Jeanas Giraudoux (1882–1944)
Mokesčių rinkėjo sūnus Jeanas Giraudoux 1903 m. įstojo į Aukštąją normalinę mokyklą (École normale supérieure) studijuoti germanistikos, studijų įtaka jaučiama jo kūryboje. Po apsilankymo Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose jis sugrįžo į Prancūziją, dirbo žurnalistu, o vėliau gavo kuklų, bet stabilų darbą Užsienio reikalų ministerijoje. Visa tai jam leido pradėti ir tęsti literatūrinę karjerą. Jis parašė subtilių novelių, kurių dauguma sudėta į novelių rinkinius „Provincialai“ („Povinciales“, 1909), „Abejingųjų mokykla“ („L’école des indifférents“, 1911), „Skaitymai šešėliui“ („Lectures pour une omare“, 1917), „Nuostabusis Klio“ („Adorable Clio“, 1920). 1921 m. jis išgarsėjo savo romanais, vienas iš sulaukusių pripažinimo – „Zygfridas ir Limuzenas“ („Siegfried et le Limousin“, 1922). 1939 m., išleidęs politinių esė rinkinį „Visiška valdžia“ („Pleins Pouvoirs“), jis tapo valstybės veikėju, karo pradžioje buvo paskirtas informacijos komisaru, bet po 1940 m. apleido visas savo pareigas. 1944 m. mirė veikiausiai nuo apsinuodijimo, palikęs keletą tekstų, tarp jų – tris vėliau išleistas pjeses.
Paveiktas susitikimo su aktoriumi ir režisieriumi Louis Jouvet (1887–1951), Giraudoux dramaturgo karjerą pradėjo 1928-aisiais pjese „Zygfridas“ („Siegfried“) pagal savo ankstesnį romaną. Vėliau sekė kiti jo šedevrai: „Amfitrionas 38“ („Amphytrion 38“, 1929), „Intermezzo“ (1933), „Trojos karo nebus“ („La Guerre de Troie n’aura pas lieu“, 1935), „Elektra“ („Electre“, 1937), „Undinė“ („Ondine“, 1939), „Sodoma ir Gomora“ („Sodome et Gomorrhe“, 1943).
Šios pjesės, iš kurių vienos yra įkvėptos antikinių tragedijų, kitos – biblinių mitų ar germanų legendų, yra būdas iš tam tikro atstumo pažvelgti į savo epochą, slegiančią 1930–1940 m. atmosferą, persmelktą gausybės tuometinių tragedijų, fašizmo ir karų. Sužmogindamas ir suaktualindamas antikinius herojus ir dievus, Giraudoux savo dramose kaip atsakymą į tuo metu kilusius klausimus ir baimes pasiūlo iš naujo apgalvoti, kas iš tiesų yra šventa. Teatras nėra tik atsipalaidavimas. Giraudoux, konstatuojančiam politinių debatų silpnumą ir spaudos nepastovumą, teatras yra tribūna – vieta, kurioje galima kalbėti apie aktualias problemas.
Poezijos įkvėpta kūryba
Giraudoux veikalams gyvybės įkvepia poezijai: „Giraudoux buvo virtuozas – kalbos meistras, turėjo aristokratišką pojūtį ir mokėjo parinkti puikius palyginimus, taikliai įkomponuoti intarpus, naudoti netikėtus, bet iškalbingus sprendimus, dailias sintaksines struktūras, kerintį žodžių žaismą.“ (Ann Smock) Giraudoux romanų veiksmas plėtojamas aplink pagrindinį personažą, nerandantį sau vietos pasaulyje, o jo gyvenimą kiek iš šalies stebi susimąstęs autorius. Giraudoux pasakojimai – apie bėgančius personažus, norinčius išsivaduoti iš senojo gyvenimo ir išbandyti naująjį, pavyzdžiui, romano „Siuzana ir Ramusis vandenynas“ („Suzanne et le Pacifique“, 1921) veikėja Siuzana mėgina patirti Robinzono Kruzo išbandymus atsidūrusi viena saloje. Giraudoux kūryba dažnai atrodo lyg mėginimas sutaikyti žmoniją ir visatą, nuo kurios ji yra nutolusi: „Žmogus norėjo turėti savo sielą sau vienam. Jis kvailai pasielgė ją suskaldęs.“ („Undinė“, 1939).
Tragiškumo pojūtis
Giraudoux sistemingai neardė teatro tradicijos. Jis rūpinosi kalbos rafinuotumu, dialogų subtilumu, jo teatrą ir geras lengvas komedijas skyrė poetinė atmosfera. Bet palaimingos nekaltybės pasaulio, kuriame vystėsi romanų herojės, skilimą ypač atskleidė draminė raiška. Rašytojas Giraudoux neabejojo žmogaus ir pasaulio harmonija. Dramaturgas Giraudoux vis aiškiau suvokė blogio egzistavimą, žmogaus ir jį žlugdančių jėgų konfliktą. „Amfitrionas 38“ dar yra fantazija, o pjesėje „Judita“ („Judith“, 1931) matoma tragiška įtampa tarp legendinės herojės lemties ir jos troškimo būti laiminga moterimi.
