Vyšnių skonio vakaras

Danutė Gambickaitė
Prieš pat einant į parodos atidarymą pažiūrėjau režisieriaus Abbaso Kiarostami filmą „Vyšnių skonis“ ir perskaičiau filosofo Nerijaus Milerio tekstą „Vaizdas be pasakojimo: nuo W. Wango „Dūmo“ prie A. Kiarostami „Vyšnių skonio“. Ir filmas, ir tekstas labai paveikė – sakytum, lyg koks eteris įgaravo pro nosį ir kažkur ties smilkiniais pradėjo zvimbti. Matyt, tas visą vakarą neapleidęs zvimbimas padiktavo ir atitinkamą aplinkos stebėjimo būdą, kurį pusiau sąmoningai, pusiau ne bandžiau įgyvendinti slampinėdama planetariumo koridoriais. Šis tekstas galėtų tapti to slampinėjimo dokumentacija ar ataskaita.

17.47 įlipau į autobusą, pažymėtą 10 numeriu. Išlipdama Žaliojo tilto stotelėje sutikau D.N., eidamos link planetariumo persimetėme keliais žodžiais. Kalbėjome daugiausiai apie tai, kad smagu, kai atsiranda naujos erdvės. Dar svarsčiau, kad įdomu ir tai, jog senos erdvės atsidaro dėl naujų arba naujos erdvės atidaro senas, o senos naujas. Užėjau vidun, susiradau patogią lentyną atsiremti ir sustingau dešimčiai minučių. 

 

Į erdvę plūdo besikalbantieji, pasisveikinau su A.M. ir J.F. Gurkštelėjusi kavos A.M. pasakė, kad žiauriai nemėgsta laukti ir ji dingsianti, jei teks čia užsibūti ilgiau nei dešimt minučių. Minutės keitėsi sekundėmis, o mes aptarinėjome planetariumo aplinką, daugiausiai – šalia esančią keistą anime atributikos krautuvėlę, kurioje šalia anime personažų glaudėsi transformeriai ir dar kažkas įdomaus. A.M. pastebėjo, kad lentynoje, į kurią atsirėmusi galvojau apie minutes, virstančias sekundėmis, stovi šuns statulėlė. Man pasirodė, kad tai kardadantis tigras, tik be dryžių. A.M. liepė gerai įsižiūrėti ir pamatyti, kad tai vis dėlto šuo, įsikandęs antį, tik glazūra buvo nevykusiai nugulusi formą, tad klaidino.

 

Pasirodė erdvės iniciatoriai: Gerda Paliušytė, Inesa Pavlovskaitė ir Edgaras Gerasimovičius. Jie įsitaisė priešais ilguosius laiptus, kuriais vėliau lipome. Iniciatoriai pasidžiaugė, kad mūsų, žiūrėtojų, susirinko daug, ir trumpai pristatė atidarymo programą. Ilgaisiais laiptais nulipo vakaro menininkas Markas Geffriaud, sustojo kelioms sekundėms prie Gerdos, Inesos bei Edgaro ir pradingo minioje.

 

Paploję ir pakviesti lipome į pagrindinę planetariumo salę, kurioje vyko performansas. Jo metu Gerda ir Inesa dviese vienu metu skaitė tą patį tekstą (Marko Geffriaud pamąstymus apie parodų erdvę „The Gardens“ ir personalinę parodą „Opening“). Skaitymas nebuvo sklandus.

 

Žvaigždžių ir planetų mirgesių liūliuojami klausytojai, supažindinti su erdvės atsiradimo ir parodos susiklostymo istorija, be to, ką jau žinojo, dar sužinojo, kad paroda susideda iš performanso (teksto skaitymo), apsikeitimo objektais ir plyšio sienoje, esančioje tiesiai už „The Gardens“ lango. Taip pat klausytojai sužinojo, kad Markas paprašė planetariumo direktorės Danutės padovanoti jam „The Gardens“ duris, kurias jis įsidės vietoj savo senųjų, mainais pažadėjo padovanoti tai, ko ji paprašys. Danutė paprašė grupinės visų atidaryme dalyvavusių lankytojų nuotraukos, tad po performanso planetariumo kupole buvome pakviesti fotografuotis ant stogo. Fotografavo Robertas Narkus. Nuotraukoje sudalyvavo tie, kuriems reikėjo.

