7 meno dienos

Nes per kitas prizmes žvelgiant atrodo, kad net labai sekasi: juk kaip tik gintaras, o ne kokia nors kita medžiaga, buvo pakelta į nacionalinės vertybės statusą (prašom nepainioti su šių dienų politikos aktualijomis, dabar kalbame apie trečiąjį XX a. dešimtmetį). Juk iš gintaro, kuris buvo traktuojamas kaip vienintelė naudinga iškasena, kuria turtinga Lietuvos žemelė, buvo gaminami ne tik karoliai (kurie tapo neatsiejama tautinio lietuvių kostiumo dalimi tik nepriklausomos Lietuvos laikais, o iki tol, kaip ir diktuoja logika, gintarą prie tautinio kostiumo dėvėdavo tik pajūrio mergelės), bet ir rašalinės bei mahometoniški rožiniai, kuriuos Lietuvos valstybė eksportuodavo į arabų šalis. Gintaras, be to, greta nacionalinės vertybės, tinkamos eksportui, statuso, pasipuošė ir tautos dvasios talpyklos įvaizdžiu. Jūratė ir Kastytis, manote? Pilis, deivės ašaros? O dar buvo ir Tautos Dvasia, įsikūnijusi kūdikio pavidalu, kurį liūliuodamos bangos supo, o priplaukusios gulbės verkė skysto gintaro ašaromis. „...pasirodydavo kartais juoda gulbė. Ji žinojo ir pažino kūdikį našlaitėlį, ir atnešdavo jam maisto, vargšui pavilgo – iš Jūros širdies stiprybės lašo, tirpinto gintaro..“. (S. Kymantaitė-Čiurlionienė, poema „Jūra“). Toks Juozas Kaškelis 1930-aisiais teigė, kad gintaras yra neatsiejamai su lietuviais susijęs, nesgi jis ir tautinių spalvų spektrą duoda. Taigi tiesiog tautiškumo kvintesencija, todėl ir mergelės prie tautinio kostiumo turėjo dėvėti gintaro karolius, o ne tiesiog raudonus, kaip tos, nuo pajūrio toliau gyvenančios buvo įpratusios. Tačiau po nepriklausomybės baigėsi plunksnakočių ir gintarinių rožinių eksportas, prasidėjo dailės kombinatų epocha, kur toną diktavo didysis brolis – Kaliningrado dailės kombinatas...

Ir dabar vėl – negali sakyti, kad nesisekė gintarui populiarumo prasme. Nes Kaliningrade jo buvo gausybė, ir galima buvo jį malti ir trupinti, lydyti ir kaitinti iki violetinės spalvos, gabalus su inkliuzais mesti į atliekoms skirtas talpas ir užtvindyti visą Sovietų Sąjungą gintariniais dirbiniais. Lietuvoje Klaipėdos „Dailės“ kombinatas su Palangos, Plungės ir Kretingos gintaro cechais gamino šlifuotus karolius, kurie ir dabar tebepuošia turistams skirtų senamiesčio parduotuvių langus. Penktajame dešimtmetyje išpopuliarėjo gintarinės mozaikos su Gedimino pilimi ar rašytojų portretais, 6–7-ajame dešimtmetyje buvo pilna gintarinių segių: vorų ir vyšnių, kankorėžių, ragelių ir klumpių. Prototipai priklausė Karaliaučiaus dirbtuvėms, jų vyšnaičių ir vabalų modelius perėmė Kaliningrado meistrai. O iš ten – lietuvių gamintojai. Šiek tiek modifikavę, žinoma. Nes Klaipėdos ir Vilniaus dailės kombinatai tas seges gamino, be abejo, ir tautiniais motyvais besiremdami. Ir kodėl gi ne – juk Mieželaitis tuo metu rašė: „...krauju pakrikštyto lietuvio / širdis kaip gintaras tyra“. Tačiau populiarumas, kaip žinia, slidus dalykas. Viena vertus, tie vorai, kankorėžiai ir vyšnaitės puikavosi ant kiekvienos krampleninės suknelės ir kiekvienoje papuošalų dėžutėje, kita vertus – jie greit tapo nebe gintariniai (tiesą sakant, tiek to „gintariškumo“ tuose lydytuose įvairaus geltonumo gabalėliuose ir tebuvo), o plastikiniai arba ir su inkliuzais – visiškai šiuolaikiškomis musėmis, įklimpusiomis epoksidinėje dervoje. Taigi iš papuošalo, apeliuojančio į estetiką (nes kitaip kam gi jis prie tos suknelės reikalingas), tegu ir masinės gamybos, jis tapo masiniu erzacu. Save patį diskredituojančiu objektu, nes tikriausiai niekas efektyviau nebūtų galėjęs sumenkinti ir apskritu nieku paversti gintaro mito, kaip tie visur esantys plastikiniai niekučiai ar apvalūs karoliai. Ir drauge su poezija „Lietuva – šalelė / maža gintarinė“ ar kraštu „kaip lašelis tyro gintaro“ šitie įvairių atspalvių ir skaidrumo plastiko ar klijų gabaliukai tapo banalybės, masinės produkcijos, nublankusio tautiškumo, erzacinio dirbinio, sovietinio kičo ženklais.

