Gerų ketinimų filmai

Živilė Pipinytė
Šiemet Berlinalė man prasidėjo Angelinos Jolie debiutu „Kraujo ir medaus žemėje“ („In the Land of Blood and Honey“).

Režisierė debiutantė rodo 1992-uosius buvusioje Jugoslavijoje. Filmas prasideda, kai dailininkė Aila išsirengia į kavinę susitikti su jaunu policininku. Ten įsimylėjėlius užklumpa karo pradžia. Netrukus į namą, kuriame gyvena Aila su seserimi, įsiveržia ginkluoti serbai. Jie susodina dalį jame gyvenančių moterų musulmonių į autobusus ir išveža. Apleistoje gamykloje moterys pirmiausia išprievartaujamos. Serbams vadovauja Ailos mylimasis. Jis bando visais būdais apsaugoti savo merginą nuo prievartos. Serbas – geras vyrukas, tik jo tėvas – generolas, fanatiškai nekenčiantis musulmonų, Antrojo pasaulinio karo metais nužudžiusių jo šeimą. Tėvas valdingas, sūnus jam nedrįsta priešintis beveik iki pat dviejų valandų su trupučiu trukmės filmo pabaigos.

 

Neabejoju, kad Jolie ketinimai buvo šviesūs ir kilnūs. Ji net filmą sukūrė serbų kalba. Bet „Kraujo ir medaus žemėje“ – dar vienas įrodymas, kad geram filmui neužtenka geros širdies ir kilnių ketinimų. Deja, tai neapsaugo nuo kvailumo ir kičo. „Kraujo ir medaus žemėje“ vieno ir kito aiškiai per daug. Jolie įsijautusi piešia Balkanų Romeo ir Džuljetos istoriją meilės romanų stiliumi, nuolat pertraukdama ją atviros prievartos vaizdais ir tėvo generolo sentencijomis. Blogi serbai moteris prievartauja, muša ir žemina, jie žudo belaisvius ir net kūdikius – Ailos sesers vaiką išmes pro daugiabučio langą. Filmo laikas apima kelerius metus, Aila pabėga, vėl sugaunama, pakeliui Jolie (kuri yra ir filmo scenarijaus autorė) dar pradeda pasakoti kitų personažų istorijas, bet jų nebaigia. Aila tampa serbo kaline, meiluže ir dar piešia jo portretus. Jos kambarys serbų štabu paverstuose rūmuose – buduaro ir menininkės studijos mišinys, o visa istorija pamažu pradeda priminti markizo de Sade’o herojės Žiustinos nuotykius, atkurtus prastų sovietinių filmų apie karą stiliumi. Nesistebiu, kad tokie filmai kaip „Kraujo ir medaus žemėje“ kuriami. Keista, kad jie patenka į vieno svarbiausių kino festivalių programą.

 

Nesu tokia naivi, kad nesuprasčiau: Angelinos Jolie filmas visada bus žiniasklaidos įvykis. Jei tokio pat lygio filmą sukurtų niekam nežinoma režisierė, manau, jo šansai patekti į festivalį būtų lygūs nuliui. Tai tampa užburtu ratu: žiniasklaidai reikia įvykio, festivaliui reikia žvaigždės, todėl valandą prieš „Kraujo ir medaus žemėje“ seansą prie kino salės durų jau būriuojasi minia. Paklūstame dirbtinai sukurtam įvykiui, juolab galima pasiteisinti, kad filmo tema – aktuali, jis kalba apie dešimties tūkstančių tikrų, neišgalvotų moterų tragediją.

 

Pastebėjau, kad vertinant filmus net festivalio leidiniuose vis labiau ima dominuoti jų temos. Kaip pabrėžė Berlinalės direktorius Dieteris Kosslickas, šiemet festivalis – tarsi seismografas, fiksuojantis jau prasidėjusias permainas, kurių dar nesugebame suvokti. Berlinalės programoje daug filmų, kurie agituoja, auklėja, šviečia. Didžiulio dėmesio, ypač Panoramos programos, kaip, beje, visada, sulaukė įvairios subkultūros – senos, naujos, bet pirmiausia gueer. Deja, dažnai už tai sumokame filmų kokybe.