 

Stovėdama ant stogo ir kadro kraštelyje, akies kampučiu, tiek, kiek pavyko prasiskverbti pro prožektorių šviesą, stebėjau besiveriančius miesto vaizdus. Nusifotografavusieji pradėjo skirstytis ir slampinėti koridoriais. Tą vakarą slampinėti planetariume buvo labai smagu, nieks nebarė kur nors ne visai teisėtai nuklydus. Beklaidžiodama sutikau N.Č. ir U.G., kalbėjome daugiausiai apie slides. Vėliau sutikau L.J., M.Š. ir O.L., su jais užlipome ant stogo ir apėjome aplink planetariumo kupolą.

 

Eidama į Molly Nillson koncertą vėl sutikau D.N., ji pasidžiaugė, kad pastarųjų kelių valandų buvimas planetariume yra kažkoks labai smagus „blūdijimas“. Molly Nilson buvo puiki. Sunkios keistosios planetariumo koncertų salės užuolaidos itin tiko kaip fonas Molly paslaptingumui ir švelniam, svajingam, pavargusiam dekadansiškumui. Labiausiai įsiminė daina „8000 days“:  „I remember every single day of my life, so far / And there are more of them than there are stars / (only the ones I can see count)“ („Kol kas aš prisimenu kiekvieną savo gyvenimo dieną  / O jų yra daugiau nei žvaigždžių danguje / (bent jau tiek, kiek galiu suskaičiuot)“).

 

Kiek teko kalbėtis, buvusieji atidaryme labiausiai susižavėjo tuo, kad kadaise žodis „opening“ reiškė „plyšį“. Šis etimologinis niuansas žavesio objektu tapo pamačius už mažutės „The Gardens“ patalpos lango esančioje sienoje įskilusį ilgą ir riebų plyšį. Išsyk susiejau jį su pro langą matytais peizažais, horizonto linijomis. Horizontas ir plyšys – nieko sau, – pamaniau. Dar pamaniau, kad horizonto linija yra peizažo plyšys, o „The Gardens“, turėdami tokį puikų plyšį, galėjo pasivadinti kuriuo nors iš 24 anglų kalbos žodyne siūlomų žodžio „plyšys“ sinonimu, bet greitai persigalvojau.

 

Kad ir kaip viskas susipynę ir susiję, atidarymo performansu (teksto skaitymu) abejojau ir vis dar abejoju. Kitos dalys (ar sluoksniai) – „opening“, reiškiantis „plyšį“, apsikeitimas dovanomis (durys ir bendra visų, atėjusių į atidarymą, nuotrauka), slampinėjimo pripildyti pritemę koridoriai, Molly Nillson koncertas – yra gera naujos, bet aiškios (tas šiuolaikinio meno lauke ne taip dažnai pasitaiko), tikslingos ir turinčios savo kryptį parodų erdvės pradžia.

 

Kai pradžia pasibaigė ir vėl prasidėjo, prisiminiau, o gal išgirdau vieno iš ambient muzikos pradininkų Briano Eno dainą „Just another day“ („Tik kita diena“). Mintyse susidėliojo tokia eilutė – „Just another day brings another cherry taste“ („Tik kita diena atneša kitą vyšnių skonį“). Ji kurį laiką maloniai įkyriai pazvimbė.

 

Paroda veikia iki kovo 21 d.

„The Gardens“ (planetariumas, Konstitucijos pr. 12A, Vilnius) dirba trečiadienį–šeštadienį 16–19 val.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.