Nevaržoma tėkmė

Živilė Ramoškaitė
2011 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Asta Krikščiūnaitė – pačiame kūrybinių jėgų žydėjime. Kad ir ką ji dainuotų – nuo pirmos kuklios lietuviškos operos „Birutė“ iki sudėtingiausių šiuolaikinių opusų, klasikos šedevrų, įvairių epochų dainų ir kitos vokalinės muzikos – jos atlikimas įsimena, palieka gilų pėdsaką, iš tiesų jaudina. Rašau šiuos žodžius gerai prisimindama jos su orkestru atliktas Richardo Strausso dainas, Onutės Narbutaitės „Skiautinį mano miestui“, ryškias kamerines programas su pianiste Audrone Kisieliūte...


Nacionalinė premija A. Krikščiūnaitei bus įteikta tik kitą savaitę, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – Vasario 16-ąją, o štai praėjusį šeštadienį (vasario 4 d.) dainininkės repertuaras pasipildė dar vienu stambios formos veikalu, XX a. prancūzų kompozitoriaus Franciso Poulenco „Gloria“ sopranui, chorui ir orkestrui. Šį 1959 m. sukurtą opusą solistė atliko su Nacionaliniu simfoniniu orkestru ir Kauno valstybiniu choru, dirigavo svečias iš Prancūzijos Olivier Grangeanas. Talentingasis maestro su mūsų simfoniniu bendradarbiauja ne pirmąsyk, o solistei šis susitikimas – pirmasis.

 

A. Krikščiūnaitei prancūzų muzika labai artima. Subtiliai ji interpretuoja G. Fauré, E. Chaussono, M. Ravelio, taip pat F. Poulenco dainas, dėmesį skirdama ne tik talpiai, skoningai muzikinei frazei, bet ir taisyklingam prancūzų kalbos žodžiui. Kaip ir tikėjausi, naujas jos repertuare F. Poulenco veikalas buvo atliktas nepriekaištingai. Tiesa, prancūzų kalbos neprireikė, nes jis parašytas pagal liturginį tekstą lotynų kalba, lietuviškai – „Garbė Dievui aukštybėse“. Šiame šešių dalių veikale sopranas prabyla trissyk,  trečiojoje, penktojoje ir baigiamojoje, kai visiškoje spengiančioje tyloje pasigirsta skaidrios aukšto registro frazės... Šios trys dalys, regis, tampa kūrinyje svarbiausios. Savitas tai veikalas, niekuo neprimenantis ankstesnių autorių religinės muzikos: kompozitoriaus pamėgta spalvinga harmonija jam teikia lengvumo ir žaismės. Intonacinis vokalinės partijos žodynas nėra įprastas ir, sakoma, nepatogus balsui, tačiau A. Krikščiūnaitės dainavimo meistrystei jis sunkumų nesudarė, tad galėjome nevaržomai žavėtis muzikos tėkme. Nacionalinis simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras savo partijas atliko taip pat pavyzdingai.

 

Nejučiomis pradėjau nuo pabaigos, tačiau iki jos šiame koncerte buvo apstu tauraus ir tikslaus muzikavimo bei maestro O. Grangeano pasiekto šventiško pakilumo. Pastarasis gaubė Josepho Haydno „Te Deum“ C-dur, meistriškai atliktą Kauno valstybinio choro ir simfoninio orkestro. O pirmojoje dalyje skambėjo W.A. Mozarto Simfonija Nr. 39 Es-dur, KV 543, atlikta ne tik tiksliai ir preciziškai, bet dar ir nepaprastai vaizdingai muzikine prasme. Negaliu šio vaizdingumo nusakyti žodžiais, tai meninės intuicijos diktuojami simboliniai vaizdai. Dėmesys nenuslūgo per visas keturias simfonijos dalis. Kaip reta puikiai grojo klarnetininkai ir kiti pūtikai, savas melodijas ir replikas pateikę laiku ir vietoje. Kad visuomet taip būtų!


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.