Skausminga tėvų ir vaikų akistata

7 MD
Lietuvos nacionalinis dramos teatras vasario 2, 3 d. pristatys garsaus prancūzų dramaturgo ir režisieriaus Joelio Pommerat pjesės „Šitas vaikas“ sceninį variantą, kurį su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antrojo kurso studentais rengia aktorė Viktorija Kuodytė ir Dainius Gavenonis.

Pjesę iš prancūzų kalbos išvertė Akvilė Melkūnaitė. Lietuvių skaitytojui ir būsimai publikai pristatome šį didžiausią pripažinimą pastaraisiais metais pelniusį prancūzų menininką. 

 

Joelis Pommerat gimė 1963 m. Ruane. Nuo 18 vaidinęs vietinėje teatro trupėje, 1986 m. jis pradėjo kurti tekstus teatrui. Bandydamas susieti savo rašymą su scena, 1990 m. jis įkūrė trupę „Compagnie Louis Brouillard“ ir pastatė savo pirmuosius spektaklius „Auksinės rankos“ teatre Paryžiuje – „Dakaro kelias“ („Le Chemin de Dakar“), „Teatras“ („Le Théatre“), „Dvidešimt penkeri metai“ („Vingt cinq année“), „Įvykiai“ („Les Evénements“).

 

1995 m. J. Pommerat gavo Paryžiaus banko CIC stipendiją ir parašė pjesę „Poliai“ („Pôles“), kuri buvo pastatyta „Les Fédérés“ teatre Montliusone, o vėliau ir „Auksinės rankos“ teatre. 1996 m., dirbdamas su trisdešimčia aktorių, baigė rašyti pjesę „Dalyvavimai“ („Présences“), ji buvo vaidinama „Hublot“ teatre. Kitais metais, viešėdamas Monliusone, jis parašė pjesę „Trylika menkų galvų“ („Treize étroites tetes“), vėliau vaidintą „Les Fédérés“, „Paris-Villette“, Bretinji prie Oržo teatruose, taip pat Sarbriukeno festivalyje.

 

Nuo 1997 m. Bretinji ir „Paris-Villette“ teatrai kasmet įtraukia į repertuarą vieną ar kelis trupės spektaklius. 1998 m. trupė buvo pakviesta į Bretinji prie Oržo, kur turėjo galimybę įgyvendinti įvairius projektus (dramaturgijos dirbtuvės, vaizdo medžiagos kūrimas kartu su Bretinji gyventojais, stažuotės, priešpiečiai-skaitymai su jaunąja publika, įvairūs susitikimai ir kt.).

 

J. Pommerat domisi ir kinu, yra sukūręs keletą trumpametražių filmų, pavyzdžiui, „Veidai“ („Visages“, kartu su Marguerite Bordat), kuriame nufilmuota 800 veidų.

 

Nuo 2003 m. J. Pommerat kūrinius spausdina leidykla „Actes Sud-Papiers“. 2005 m. jis buvo trejiems metams pakviestas kurti nacionalinėje Šamberi ir Savojos scenoje „Espace Malraux“. Per pastaruosius metus jis pastatė keletą savo pjesių – „Mano draugas“ („Mon ami“), „Į pasaulį“ („Au monde“), „Raudonkepuraitė“ („Le Petit Chaperon rouge“), „Prekeiviai“(„Les Marchands“) ir „Šitas vaikas“ („Cet enfant“).

 

J. Pommerat tapo vienu ryškiausių jubiliejinio 2006 m. Avinjono teatro festivalio atradimu. 2007 m. jis laimėjo trečią Didįjį dramaturgijos prizą už pjesę „Prekeiviai“. Tais pačiais metais legendinis režisierius Peteris Brookas pakvietė jį tobulintis savo vadovaujamame „Bouffes du Nord“ teatre Paryžiuje.

 

Už pjesę „Mano šaltas kambarys“ („Ma chambre froide“) 2011 m. „Compagnie Louis Brouillard“ gavo Molière’o trupės, o Joelis Pommerat – Molière’o režisieriaus apdovanojimus. Dramaturgo pjesės statomos įvairiose pasaulio šalyse. Iki 2013 m. Joelis Pommerat dirbs „Odeono” teatre, taip pat Belgijos nacionaliniame teatre.

 

 *  *  * 

 

„Teatrinė fikcija nėra sąmoningas pasirinkimas“

 

Joelį Pommerat, anksti metusį mokslus, į teatrą pastūmėjo ne klasikinės studijos, o scenos, kaip patirties, įgyjamos gyvenant tikruoju, beveik apčiuopiamu spektaklio laiku, trauka. Pirmą kartą teatras jį sudomino, kai būdamas dvylikos kaip žiūrovas apsilankė Avinjono festivalyje. Būtent čia po trisdešimties metų, 2006-aisiais, kaip festivalio svečias jis pristatė tris savo pjeses. Nuo žiūrovo potyrių iki kūrėjo išgyvenimų – ilgas vingiuotas kelias, „juo eini apgraibomis“, – sako J. Pommerat. Šiame gyvenimo kelyje dramaturgas užsibrėžė kasmet sukurti po naują pjesę. Užgaida? Iššūkis? Ar būdas įveikti neryžtingumą ir dvejones, būdingus kūrybos procesui?