Karo lemtis ir absurdas
Pjesė „Trojos karo nebus“ parašyta ir pastatyta praėjus trejiems metams nuo Hilterio atėjimo į valdžią ir likus trejiems metams iki Miuncheno sutarties. Giraudoux tęsė savo pradėtą darbą grąžinti teatrui garbę, jį integruodamas į didįjį meną – Tragediją. Jo mėginimas kurti tragediją liovėsi būti vien elitinės kultūros žmogaus pramoga. Įžvelgdamas neišvengiamo karo šešėlį, jis kovoja pasitelkęs ypatingą teatro magiją. Jis demistifikuoja karą, pabrėždamas jo neišvengiamumą. Bet tai ne tas didingas fatališkumas, kuris iki tol gaubė karą. Trojos karas ne baisus kaip Gorgonė, o bjaurus kaip „beždžionės pasturgalis“. Dievai tampa neabejingi tik tada, kai jų viešpatavimui ima grasinti žmonių orumas ir laimė. Jie nieko nebijo tol, kol žmonės yra tokie kvaili, kad sukeltų karą. Tikrasis karo fatališkumas – tai kvailumas, bet jo vienintelio žmogui dar niekad nepavyko įveikti. Pats Hektoras sekinančios kovos pabaigoje nebeišlaiko įtampos ir priima neapdairų karinį sprendimą, kuris lemia jo pirmojo mirtį karo lauke.
Giraudoux ir mes
Po Louis Jouvet mirties 1951 m. Giraudoux pjesės buvo statomos įvairiuose Paryžiaus teatruose. Publika, tuo metu žavėjosi Sartre’u, Beckettu, Brechtu. Kaip ir visa tarpukario dramaturgija (Pirandello, García Lorcos), Giraudoux teatras kiek paseno. Besirūpinančiam pačių tinkamiausių žodžių ir juos siejančių idėjų dėstymu Giraudoux niekada nepavyko įkvėpti veiksmo ir sukurti savarankiškų ir pilnakraujų personažų. Už jų visada pastebime patį Giraudoux. Net dar esant gyvam, buvo tikimasi, kad pagaliau išryškės kažkas daugiau. Manoma, kad tai įvyko 1935 m. pjesėje „Trojos karo nebus“. Po „Šajo pamišėlės“ („La Folle de Chaillot“), jau mirus Giraudoux, Pierre´as-Aimé Touchard’as rašė: „Ne, jis nebuvo savo laikų Racine’as.“ Reikėtų apibrėžti Giraudoux kūrybos ribas. Tai trapi ir ironiška, taip pat realistiška, kiek panaši į Musset stilių, rasiniško klasicizmo ir vokiško romantizmo sintezė. Pjesių „Trojos karo nebus“ ir „Šajo pamišėlė“ sėkmė suteikė šiam subtiliam teatrui naujo skambesio, pranokstančio įmantrumą.
Jouvet ir „Šajo pamišėlė“
„Šajo pamišėlę“ 1945 m. gruodžio 22 d. „Athénée“ teatre pastatė Louis Jouvet. Christianas Bérard’as sukūrė dekoracijas ir kostiumus. Muziką parašė Henri Sauguet. Pamišėlės vaidmenį atliko Marguerite Moreno. Louis Jouvet vilkėjo Skudurininko kostiumą.
Baigiantis karui, nebuvo lengva Paryžiuje kurti teatrą. Trūko dramaturgų, direktorių. Ypač trūko lėšų. Vis dėlto publika kentė tikrą „teatro alkį“. Ji norėjo pamatyti bet kokį teatrą.
Grįžęs iš Amerikos, Jouvet atsižvelgė į susiklosčiusią situaciją. „Athénée“ teatrą, kurį jam išvykus saugojo Pierre’as Renoiras, išnuomojęs pastatą prodiuseriams, jis surado sulaukusį pasisekimo su spektakliu „Arsenas ir seni nėriniai“ („Arsenic et vieilles dentelles“).
