Marija Teresė Rožanskaitė: vaizdai ir tekstai. Sud. Laima Kreivytė, Vilnius, AICA, 2011, 224 p.
Knygos apie Mariją Teresę Rožanskaitę laukiau jau seniai. Intrigavo tos nuoskilos, kurias kartkartėmis tekdavo matyti, daugiausia kaip iliustracijas. Ir štai šiais metais pasirodė Laimos Kreivytės sudarytas spaudoje publikuotų tekstų apie menininkės kūrybą, jos pačios minčių, dienoraščių fragmentų ir specialiai knygai parašytų tekstų asambliažas, arba albumas-žodynas. Knygos sudarymo principas, pagal kurį skaitytojui pateikiama įvairaus žanro informacija, nekuria išsamios menininkės kūrybinės biografijos iliuzijos ir nieko nehierarchizuoja. Tai naujoviškos monografijos arba albumo pavyzdys, kurio struktūra, tiesa, įkvėpta Londono „Tate“ aptikto Louise Bourgeois katalogo formato. Tokį rašymo būdą galima būtų priskirti „antiistorijų madai“, kuri, kalbant apie Lietuvos kontekstą, lig šiol daugiausia apsireikšdavo rašant fotografijos istorijas.
Knygos tekstai sudėti abėcėlės principu, teminius-probleminius kūrybos aspektus išvedant iš sudarytojos sukaupto tekstų archyvo. Todėl tekstus ir vaizdus apie Mariją Teresę Rožanskaitę rekomenduojama skaityti kaip Bibliją – atsivertus nuo bet kurios vietos. Abėcėlė – puikus būdas, sukuriantis palankias sąlygas skonėjimuisi atskirais tekstais. Tačiau aš elgiausi kaip senamadiška skaitytoja, kuriai sunku atsikratyti įpročio jau nuo pirmųjų įžangos sakinių gyventi pabaigos laukimu, tikintis, kad ties viduriu būtinai turi įvykti kulminacija, kurios šiukštu negalima pražiopsoti. Perskaičiusi visą abėcėlę supratau, kad susigadinau skaitymo malonumą, nes kulminacijos ar įsivaizduojamo „išaiškėjimo“ lūkuriavimas bergždžias. Nuosekliai skaitant šią knygą, apkarsta nuolatiniai susidūrimai su vis nauja tema ir greitai atbėgantis laikas atsisveikinti, net nespėjus jos tinkamai pagrabinėti smalsaujančiais pirštais. Visi knygos tekstai – tik įžangos, paliekančios atvirą kelią individualiam suvokimui, o svarbiausia – nesėtus laukus (tik suartus) tolesniems menininkės kūrybos tyrimams.
Knyga nesteigia jokio kalbėjimo ir rašymo apie menininkę kanono, net nesivargina „susumuoti“ to, kas jau buvo rašyta ir kalbėta, į vieną išvadą. Tik pažeria puslapiuose dar daugiau gairių. Jei norite, madingą knygos padarą galima palyginti ir su Deleuze’o „rizomos” samprata, pagal kurią skirtingi objektai ir subjektai sąveikauja be jokios hierarchijos arba galimybės prognozuoti tolesnį jų judėjimą. Dėl šios priežasties reikia sutikti su knygos skaitymo taisyklėmis ir skanauti lėtai. Jeigu ne kaip Bibliją, tai bent jau kaip Samuelį Beckettą.
Apie Mariją Teresę Rožanskaitę rašyti „rizomiškai“ labai tinka. Ne tik dėl to, kad sunku atskirti jos kūrybą nuo gyvenimo, kad viskas tarpusavyje susikabinę, o dėl jos gyvenamo laiko išskirtinumo ir pačios atidumo naujovėms net sulaukus brandaus amžiaus. Gyvendama užduotą gyvenimą, ji visuomet kūrė tarsi oficialaus meninio gyvenimo paraštėse. Drauge su kurso, o vėliau ir gyvenimo draugu Igoriu Piekuru buvo kitokie, išsišokėliai koloristinėje Lietuvos tapybos tradicijoje. „Spalvų santykiai, santykiai, mielasis“, – Rožanskaitės ir kitų jos kurso draugų (Vinco Kisarausko, Romualdo Kuncos) ausyse skambėjo nuolat kalami dėstytojo Antano Gudaičio žodžiai. Nepasakysi, kad menininkė nusižengė šiems žodžiams, pripažįstant faktą, kad spalvinius santykius suvokti galima įvairiai. Tačiau ją dar nuo studijų laikų kažkas vedė tolyn nuo ne tik socrealistinio stiliaus, bet ir nuo modernizmo išaukštinto „reikšmingų formų“ darymo.
