„Šalia“, po „Juobos“ (2008 m.) pagal Alfredo Jarry pjesę, – antras pajūrio lėlininkų kūrinys ne vaikams, režisuotas vienos įdomiausių jaunosios kartos lėlininkių Gintarės Radvilavičiūtės. Ir nors šiuos Klaipėdos lėlių teatro meno vadovės kūrinius suaugusiesiems skiria ne toks jau ir mažas laiko tarpas, tai, matyt, tik į naudą: gerą vyną reikia brandinti ilgiau. 

Naujoji premjera žiūrovams siūlo rafinuotų plastinių sprendimų reginį, grįstą absurdo teatro poetikos ir grotesko žanro principais. Tai – fantastinių vaizdų ir žaismingos vaidybos kupinas valandos trukmės kūrinys, ironiškai, kiek parodijuojančiai atskleidžiantis vyrų ir moterų santykių problemas: tarpusavio supratimo nebuvimą, žmogiškų santykių baimę, lyčių bendravimo ir įvaizdžio klišes bei stereotipus. Jaunieji pajūrio lėlininkai siūlo nerti į juodo humoro nestokojančią sceninę haliucinaciją.

Scenoje – balto putplasčio stalas su atlošta plokšte ir baltais kombinezonais vilkintys aktoriai, atliekantys Pasakotojų – Vyro (Simas Venckus) ir Moters (Rūta Bunikytė) – vaidmenis. Interaktyvus Vyro prisistatymas, įžūlus žvilgsnis ir laisva kūno laikysena demonstruoja kiek neformalų santykį su publika, palengva mažinantį išankstinį įtarumą ir distanciją. „Šį vakarą vartosime necenzūrinius žodžius, kvailiosime ir naudosime atsiribojimo efektą, išrastą dar antikos laikais“, – trumpai ir ironiškai būsimo spektaklio ypatybes išdėsto Vyras. O Moteris slankioja aplinkui ir nedviprasmiškai audrina partnerį, skubantį čia pat pademonstruoti „brechtišką atsiribojimo“ metodą. Seksualinių poteksčių kupinas Pasakotojų tarpusavio ryšys – spektaklis spektaklyje, leidžiantis kūrėjams šiek tiek prablaivinti (o gal įkaitinti?) žiūrovą.

Pasakojamos istorijos intriga surezgama žaibiškai: dingo Pono Q. žmona ir ją reikia surasti. Tačiau tai – ne detektyvo pradžia. Tai tik absurdiškas pretekstas fantasmagoriškų, košmarą primenančių įvykių kaleidoskopui. Tam puikiai tinka G. Radvilavičiūtės sukurtos vielinės lėlės – įvairių formų bei dydžių žmonių ir objektų figūros, kurių plastinės galimybės iš pažiūros kelia skepsį: baltame putplasčio fone vieliniai objektai atrodo statiški, neimlūs įvairesniems judesiams. Ir nors aktoriams režisierė ir dailininkė skyrė išties sudėtingą užduotį, atlikėjų manipuliacija objektais įtraukia. Kiekvienas judesys – tiksliai apskaičiuotas, lėlių įvedimo į putplasčio erdvę ritmas kintantis: vienos lėlės staigiai smeigiamos į stalą arba plokštę, kitos – deformuojamos lankstant arba preciziškai animuojamos. Sapnišką atmosferą sustiprina ir naują dimensiją kuria šešėliai, krintantys nuo vielų ant putplasčio plokštės. Įvairūs objektai tolygiai sudėliojami į grafiškas kompozicijas, užpildančias baltą putplasčio foną, ir čia triumfuoja ne tik dailininkės fantazija, bet ir režisūrinė Radvilavičiūtės išmonė – vizualinis spektaklyje pasakojamos Pono Q. istorijos audinys nejučia gimsta vaizduotėje ir taip žiūrovui leidžiama tapti bendraautoriumi.