Tačiau jam buvo labai svarbu pastatyti „Šajo pamišėlę“. Tai paskutinė Giraudoux, mirusio 1944 m. sausio 31 d., pjesė. Bendradarbio mirtis Louis Jouvet sukrėtė, ši žinia pasiekė jam būnant Meksikoje. „Per visą mano karjerą man nebūtų buvę didesnės garbės, nei suvaidinti jo kūrinius, to man būtų užtekę.“
Šią pjesę įkvėpė anglų komedija „Senutės“ („The Old Ladies“), kurią Jouvet galvojo statyti 1935 metais. Giraudoux ją pritaikė sugalvodamas personažus pagal „pamišėles“, senas moteriškes, kurias jis matydavo Paryžiaus gatvėse, apsirengusias išėjusiais iš mados drabužiais. Dramaturgo valia jos ėmė priešintis naujai pinigų galiai, vyrams, kurie aukštyn kojom apverčia gyvenimą, pakeisdami jų kvartalą.
Jouvet pasisekė gauti laikinosios De Gaulle’io vyriausybės dotaciją, o prancūzų institucijų reorganizavimo metu tai buvo nepaprasta malonė. Jouvet, sulaukęs šlovės jau prieš karą, sugrįžęs iš Amerikos, išties atrodė kaip „kultūros De Gaulle’is“.
Bet dotacijos nepakako padengti visoms išlaidoms, ypač kostiumams. Vienas žurnalistas jam pasiūlė kreiptis į publiką, ir 1945 m. spalio 30 d. laikraštis „Le Figaro“ išspausdino mažą straipsniuką „Padėkite aprengti „Šajo pamišėlę“:
„Aš įsitikinęs, – vakar mums sakė Louis Jouvet, – kad tarp jūsų skaitytojų yra tokių, kurie yra išsaugoję ar bent pažįsta žmones, savo spintose ir palėpėse išsaugojusius senų moteriškų drabužių, [...] dėvėtų maždaug 1895–1910 m., suknelių, kurias nešiojo mūsų mamos ar senelės, suknelių iš šilko, puoštų nėriniais, bumbulais, blizgučiais, skrybėlių su stručių plunksnomis, dirbtinėmis gėlėmis, nėriniuotų kojinių, rankinių, skėčių, batelių, galų gale visko, kas buvo madinga tais laikais. Ir jei tie žmonės galėtų man tuos daiktus atsiųsti, jie padarytų didelę paslaugą aprengdami kai kuriuos Giraudoux pjesės aktorius. [...]“
Per dešimt dienų atsirado daugiau nei 650 dovanotojų. Prie „Athénée“ teatro buvo nusidriekusi eilė. Vienas aristokratas pasiūlė net visą garderobą, taip pat ir baltinius.
Su dekoracijomis dirbo Bérard’as. Jis pasidalino su Jouvet mintimis, kokias dekoracijas įsivaizduotų pirmajame veiksme, „Fransio kavinės terasoje Almos aikštėje“: „Mes neturime rengti tikros kavinės. Reikėtų, kad ten būtų kas nors ypatinga. Reikėtų kavinės fasado su danguje pakabintais langais.“
„Šajo pamišėlė“ pagaliau buvo pastatyta gruodžio 22 d., praėjus dviem mėnesiams nuo Giraudoux išpranašautos datos. Virš rankraščio jis buvo parašęs: „Ši pjesė pastatyta Louis Jouvet trupės „Athénée“ teatre, 1945 m. spalio 17 d.“
Spaudos konferencijoje Jouvet pabrėžė šios pjesės originalumą palyginti su ankstesnėmis: „Šajo pamišėlė“ tarp jo kūrinių užima ypatingą vietą, ir tie, kurie tiek kalbėjo apie Giraudoux „įmantrumą“, be abejonės, turės galimybę susidaryti nuomonę... apie savo pačių požiūrį. Išties išsiskirianti iš visų kitų jo pjesių, ji kai kuriems turbūt bus tikras atradimas.“
Pjesė buvo sutikta su triumfu. „Dar niekad, – rašė Jeanas Tardieu laikraštyje „Action“, – fantastinis Giraudoux realizmas nebuvo panardinęs savo bengališkų ugnelių į tokias žmogiškas gelmes.“ Jis išgyrė „nepaprastą Marguerite Moreno genialumo proveržį“. Thierry Maulnier komentavo pastatymą: „Šis judesio, išraiškos, intonacijos menas su nepaprasta keitimosi galia išnyksta tekste, kuris jį įkūnija ir, padarydamas dramos dalį beveik nematomą, padaro matomą kalbą.“
„Šajo pamišėlė“ buvo rodoma be pertraukos iki du šimtai devyniasdešimt septintojo spektaklio, kol Marguerite Moreno visiškai nusilpo.
2002 m. Giraudoux „Šajo pamišėlė“ vėl sugrįžo į gimtąjį „Athénée“ teatrą Paryžiuje. Pjesę statęs režisierius François Rancillacas taip komentavo aktualumo nepraradusią jo pjesę:
Naftos telkiniai po Paryžiumi? Finansų magnatai ir spekuliantų gauja pasiryžę nugriauti miestą, kad tik juos užvaldytų. Orelija, Šajo pamišėlė, kartu su kvartalo gyventojais rengia pasipriešinimą – juk reikia gelbėti žmoniją...
