„Manon Lesko“ įkvėpęs benediktinų vienuolio Prevosto d’Exiles
romanas apie nuodėmingąją Manon buvo toks populiarus, kad net trys XIX a.
kompozitoriai įkūnijo šią heroję savo operose.
Tačiau G. Puccini pavyko geriausiai – su pašėlusia
itališka aistra – nutapyti meilės, turtų ir kitų gyvenimo džiaugsmų ištroškusios
fatališkosios Manon paveikslą. Ji buvo viena iš tų moterų, kurioms neatsispiria
vyrai, o ji ėmė pinigus už meilę, nes ja netikėjo ir manė, kad grožis
ir žavesys padės išsisukti. Manon ramia sąžine gyveno dėl meilės ir
prabangos su dviem skirtingais vyrais, nė vienam jų neįsipareigodama, ir pagaliau
buvo žiauriai nubausta – susilaukė pažeminimo, kalėjimo, tremties.
„Nepaprastai smagu po penkerių metų pertraukos,
pastačius „Bohemą“, vėl grįžti prie G. Puccini, – sako režisierė Dalia Ibelhauptaitė.
– „Manon Lesko“ aistringas ir labai kartus šedevras, be užglaistymų. Manon
legendinė asmenybė, ir pati opera labai populiari, bet dar nematyta Lietuvoje,
taigi semsimės naujos muzikinės patirties.“
Su „Manon Lesko“ pirmą kartą susidurs ir nuolatinis
„bohemiečių“ bendražygis, dirigentas Gintaras Rinkevičius. „Manęs bei viso
spektaklio kūrėjų kolektyvo laukia didžiulis darbas, nes imtis tokių didelių
projektų darosi vis sudėtingiau“, – pripažino maestro.
G. Rinkevičius siejo ypač didelius lūkesčius su
pagrindiniais operos solistais: Manon dainuos Asmik Grigorian (šį vaidmenį taip
pat rengs Sandra Janušaitė), jos mylimąjį De Grijė – Vaidas Vyšniauskas. „Šiai
operai reikia labai stiprių tenoro ir soprano“, – pabrėžė maestro.
Šiuo metu tarp Vokietijos, Austrijos ir Lietuvos
migruojanti A. Grigorian semiasi įkvėpimo Manon vaidmeniui ne tik iš
jausmingos G. Puccini partitūros, bet ir iš legendinio romano.
V. Vyšniauskas su jauduliu laukia premjeros ir dėl
savo debiuto „bohemiečių“ spektaklyje. „Aš pirmą kartą rengsiu premjerą su šia
trupe ir D. Ibelhauptaite – bus smalsu ir atsakinga įsilieti į tokią
šaunią kompaniją“, – sakė V.Vyšniauskas, iki šiol dalyvavęs tik „bohemiečių“
koncertuose.
Manon brolio Lesko vaidmenį operoje kurs Laimonas
Pautienius ir Dainius Stumbras, turtuolio Gerontės – Egidijus Dauskurdis ir Tadas
Girininkas, studento Edmondo – Audrius Rubežius.
Mėgstanti savaip interpretuoti klasiką D. Ibelhauptaitė
žada publikai staigmenų ir šįkart. XVIII amžiaus istoriją ji perkels į 1910–1914
metus, dekadentišką, naujovių ištroškusį Paryžių.
„Nesinorėjo paskęsti krinolinuose ir perukuose
pasakojant apie laisvos dvasios, fatališkos moters likimą“, – aiškino savo
sprendimą režisierė. Spektaklio epochos pasirinkimą nepaprastai džiaugsmingai
sutiko kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius, jau seniai svajojęs įkūnyti
savo fantazijas ankstyvojo art deco
stiliumi. „Manon Lesko“ kostiumai leis kūrėjui pirmą kartą išbandyti šią
stilistiką.
Išradingumu žada nustebinti ir dar vienas senas
„bohemiečių“ bičiulis – britų scenografas Dickas Birdas. Jis ketina savo
dekoracijose įprasminti Kongresų rūmų erdvės galimybes.
2006-aisiais prasidėjęs „bohemiečių“ kelias – tai
nuolatiniai atradimai. Jie pirmieji Lietuvoje pastatė Wolfgango Amadeaus
Mozarto „Užburtąją fleitą“, Jules’o Massenet „Verterį“, Stepheno Sondheimo
„Svynį Todą – demoną kirpėją“, netradiciškai inscenizavo Piotro Čaikovskio
„Eugenijų Oneginą“, atliko daug negirdėtų publikai kūrinių koncertuose,
interpretavo operų perliukus kartu su elektroninės muzikos kūrėjais, ėmėsi
Lietuvoje nestatomų XX amžiaus operų (L.Janaceko „Katia Kabanova“).
„Manon Lesko“ – naujas žingsnis nepramintu keliu.
Radvilė Varanavičiūtė