Dar vienas Luko Geniušo „everestas“

Aldona Eleonora Radvilaitė
Pianisto Luko Geniušo pavardė gerai žinoma mūsų muzikos mėgėjams ir profesionalams, todėl į jo rečitalį Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje sausio 19 d. susirinko daugiau įvairaus amžiaus klausytojų, nei buvo sėdimų vietų – kelios eilės kėdžių buvo sustatytos scenoje, kas nė kiek netrikdė jaunojo solisto (Lukas gimė 1990 m. liepos 1 d. ).

Plačiame pianisto įvairių epochų repertuare – nemažai sudėtingų solinių programų, kūrinių fortepijonui su orkestru bei kamerinės muzikos opusų. Kaip pokalbyje su Milda Celiešiūte sakė Lukas Geniušas: „Pastaruosius penkerius metus stengiuosi formuoti programas iš „everestų“: didelių ciklų, kūrinių, kuriems atlikti reikia didelės koncentracijos ir darbo, kūrinių, kuriuos reikia atlikti vienu įkvėpimu. Valanda muzikos be perstojo scenoje – kone sportinis iššūkis, susijęs su pianistine ir muzikine ištverme. Sunku viską sujungti, išgyventi vidinį siužetą, bet man patinka tokios užduotys. Atliekant visą ciklą atsiveria visai kitas planas, kita muzikinė struktūra.“

 

Šiam savo rečitaliui jaunasis pianistas per trumpą laiką – tris mėnesius – parengė ypač sudėtingą programą – Sergejaus Rachmaninovo 24 Preliudus. Dauguma jų yra labai populiarūs, po vieną ar po kelis juos dažnai skambina studentai, bet kai kurie – labai sudėtingi teksto įveikimo požiūriu, reikalaujantys virtuoziško atlikimo. Be to, S. Rachmaninovo – galingos asmenybės, puikaus kompozitoriaus, improvizatoriaus, vidine stiprybe užhipnotizuojančio įtaigaus atlikėjo skambinimo įvaizdis įpareigoja pianistą visokeriopai brandinti savo meistriškumą, siekti didžiausios dėmesio ir dvasinių jėgų koncentracijos.

 

Negali nežavėti ypatinga Luko Geniušo talento savybė – lengvai ir greitai įvaldyti sudėtingus muzikinius tekstus, peršviečiant juos kaip rentgenu, suvokiant prasmę ir susidarant savo nuomonę. Jis nesistengia stulbinti klausytojų teksto traktuotės iškraipymais, norėdamas įrodyti ypatingą savo kūrybingumą, be praradimų perteikia savo sumanymus scenoje bei stulbinamai greitai brandina savo meistriškumą – virtuoziškumą, garso valdymą, puikų ritmo pojūtį.

 

Išklausius S. Rachmaninovo Preliudą op. 3 nr. 2, cis-moll ir dešimt Preliudų op. 23, o antroje koncerto dalyje – trylika Preliudų op. 32, atklydo mintis – įdomu, kaip Lukas juos skambins sulaukęs brandaus amžiaus, ar S. Rachmaninovo muzikos pojūtis liks toks pat, ar kas nors pasikeis? Dabar šis kompozitorius atrodė švelnus romantikas-svajotojas, kurio laimingą ramybę kartais sudrumsčia karšti energijos proveržiai. Susidarė įspūdis, kad Lukas traktuoja šiuos kūrinius panašiai kaip patyrę dainininkai, aiškiai atskiriantys operinių arijų, t. y. stambių formų kūrinių, atlikimą nuo kamerinio žanro trapių pjesių, kur svarbiausia – išraiškingi žodžiai, prasmės, jautrus vidinis pasaulis, neforsuotas garsas. Besiklausant lėto tempo, ramiai plaukiančios muzikos preliudų (op. 23 nr. 1; net nr. 3 – Tempo di menuetto; nr. 4; nr. 5 vidurinės dalies; nr. 6; nr. 10; o ypač žavaus op. 32 nr. 5, skambėjusio jautriai ir trapiai; nr. 10), net ir kai kurių judrių preliudų, perteiktų švelniai romantiškai, pasitaikančių ryškių kulminacijų (op. 23 nr. 7; nr. 8; nr. 9, perteikto ypač „čiurlenančiai“, mirguliuojančiai, labai greitai ir meistriškai, tyliai; op. 32 nr. 2; nr. 7; nr. 9; nr. 11, net populiariojo nr. 12 ), atklydo kerintis ankstyvo rudens ryto plačiose pievose vaizdinys – kylančios saulės spinduliai apšviečia žibančius rasos lašelius ant banguojančio voratinklių kilimo.

 

Be kitų pagyrimo žodžių reikia pasakyti, kad Lukas kruopščiai įvykdė visus pobalsius, švytuojančius iš karto keliuose balsuose, o pratekančios greitos natos tapo jiems fonu. Puikus instrumento valdymas leido pianistui labai greitai skambinti aktyvius preliudus, tačiau kartais atrodė, kad lėtesni tempai padėtų suteikti ryškesnes charakteristikas (pvz., op. 32 nr. 6, f-moll ar nr. 8, a-moll). Susidarė įspūdis, kad pianistui nesinorėjo S. Rachmaninovo muzikos sieti su iliustratyviais vaizdiniais (pvz., bene populiariausio preliudo op. 3 varpų skambesiu, panašiai – op. 32 nr. 3). Koncerto programoje įspūdingai skambėjo „karštos“, staiga suformuojamos kulminacijos bei meistriškai vikriai atliekami žavūs tylūs leggiero staccato epizodai (be potekstės, įtampos ar groteskiško, šventiškai išdykėliško atspalvio). Pianistas dažnai naudojo kairįjį pedalą.

 

Publikai labai prašant, Lukas Geniušas bisui paskambino retai atliekamas dvi Piotro Čaikovskio pjeses, op. 10 (jos skambėjo labai paprastai, meistriškai – kai kam pasirodė, jog tai galėtų būti P. Hindemitho kūriniai) ir – smagiai, su malonumu – Leonido Desiatnikovo Fokstrotą. Pasipylė gėlių puokštės, dovanos.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.