Rožanskaitė kartu su Piekuru sukūrė tarsi atskirą salą, kurioje tapyba sintetino patirtis ne tik iš dažnai sau pakankamu laikomo asmeninių išgyvenimų gniutulo, bet iš racionalumą ir logiką žyminčių nišų, tokių kaip medicina, mokslas, kosmosas, besikeičiančios ir kūną pakeičiančios technologijos. Kūriniuose dažnai aptinkama ne meno nišai priklausanti medžiaga – brėžiniai, diagramos, schemos. Šalia to – fotorealistinis stilius, fotografiniai vaizdo konstravimo principai. Jie sukuria sąlygas ir fotografijos tyrinėtojams įžengti į šiaip jau tapybai priklausančią teritoriją (Agnės Narušytės tekstas). Iki Algimanto Švėgždos pasirodymo šiam stiliui kelią pramynė būtent Rožanskaitė su Piekuru; iki tol Lietuvoje nebuvo fotorealizmo apraiškų. Galbūt kaip tik dėl to šie autoriai kartais susilaukdavo kritikos dėl ne iki galo įvykdytų šiam stiliui „keliamų reikalavimų“. Į Rožanskaitės kūrybą šiandien geriausia žiūrėti nematuojant, kiek ji atitinka stilių. Be abejo, neatitinka, ir kažin ar turi atitikti, kai to niekur negalėjo pasimokyti ir dorai pasižiūrėti. Lietuviškos tapybos tradicijos „daržinėje“, kaip juokavo menotyrininkas Viktoras Liutkus, apskritai racionalusis tapybos pradas visuomet buvo svetimkūnis. Neįleido šaknų čia nei suprematizmas, nei konstrukcionizmas, nei popartas, nei fotorealizmas... Galima susidaryti įsivaizduojamą proporciją, kokie veiksniai ir kiek lėmė Rožanskaitės kitoniškumą jos gyvenimo metais. Galima raudoti dėl tris kartus negautos nacionalinės premijos. Tačiau šiandien, kai į jokias apibrėžtis netelpančios menininkės, žengusios kartu su permainomis mene, jau nebėra tarp gyvųjų, norisi liautis krapštyti tuos nubrozdinimus ir tiesiog žiūrėti, ką kalba jos darbai.
Įpratimas kalbėti apie Rožanskaitę, kaip Lietuvoje nuosekliai neplėtoto stiliaus atstovę, labai susiaurina jos kūrybos interpretacijos žvilgsnį, nes užstoja esmę. Esmė vis dėlto čia yra kūrinio turinys, sukrautas iš skaudžios buvusios tremtinės, menininkės-žmonos-motinos ir filosofės nelengvo gyvenimo patirčių. Rožanskaitės kūryba yra aitri ir egzistencialistinė, apkabinanti savo nelaimes ir vargus, perkelianti visa tai į universalizuotą matmenį, pripildyta tylaus susitaikymo su kančia ir pasiaukojimo alegorijomis. Kisarausko kūryboje gyvenimo sulaužytas žmogus nepasiduoda ir kovoja, o Rožanskaitės žmogus prisiima kančią kaip savo gyvenimo dalį. Tai atliepia jos pačios nuostatą: „Man suteiktos skriaudos mano gyvenime materializuojasi ir tampa labai man artimomis būtybėmis. Aš jas gerai pažįstu, nes jos manęs nepalieka?“ („Marija Teresė Rožanskaitė: vaizdai ir tekstai.“Dienoraščiai, p. 51). Ne veltui menininkės idealas buvo Motina Teresė, kuriai yra dedikavusi šią dvasinę nuostatą išreiškiantį kūrinį – „Motinos Teresės saris“.
Ką galima pasakyti be jokių pastangų – tai, kad Rožanskaitės darbai yra arčiau šiuolaikinio konceptualaus meno negu modernizmo. Jie kalba šiuolaikine kalba ir pasiduoda šiuolaikiniams kūrinių analizės ir kritikos metodams. Pasiduotų ir aniems, seniesiems, tačiau naudojantis senais įrankiais (kad ir tas pats stiliaus aspektas) nepavyktų išgauti tiek įdomaus ir įmagnetinančio turinio. Deleuze’o kūnai be organų ir asambliažai, medijų teoretiko Marshallo McLuhano objektai – kūnų tęsiniai, Julios Kristevos abjekto konceptas, Rožanskaitė ir atminties diskursas, ikonologiniai tyrimai, Rožanskaitės kūrybos studijos medicinos ir mokslo pažangos istorijos kontekste, galų gale – dar iki galo neužčiuoptas biblinis aspektas, o sąrašą dar būtų galima tęsti... Apie kiekvieną šių temų galima parašyti po savarankišką studiją, įžangos kelioms jų jau mėgintos formuluoti šiame albume-žodyne.
Kai kurie kūriniai pirmą kartą parodyti būtent šiame kataloge ir niekad netyrinėti. Lieka tik džiaugtis, kad menininkė prieš mirtį neįgyvendino sumanyto žiauraus meninio akto – masinio erdvinių kūrinių sudeginimo. „Gražiai degtų. Sudegus kai kas liktų ir būtų daug pelenų, kurie ir būtų kūrybos liudytojai. Juk pasakyta, iš pelenų atsiradai, pelenais pavirsi. O pelenus suberti į dėžę ir eksponuoti. Tai ir vietos mažiau užims, ir prasmė didesnė. (...) Manau, kad labai gerai sugalvojau, ir vaikams nebus bėdos, nes tokius darbus nėra kur laikyti, ir pirkti jų niekas nepirks“ („Marija Teresė Rožanskaitė: vaizdai ir tekstai“, Dienoraščiai, p. 51). Kūriniai liko gyvi, o knygai su daug įžangų būtinai reikia pabaigos.