Ir štai po šimto metų gintarui vėl pasisekė. Arenoje pasirodė didi kūrėja Aistė Kisarauskaitė – ir absurdiški kankorėžiai su klumpaitėmis suspindo netgi ne vėl atgautu, o niekad neturėtu grožiu. Negaliu nepasiremti pačios Aistės pasakojimu:

„Gimiau mažame miestelyje Lietuvos pajūryje, kur akmenų mažiau nei besimėtančių gintaro gabalų. Čia visuomet gali lengvai prisirinkti maišą šios nuostabios juvelyrinės žaliavos, gal todėl tiek čia, tiek apskritai mūsų šalyje gintaras yra ypač nuvertintas. Nesvarbu, kad kadaise tiek vargo žiniasklaida, bandydama jį paversti šalies simboliu, vadindama Lietuvos auksu, nesvarbu, kad tai buvo privaloma tautinio kostiumo dalis, mūsų šalyje turbūt labiau vertinamos voveruškos, na gal todėl, kad jų surasti sunkiau.

Mokiausi Vilniaus aukštajame dailės universitete, pas žymios juvelyrų dinastijos tradicijų tęsėją ir puoselėtoją Rolandą Rastauską. Vėliau didžiulę įtaką padarė garsusis sidabro meistras Hiroshi Sugimoto. Londone pamatyti neįtikėtini jo „Seascapes“ papuošalai man tapo techninio atlikimo etalonu. Kita ne mažiau svarbi mano kūrybai figūra – garsusis pigaus plastiko naudojimo juvelyrikoje pradininkas Andy Warholas, kurio „Coca-cola“ skardinės tapo visų save gerbiančių damų svajone. Būtent jo dirbinių įkvėpta ir grįžau prie pigaus sovietinio plastiko papuošalų, juos pamažu susipirkau iš bobučių Kalvarijų turguje. Idėją nešiojau ilgai, kol vieną dieną grįžusi aplankyti tėvų ir vaikščiodama pajūriu supratau – štai toji pigi, lengva ir nuostabaus grožio medžiaga, besimėtanti po kojomis. Tada, žiūrinėdama vaikystės filmus, prisiminiau kadaise taip mylėtą multifilmą „Kieno miške kankorėžiai?“. Žinoma! Gintaro Lietuvoje – kaip miške kankorėžių! Taip ir atsirado šios serijos koncepcija. Įgyvendinti padėjo Laima Kėrienė ir Vaida Druskytė, labai dėkinga joms už idėjas ir kruopštumą“, – teigia Aistė Kisarauskaitė, o mes pritardami linkčiojame galvomis.

Plastikiniai aplaužyti rageliai su prie jų prikabintomis trimis klumpaitėmis (nežinomam trikojui lietuviui?), kankorėžiukai prie šakos, labiau panašios į briedžio ragus, skroblo lapai su gilėmis (sic!). Viskas nebe pigaus plastiko, o skaidraus ar matinio gintaro. Sukūrusi plastikinio šabloniško sovietinio kičinio objekto kopiją, Aistė paradoksaliai kopiją padaro vertingesnę už originalą. O ir kas šiuo konkrečiu atveju yra originalas? Čia originalo nėra, yra geriausiu atveju prototipas. Šių buvusių lydyto gintaro dirbinių, kurtų dailės kombinatuose, o vėliau – meistrelių kopijuotojų (kombinuotojų) negrabiai perkeltų į plastmasę, replikos yra materialūs simuliakrai. Kopijų kopijos, tapusios kūnu. Kaip vadinti tokią inversiją, kai kopija yra kilnesnė, vertesnė už prototipą ir menine, ir materialine prasme? Sėkme tikriausiai. Nes pasisekė ir tiems sukilnintiems (o atrodė, kad nieko nevertiems) prototipams, ir humoro jausmo nestokojantiems žiūrovams. Tačiau kas šiuo atveju yra autorius, kam priklauso jei ne pergalės palmė, tai bent jau gintarinis kankorėžiukas? Simbolinio kapitalo autoryste neabejotinai gali didžiuotis anų laikų gamintojai ir žiūrovai, nuoširdžiai gėrėjęsi gintariniais vorais ir vyšniomis. Persikelkime į 1959 m. „Literatūrą ir meną“: „Poliruotojų rankose nusvidinti karolėliai, uogytės, lapeliai atrodo kaip šviesos ar ugnies lašeliai. „Ada, tu tiktai pažvelk, – rodo Vanagaitė porą klevo lapelių greta dirbančiai Razmaitei. – Negalima atsigėrėti.“ – „Gražiai pasipuoš, kuri nusipirks ar gaus dovanų“, – sutinka su drauge Ada. Dūzgia tekinimo ir poliravimo stoveliai, o Janina ir dar kartą nori žvilgsniu pasigėrėti tuo šviesos ir džiaugsmo lašeliu. „Tyras, kuklus, nuostabiai švelnus, gražus, pilnas saulės ir džiaugsmo...“ Ir kokių žodžių tik neranda mergaitės apibūdinti gintarinei apyrankei, karoliams, mozaikai. Segei nusvidintas uogytes J. Mažonaitė vadina sidabro ar aukso, rasos lašeliais, o G. Vitkevičiūtė – Jūratės ašarom.“ O Aistė Kisarauskaitė gali kikenti už galerijos „Argentum“ kampo drauge su Marceliu Duchamp’u ir kitais ready made autoriais, nesivarginusiais kurti darbų savo rankomis. Nes kankorėžiai miške – visų, sako Aistė ir Warholas. „Nes gintarinis mūsų marių žvilgsnis / ir gintarinis mūsų pulso tvinksnis“, – atkakliai tvirtina Eduardas Mieželaitis. O Aistė kikena toliau ir laukia pagyrimo iš didžiojo juvelyro Rolando Rastausko.

Paroda veikia nuo vasario 21 d. iki kovo 11 d.

VDA juvelyrikos galerija „Argentum“ (Latako g. 2, Vilnius)

Dirba pirmadienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–17 val.