PAMIŠĖLĖ. Naftos? Ką iš jos ketina daryti?
PJERAS. Kas paprastai daroma iš naftos? Skurdas. Karas. Bjaurastis. Nustekentas pasaulis.
Parašyta 1942–1943 metais, pjesė „Šajo pamišėlė“ veltui tikisi paliaubų: ji jau pranašauja kitą karą – sugrįžus taikai, dar reikės kovoti su žiauriu kapitalizmu, sustiprėjusiu per paskutinį konfliktą, menkinančiu visuomeninį teisingumą ir žmogaus garbę. Po šešiasdešimties metų, kai išaiškėjo, kad liberalai kiekvieną dieną griauna vis daugiau ir daugiau, kaipgi galima nesižavėti beveik pranašišku Giraudoux įžvalgumu? Kaip nesistebėti, kai po šia fantazija slypi neįtikėtinas pjesės aktualumas?
Bet jei ir vakar, ir šiandien mes tik nerimaujame, skundžiamės, kas iš tikrųjų kovoja? „Ko jūs visi verkšlenat, o ne veikiate? Ar galite susitaikyti su pasauliu, kuris nuo aušros iki sutemų nelaimingas! Kur nesi pats sau šeimininkas! Gal jūs bailiai!“ Kai pasiduoda silpni aplinkiniai žmonės, lieka, anot Giraudoux, tik viena moteris, pasirengusi atremti tai, kas nepriimtina, kad supurtytų mūsų užsnūdusią sąmonę ir sužadintų mūsų laisvės troškimą. Ji vardu Judita, Elektra, Izabelė, Undinė... Čia – tai Orelija, Šajo pamišėlė, apsupta savo senų pagalbininkių Konstancos, Gabrielės, Žozefinos ir indų plovėjos Irmos, apsiginklavusi ekstravagancija, poezija ir gyvenimo meile, ji stoja ginti pasaulį nuo žiaurumo...
(...) Du veiksmai: vienas vyksta ant žemės, kavinės terasoje, kitas – po žeme, pusiau apleistame ir pusiau įrengtame pusrūsyje. Du sąmokslai: vienas organizuojamas spekuliantų, tvirtai nusprendusių atverti Paryžiaus gelmes, kad užgrobtų užkastus turtus, kitas – neturtingų kvartalo gyventojų, įtikintų Šajo pamišėlės, kad, norint gelbėti pasaulį, reikia neišvengiamai pašalinti „vyrų“ rasę. Keturi eksploatatoriai, keturios pamišėlės; „du šimtai šeimų“, kapitalistai, šurmuliuojanti paryžiečių „stebuklų mugė“.
(...) Giraudoux visiškai nėra realistas, jis net nesirūpina „įtikimumu“: esame grynų esencijų, grynos fantazijos pasaulyje, bet tai yra lyg visų įmanomų tipų poetinė sintezė. Proletariato vaizdavimas toks pats netikras ir apgaulingas kaip ir kapitalistinės buržuazijos, bet apie juos, matyt, pasakoma tiek, kiek tikslioje sociologinėje analizėje.
(…) „Šajo pamišėlė“, kaip beveik visos Giraudoux pjesės, yra pasaka – čia visai kitoks pasaulis, čia oras grynesnis, magiškesnis, o prasmės gilesnės, tikslesnės, šis pasaulis ne toks banalus kaip tikrasis gyvenimas. Vaidyba, scenografija, kostiumai, visas pastatymas turėtų perteikti tą poetinį atstumą, skiriantį pjesę nuo „tikrovės“, kad žiūrovai pamatytų ir išgirstų tai, ko toje tikrovėje nebemato, nebegirdi.
(…) Parašyta vokiečių okupacijos metais, nors joje karas visiškai nevaizduojamas, „Šajo pamišėlė“ yra pjesė apie kovą už laisvę („Turi būti pasirašytos paliaubos“, – stebisi gėlininkė)... Tačiau Giraudoux kalba apie kitokią laisvę – tokią, kurią būtų galima išsikovoti taikoje. Jis svajoja apie naują žmoniją, kuri verčiau ryžtųsi rizikuoti savo laime, nei pasisakytų už destrukciją.
(…) Prieš spekuliantų sąmokslą stoja sena moteris, keistai apsirengusi, keistų manierų, ekstravagantiškų užgaidų. Bet argi Orelijos „pamišimas“ nėra daugiau jos nepralenkiamo keistumo, jos atsisakymo laikytis normų požymis? Orelija yra pamišėlė turbūt todėl, kad neatsisakė gyvenimo tyrumo, nes vis dar tiki vaizduotės galia.
Parengė ir iš prancūzų kalbos išvertė Julija Šabasevičiūtė