17.47 įlipau į autobusą, pažymėtą 10 numeriu. Išlipdama
Žaliojo tilto stotelėje sutikau D.N., eidamos link planetariumo persimetėme
keliais žodžiais. Kalbėjome daugiausiai apie tai, kad smagu, kai atsiranda
naujos erdvės. Dar svarsčiau, kad įdomu ir tai, jog senos erdvės atsidaro dėl
naujų arba naujos erdvės atidaro senas, o senos naujas. Užėjau vidun, susiradau
patogią lentyną atsiremti ir sustingau dešimčiai minučių.
Į erdvę plūdo besikalbantieji, pasisveikinau su A.M. ir
J.F. Gurkštelėjusi kavos A.M. pasakė, kad žiauriai nemėgsta laukti ir ji
dingsianti, jei teks čia užsibūti ilgiau nei dešimt minučių. Minutės keitėsi
sekundėmis, o mes aptarinėjome planetariumo aplinką, daugiausiai – šalia
esančią keistą anime atributikos
krautuvėlę, kurioje šalia anime
personažų glaudėsi transformeriai ir dar kažkas įdomaus. A.M. pastebėjo, kad
lentynoje, į kurią atsirėmusi galvojau apie minutes, virstančias sekundėmis,
stovi šuns statulėlė. Man pasirodė, kad tai kardadantis tigras, tik be dryžių.
A.M. liepė gerai įsižiūrėti ir pamatyti, kad tai vis dėlto šuo, įsikandęs antį,
tik glazūra buvo nevykusiai nugulusi formą, tad klaidino.
Pasirodė erdvės iniciatoriai: Gerda Paliušytė, Inesa
Pavlovskaitė ir Edgaras Gerasimovičius. Jie įsitaisė priešais ilguosius
laiptus, kuriais vėliau lipome. Iniciatoriai pasidžiaugė, kad mūsų, žiūrėtojų,
susirinko daug, ir trumpai pristatė atidarymo programą. Ilgaisiais laiptais
nulipo vakaro menininkas Markas Geffriaud, sustojo kelioms sekundėms prie
Gerdos, Inesos bei Edgaro ir pradingo minioje.
Paploję ir pakviesti lipome į pagrindinę planetariumo
salę, kurioje vyko performansas. Jo metu Gerda ir Inesa dviese vienu metu
skaitė tą patį tekstą (Marko Geffriaud pamąstymus apie parodų erdvę „The
Gardens“ ir personalinę parodą „Opening“). Skaitymas nebuvo sklandus.
Žvaigždžių ir planetų mirgesių liūliuojami klausytojai,
supažindinti su erdvės atsiradimo ir parodos susiklostymo istorija, be to, ką
jau žinojo, dar sužinojo, kad paroda susideda iš performanso (teksto skaitymo),
apsikeitimo objektais ir plyšio sienoje, esančioje tiesiai už „The Gardens“
lango. Taip pat klausytojai sužinojo, kad Markas paprašė planetariumo
direktorės Danutės padovanoti jam „The Gardens“ duris, kurias jis įsidės vietoj
savo senųjų, mainais pažadėjo padovanoti tai, ko ji paprašys. Danutė paprašė
grupinės visų atidaryme dalyvavusių lankytojų nuotraukos, tad po performanso planetariumo
kupole buvome pakviesti fotografuotis ant stogo. Fotografavo Robertas Narkus.
Nuotraukoje sudalyvavo tie, kuriems reikėjo.
Stovėdama ant stogo ir kadro kraštelyje, akies kampučiu,
tiek, kiek pavyko prasiskverbti pro prožektorių šviesą, stebėjau besiveriančius
miesto vaizdus. Nusifotografavusieji pradėjo skirstytis ir slampinėti
koridoriais. Tą vakarą slampinėti planetariume buvo labai smagu, nieks nebarė
kur nors ne visai teisėtai nuklydus. Beklaidžiodama sutikau N.Č. ir U.G.,
kalbėjome daugiausiai apie slides. Vėliau sutikau L.J., M.Š. ir O.L., su jais
užlipome ant stogo ir apėjome aplink planetariumo kupolą.
Eidama į Molly Nillson koncertą vėl sutikau D.N., ji
pasidžiaugė, kad pastarųjų kelių valandų buvimas planetariume yra kažkoks labai
smagus „blūdijimas“. Molly Nilson buvo puiki. Sunkios keistosios planetariumo
koncertų salės užuolaidos itin tiko kaip fonas Molly paslaptingumui ir
švelniam, svajingam, pavargusiam dekadansiškumui. Labiausiai įsiminė daina
„8000 days“: „I remember every single
day of my life, so far / And there are more of them than there are stars /
(only the ones I can see count)“ („Kol kas aš prisimenu kiekvieną savo gyvenimo
dieną / O jų yra daugiau nei žvaigždžių danguje / (bent jau tiek, kiek
galiu suskaičiuot)“).
Kiek teko kalbėtis, buvusieji atidaryme labiausiai
susižavėjo tuo, kad kadaise žodis „opening“ reiškė „plyšį“. Šis etimologinis
niuansas žavesio objektu tapo pamačius už mažutės „The Gardens“ patalpos lango
esančioje sienoje įskilusį ilgą ir riebų plyšį. Išsyk susiejau jį su pro langą
matytais peizažais, horizonto linijomis. Horizontas ir plyšys – nieko sau, –
pamaniau. Dar pamaniau, kad horizonto linija yra peizažo plyšys, o „The
Gardens“, turėdami tokį puikų plyšį, galėjo pasivadinti kuriuo nors iš 24 anglų
kalbos žodyne siūlomų žodžio „plyšys“ sinonimu, bet greitai persigalvojau.
Kad ir kaip viskas susipynę ir susiję, atidarymo
performansu (teksto skaitymu) abejojau ir vis dar abejoju. Kitos dalys (ar
sluoksniai) – „opening“, reiškiantis „plyšį“, apsikeitimas dovanomis (durys ir
bendra visų, atėjusių į atidarymą, nuotrauka), slampinėjimo pripildyti pritemę
koridoriai, Molly Nillson koncertas – yra gera naujos, bet aiškios (tas
šiuolaikinio meno lauke ne taip dažnai pasitaiko), tikslingos ir turinčios savo
kryptį parodų erdvės pradžia.
Kai pradžia pasibaigė ir vėl prasidėjo, prisiminiau, o
gal išgirdau vieno iš ambient muzikos
pradininkų Briano Eno dainą „Just another day“ („Tik kita diena“). Mintyse susidėliojo tokia eilutė – „Just
another day brings another cherry taste“ („Tik kita diena atneša kitą vyšnių
skonį“). Ji kurį laiką maloniai įkyriai pazvimbė.
Paroda
veikia iki kovo 21 d.
„The
Gardens“ (planetariumas, Konstitucijos pr. 12A, Vilnius) dirba
trečiadienį–šeštadienį 16–19 val.