Ponas Q. – neapibrėžto amžiaus ir statuso veikėjas – žiūrėdamas TV netikėtai neria per skylę grindyse pas kaimynus ieškoti savo žmonos. Kokio tikslo vedamas tą daro – neaišku, o ir nebūtina išsiaiškinti. Tokia neadekvati veikėjų veiksmų logika – žiupsnelis absurdo teatro taisyklių. Pastarųjų kupini ir personažų, kurių vyriškas ir moteriškas partijas pasikeisdami vaidina abu aktoriai, tekstai bei įvaizdžiai. Spektaklio, kaip ir pjesės, kompozicija dėliojama koliažo principu, netikėtai persikeliant iš vienos erdvės į kitą, įvedant naujus, epizodinius personažus. O šie – vienas už kitą groteskiškesni, stebinantys poelgiais ir mintimis, kuriuose naivumas dera su žiaurumu, moralė su vulgarumu, o bukumas su netikėta sėkme. Kaimynai, verdantys iš kirmėlių paštetą, klasikinę literatūrą skaitantis ir necenzūriniais žodžiais tėvą plūstantis Sūnus, bebaimės Kekšės ir jas medžiojantis Maniakas, moralus skaitanti ir tuo pačiu metu vulgariomis pastabomis apie moteris besisvaidanti Bobutė ir kiti Pono Q. sutikti veikėjai – šiurpaus ir komiškai negailestingo pasaulio, kuriame neegzistuoja joks nuoširdus žmonių bendravimas, grimasos. Nė vienas jų negali, o ir nenori padėti žmonos ieškančiam vyrui. Vienintelė kumelė Vanda, hipodromo lošimuose išnaudojamas senas žirgas, tampa savotiška paguoda, žmogiškos šilumos viltį suteikiančiu miražu. Ir neatsitiktinai: žirgo vardas, lemiantis paieškų iškankinto vyro simpatiją ir komiškai atgrasų jo meilinimąsi gyvuliui, toks pat kaip ir Pono Q. žmonos.

Pono Q. istorijos finalas – vienas efektingiausių spektaklio momentų. Vandos pabučiuotas Ponas Q. nubloškiamas į abstrakčią erdvę (pjesėje personažas atsibunda savo namuose, o spektaklyje veiksmo vieta nėra aiški), kur sutinka mįslingą būtybę (pjesėje – Pasiuntinys / Mirtis, o spektaklyje R. Bunikytės kuriamas personažas kelia aliuzijas į Pono Q. žmoną, galbūt – paties vyro tamsiąją asmenybės pusę). Jųdviejų akistata vaizduojama pasitelkus šešėlių teatrą – scenos šonuose apšviesti aktoriai ant putplasčio plokštės projektuoja savo šešėlius. Žiūrovui demonstruojamos groteskiškos personažų pavidalų transformacijos ir šiurpūs veiksmai (šešėliai ryja peilius, nuo galvos raunasi ir žiaumoja plaukus). Šioje scenoje atskleidžiama Pono Q. beprotybė – aiškėja, kad žmonos ieškantis vyras galbūt pats ją ir nužudė. Kulminacinė fantasmagorija greitai nutraukiama ir efektingą vaizdų orgiją keičia Pasakotojų sumišimas. Atvira, subjektyvią interpretaciją siūlanti pabaiga? Deja, ne. Regis, šioje vietoje sutrinka patys spektaklio kūrėjai, neapsisprendę, kaip traktuoti Pono Q. istoriją. Veiksmo logikos svertų sugrąžinimas aktoriams įžemina situaciją – regėta haliucinacija virsta Pasakotojų žaidimo teatru finalu. R. Bunikytės Moters slėpynės už kulisų („moterims juk norisi kartais dingti“ ) ir deklaratyvus S. Venckaus Vyro sutrikimas – nereikalinga psichologizacija, spektaklio finalą paverčianti perdėm racionaliu ir šablonišku.

Atskirų pastabų nusipelno spektaklio muzika. Kompozitorė Aušra Vaštakaitė pasitelkia ir minimal techno žanrui artimus elementus. Elektroniniai sąskambiai savitai išryškina vielų ir putplasčio objektų santykį, pabrėžiami aktorių manipuliacijos niuansai, o šiuolaikinės muzikos ritmai leidžia aktoriams laužyti pasakojimo iliuziją ir kampuotais, klubine estetika dvelkiančiais šokio judesiais panirti į savotišką transą.

Po spektaklio lieka kiek prieštaringas įspūdis. Negalima neįvertinti dailininkės fantazijos, iš paprasčiausių medžiagų, šviesų ir šešėlių konstruojančios įspūdingą ir originalų reginį. Sunku nepagirti laisve pulsuojančios aktorinės ekspresijos ir atlikėjų pastangų išlaikyti ironišką bei žaismingą santykį su personažais. Visa tai kartu su A. Vaštakaitės muzika epizodiškai vis panardina į absurdu ir ironija persmelktą teatrinį vyksmą, garantuotai pritrauksiantį į lėlių teatrą jauną, kultūrinių įspūdžių ieškantį žiūrovą. Tačiau taip ir lieka neaiški Pasakotojų santykių dramaturgija (ką jiems reiškia Pono Q. žmonos paieškos?), o pjesės autoriaus ir režisierės pasirinktas finalas nemotyvuotas ir net kiek banalus.

„7 meno dienos“ Nr.4 (972), 2012-01-27