 

Angelina Jolie – ne vienintelė aktorė, kuriai parūpo režisieriaus amatas. Billy Bobo Thorntono filmas „Džeinės Mensfild automobilis“ („Jayne Mansfield’s Car“) parodė, kad filmų receptai suvienodėjo. Thorntonas pasirinko Amerikos nepriklausomųjų ištobulintą žanrą – filmus apie amerikiečių šeimą, perkėlė veiksmą į madingą 7-ąjį dešimtmetį, JAV Pietus, kad būtų smagiau, dar pridėjo amerikiečių ir anglų kultūrų susidūrimą. Siužetas nesudėtingas – valdingas tėvas, Antrojo pasaulinio karo veteranas (Robert Duvall), sužino, kad Anglijoje mirė jo buvusi žmona. Su palaikais iš ten atvyksta jos antras vyras (John Hurt) ir du jo vaikai iš pirmos santuokos. Jie susipažįsta su giminaičiais – trimis pamotės sūnumis ir dukra bei jų vaikais. Kaip ir dera panašiems filmams, vienas sūnus yra hipis, kitas – nevykėlis, trečias – mašinų kolekcionierius, gražuolė dukra ištekėjusi už priekvaišio sporto fanatiko. Komiškas scenas keičia patriotiškos – filmo pabaigoje anūkas susirengia kariauti, juk vyksta Vietnamo karas. Patriotinė idėja galiausiai suvienija labai skirtingus šeimos narius.

 

Thorntonas negaili įspūdingų spalvų ir detalių visiems personažams, ypač savajam – mašinų kolekcionieriui, tačiau viskas jau matyta ne vieną kartą. Nauja nebent simboliška scena, davusi filmui pavadinimą, kai šeimininkas veža svečius parodyti atrakciono – automobilio, kuriame užsimušė kino žvaigždė Jayne Mansfield. Sudaužytas automobilis stovi ant pakylos, jame voliojasi nukirsta guminė blondinės galva. Visas tas reginys amerikiečiams sukelia pagarbą ir susižavėjimą, anglams atrodo kvailas. Pasak režisieriaus, tai Amerikos, kurioje romantika neatskiriama nuo kičo, metafora. Thorntono filmas, žinoma, fiksuoja, kas dabar madinga kine, bet į konkursą, manau, pateko dar ir todėl, kad žymi pirmuosius rusų kapitalo žingsnius į JAV kiną.

 

Kitokias permainas užfiksavo madingo režisieriaus iš Filipinų Brillante’s Mendozos filmas „Įkaitė“ („Captive“). Režisierius atkuria plačiai žiniasklaidoje nuskambėjusią istoriją, kai iš Filipinų kurorto naktį musulmonų teroristai pagrobė 20 žmonių. Tarp jų buvo ir prancūzė humanitarinės misijos darbuotoja. Filme ją suvaidino Isabelle Huppert. Mendoza nekuria tradicinio filmo apie įkaitus, kai išryškinamos atskirų žmonių dramos ar jų solidarumas nelaimės akivaizdoje. Jis pabrėžtinai atsiriboja nuo tokio pobūdžio filmams būdingo jausmų ir įtampos sutirštinimo. Žiūrint „Įkaitę“ visąlaik atrodo, kad stebi ilgą reportažą, juolab kad įkaitų odisėja truko daugiau nei metus. Įkaitai nuolat keliauja iš vienos vietos į kitą, jų gretos retėja, nes jie vis paleidžiami gavus išpirką. Kartais atrodo, kad stebi televizijos išlikimo šou – įkaitams ir teroristams tenka susidurti su daugybe išbandymų – siurbėlės, gyvatės, bičių spiečius, skruzdėles, badas, troškulys... Mendoza susitelkia į Huppert heroję, o ši vis labiau užjaučia savo „angelą sargą“ – dvylikametį berniuką su karabinu. Tačiau tai atsitiks tik filmo pabaigoje, o prieš tai „Įkaitėje“ jis pažers daug efektingai nufilmuotų ir meistriškai sumontuotų epizodų bei daug įkaitų išvaduoti nesugebančios kariuomenės, žiniasklaidos kritikos. Vienas įspūdingiausių filmo epizodų vyksta ligoninėje, kur musulmonai atveda įkaitus. Ligoninę apsupa kariuomenė, mūšis vyksta visur, net palatose, o tuo pat metu gimdykloje į pasaulį ateina kūdikis – reportažiškai nufilmuota gimdymo scena, kai išlenda vaiko galvutė, man regis, viena svarbiausių ir pabrėžia filmo idėją.

 

Živilė Pipinytė,  Berlynas


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.