Vėl už Centiją?

Jonas Ūbis
Iš pagausėjusių politikų televizijos ekranuose akivaizdu, kad artėja rinkimai.

Jei kas nors iš Jūsų, mieli skaitytojai, savo nelaimei pažįstate kokį nors politiką, patarkite jam pasižiūrėti 2001 m. Woody Alleno filmą „Nefritinio skorpiono užkeikimas“ (LTV, 29 d. 23.15). Iš pirmo žvilgsnio su politika filmas neturi nieko bendra – tai aleniškai žavi fantazija 5-ojo dešimtmečio amerikiečių film noir tema, bet iš filmo politikai ir ypač įvairūs nevykėliai reformatoriai gali daug ko pasimokyti. Veiksmas nukelia į 1940-ųjų Niujorką. Energinga karjeristė Beti En Ficdžerald pasamdoma modernizuoti draudimo kompanijos. Ji paskelbia karą geriausio įstaigos detektyvo Brigso darbo metodams. Kompanijos patronas nori sušvelninti situaciją, todėl organizuoja, kaip dabar sakytume, korporatyvinį vakarėlį. Į jį pakviestas magas Voltanas užhipnotizuoja Brigsą ir panelę Ficdžerald nefrito skorpionu. Kas vėliau atsitiks dviem mirtiniems priešams, žinoma, pamatysite patys.

 

Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Allenas ir Helen Hunt – filme ji primena 4-ojo dešimtmečio amerikiečių kino emancipantę Katharine Hepburn. Režisierius labai paprastai įkalbėjo Charlize Theron vaidinti pavojingą gražuolę Laurą – pasakė, kad jei kurtų filmą 5-ajame dešimtmetyje, pakviestų Lauren Bacall. Sakyti komplimentus – didis menas, kurio mokaisi visą gyvenimą. Pats Allenas filme yra šiek tiek Humphray Bogartas, šiek tiek – Spenceris Tracy. Film noir gerbėjų laukia didelis malonumas, nes taip subtiliai kurti klasikinio holivudinio kino pastišą dar sugeba nebent tik broliai Coenai.

 

1964 m. Raimondo Vabalo sukurta politinė satyra „Marš, marš, tra-ta-ta!“ (LTV, šįvakar, 27 d. 23.45) rėmėsi tarpukario Lietuvoje vienu valstybės ideologijos stulpų buvusią ir visaip eskaluojamą neapykantą Lenkijai. Bet pasižiūrėkite atidžiau: ar kovų tarp Grošijos ir Centijos iniciatoriai bei entuziastai neprimena kai kurių ponų, kurie šiandien sėdi Seime?

 

LTV2 tęsia Šarūno Barto retrospektyvą. Vasario 2 d. 21.40 bus parodytas pirmasis pilno metražo režisieriaus filmas – 1991 m. sukurtos „Trys dienos“. Jo siužetą galima papasakoti keliais sakiniais. Du draugai, kuriuos suvaidino Arūnas Sakalauskas ir Audrius Stonys, išvyksta į Kaliningradą. Ten jie praleidžia tris dienas. Klajoja po yrantį, griuvėsiais virstantį miestą, susipažįsta su keista mergina – ją suvaidinusi šviesios atminties Katerina Golubeva nuo tada ilgam taps Barto kino „veidu“.

 

Kelionė į miestą yra tik pretekstas. Barto filmuose svarbiausia vidinė kelionė į save, į savaip mitologišką laiką ir erdvę. Tačiau režisieriaus apibendrinimai kyla iš konkrečių realijų – nykstanti Sibiro tautelė filme „Mūsų nedaug“ ar Afrikos kontrabandininkai „Laisvėje“, Kryme besislapstą „Septynių nematomų žmonių“ vagišiai, miestu vaiduokliu virtusiame Kaliningrade atsidūrę „Trijų dienų“ draugai neatsiejami ir nuo jų konkretaus istorinio laiko. Bartas garbina autentiškumą, jis dažnai kviečiasi neprofesionalus. Jų veidų ir sielų „faktūros“ paryškina keistą išnykimo, griuvimo, net degradacijos grožį, kuris nuolat iškyla Barto filmuose. Gal tuo pasireiškia didžiosios kultūros ilgesys, kurį Josifas Brodskis viename esė pavadino idealios metropolijos ilgesiu?

 

Iš daugybės šios savaitės kartojamų filmų priminsiu tik kelis. BTV (šįvakar, 27 d. 21.20) primins jau klasikiniu tapusį Briano De Palma „Karlito kelią“ (1993) – pasakojimą apie gangsterį, narkotikų platintoją, kuris 1975-aisiais iš kalėjimo grįžta į Niujorką. Jis nusprendė gyventi dorai iš sutaupytų pinigų ir kartu su striptizo šokėja Geil persikelti į Bahamų salas. Bet likimas nusprendžia kitaip. Atrodo, kad gangsterių filmo siužetas De Palmai ir Karlitą suvaidinusiam Alui Pacinui yra tik pretekstas niūriose Niujorko gatvėse kurti didžią mažo žmogaus tragediją.

 

Kriminalinių dramų mėgėjams galiu parekomenduoti Mareko Kaniewskos „Ten, kur pinigai“ (LTV, 28 d. 23.10). Pasakojimas apie genialų vagį, kuris iš kalėjimo patenka į globos namus, ir jį slaugančią Kerol, kuri įtaria Veiną apsimetinėjant bei stengiasi demaskuoti nusikaltėlį, gal ir nėra aukščiausio lygio, bet Paulas Newmanas kiekvienam primins, kas yra aktoriaus menas kine.

 

„Galutinio tikslo“ (LNK, 31 d. 22.35) režisierius Jamesas Wongas savo ištikimybę klasikiniam kinui rodo kitaip. Pasakodamas apie ateitį numatyti sugebantį Aleksą, jis apdovanoja filmo herojus savo mokytojų vardais – Aleksas yra Brauningas (kaip „Drakulos“ ir „Išsigimėlių“ kūrėjas Todas Browningas), o Bilis yra Hičkokas. Taip ištikimybę tradicijai deklaruoti yra lengviausia, todėl visai nenustebsiu pamatęs lietuviškuose filmuose manipuliuotoją Žalakevičių, svajotoją Araminą ar kovotoją Vabalą. Jei tai paskatins prisiminti jų filmus, kodėl ne?

 

Bulvarinė žiniasklaida teigia, kad šiais metais gali visko atsitikti, net pasaulio pabaiga, todėl neprošal šįvakar (LNK, 27 d. 21.10) prisiminti Franciso Lawrence’o filmą „Aš esu legenda“ (2007). Pasaulinės reputacijos mokslininkas Robertas Nevilas yra paskutinis žmogus pasaulyje – net ir jis nesugebėjo sustabdyti siaubingo ir nepagydomo viruso, žmones paverčiančio tik tamsoje sugebančiomis išgyventi pabaisomis, kurie vadinami „infekuotais“. Tapęs paskutine žmonijos viltimi, mokslininkas nori surasti ligos priežastis.

 

Filmas sukurtas pagal kultinį mokslinės fantastikos Richardo Mathesono romaną, pasirodžiusį dar 1954 metais. Šaltojo karo kontekste virusas, be abejo, simbolizavo komunistus. Lawrence’o filmas prabyla apie globalizacijos grėsmes ir turi ekologišką ištarmę. Negyvenama griūvančia erdve tapusio pasaulio metropolio Niujorko vaizdai filme labai įspūdingi.

 

Projektas buvo brandinamas dešimtmečius, keitėsi režisieriai ir numatomi pagrindinio vaidmens aktoriai. Iš pradžių mokslininką turėjo vaidinti Arnoldas Schwarzeneggeris, paskui – Melas Gibsonas, Nicolas Cage’as, Tomas Cruise’as, Kurtas Russellas, Michaelas Douglas. Galiausiai Nevelą sukūrė Willas Smithas. Tokį ilgą sąrašą išvardijau todėl, kad jis rodo, kaip keitėsi Holivudo įsivaizdavimas apie pasaulio gelbėtoją. Tai, kad JAV prezidento rinkimų išvakarėse juo tapo juodaodis aktorius, man regis, daug ką paaiškina. Taip pat ir kitokia nei romane filmo pabaiga.

 

Jūsų –

Jonas Ūbis


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.