 

J. Pommerat pats pasisiuvo sau tinkamą dramaturgo kostiumą, atsisakęs aktoriaus kostiumo, kuris jam pasirodė per ankštas: „Supratau, kad nebūsiu laimingas paklusdamas atsitiktiniams kitų žmonių norams.“ Jam labiau prie širdies asmens, kuris gali išlaisvinti savo vaizduotę, vaidmuo, net jei tai ir nėra lengva: pradėjęs rašyti, jis nedrįso savo tekstų perkelti į sceną iki 1990-ųjų, kai „Auksinės rankos“ teatre Paryžiuje buvo pastatyta jo pjesė „Dakaro kelias“. Teatro slenkstį jis galų gale peržengė ir kaip dramaturgas, ir kaip režisierius, ir kaip trupės vadovas. J. Pommerat save mieliau vadina „teatro praktiku“, „pjesių lipdytoju“, o ne rašytoju. Tai panašu į savotišką „rašymą scenoje“, kai teatro scena yra kūrybos išeities taškas.

 

„Šitas vaikas“ yra bene garsiausia J. Pommerat pjesė, pelniusi Prancūzijos teatro kritikų asociacijos apdovanojimą kaip geriausias 2006-ųjų dramos kūrinys ir pastatyta daugelyje šalių. Pjesė atskleidžia sudėtingus tėvų ir vaikų santykius. Kiekviena pjesės scena yra skausminga ir tikroviška tėvo arba motinos ir vaiko akistata, kurioje susipina neapykanta, gėda, baimė ir švelnumo, meilės ilgesys. Žiūrovas atsiduria nesusipratimų, nutylėjimų, priekaištų sūkuryje, bet taip pat junta artimus žmones siejančią meilę. J. Pommerat siekė išryškinti kritines situacijas, konflikto apogėjų. Ilgai slopintos veikėjų kančios prasiveržia po truputį, tad pjesė tampa dramatiška, net patetiška. Kiekviena situacija kyla iš nesusipratimo, prarajos, atsivėrusios tarp tėvų ir vaikų. Jiems nelemta suprasti vienas kito iki paskutinės scenos. Galų gale motina žengia prie savo dukters, norėdama pripažinti savo klaidas, deja, per vėlu – mergina pernelyg ja nusivylusi, kad galėtų atleisti. Ši paskutinė scena išryškina visoje pjesėje tvyrančią negatyvią emociją. Žiūrovas lieka sutrikęs, tačiau pjesė skatina kelti klausimus, moko gyvenimo išminties. Anot prancūzų kritiko Jeano-Jacques’o Birgé, „kartais pagalvoji, kad būna gerų vaikų. Tačiau nebūna gerų tėvų. Reikia nugyventi visą gyvenimą, kad išsilaisvintum nuo naštos, kurią tėvai užkrauna ant savo vaikų pečių.“

 

Pasakoja trupės „Compagnie Louis Brouillard“ aktorė Marie Piemontese: „Pjesę „Šitas vaikas“ inspiravo susitikimai su Normandijos moterimis. Tai buvo 2002-aisiais. Projektą organizavo Kalvadoso šeimos pašalpų kasa ir Nacionalinis Kano dramos centras. Ištisas dienas šios moterys, J. Pommerat ir mes, grupelė aktorių, dalijomės mintimis. Po šių pokalbių J. Pommerat, nieko neperrašydamas, mąstydamas apie kylančią nesantaiką, savaip perpasakojo išgirstas istorijas. Pjesė yra tų šeimyninių istorijų tęsinys, maksimaliai užaštrinantis kasdienę įtampą tarp tėvų ir vaikų. Išeitis kaskart atsiranda paskutinę minutę. Scenos yra tarsi veidrodis. Jose garsiai kalbama apie giminystės ryšių svarbą ir sudėtingumą. Mes esame pasiklydę savo gyvenime – kaip tėvas ar motina, kuriais gal jau tapome, ar kaip sūnus ar dukra, kuriais visuomet esame.

 

Pirma šio projekto versija pasirodė 2003 m. sausį, jos pavadinimas – „Ką mes padarėme?“ („Qu’est-ce qu’on a fait“). Ji buvo pristatyta dešimtyje sociokultūrinių Kano centrų. Šie pristatymai inspiruodavo diskusijas ir apmąstymus. Tai, ko tada pasiekėme dar neapdorotu, pirminiu pavidalu, buvo verta vėl prisiminti, pratęsti darbą, suteikti tekstui sceninę apimtį, pjesės pavidalą ir pasigilinti į spektaklio visumą: apšvietimą, garsą, scenografiją, kostiumus, scenų jungtis. Mes tikime, kad situacijos, iškylančios pjesėje „Šitas vaikas“, gali būti suvoktos ir pateiktos kitaip, nei tada, kai buvome prie jų priartėję. Tai esminis šios medžiagos perkūrimas scenoje.“

 

„Šitą vaiką“ J. Pommerat pastatė „Paris-Villetet“ (2006) ir „Bouffes du Nord“(2007) teatruose. Kūrinys apie tėvystę, papasakotas Normandijoje gyvenančių moterų lūpomis, sužavėjo ir kritikus, ir žiūrovus.

 

*  *  *

 

Teatro kritikės Marie-Céline Nivière pokalbis su Joeliu Pommerat po spektaklio „Šitas vaikas“

 

Kaip iš tikrų pasakojimų sukuriama pjesė?

 

Norėčiau pabrėžti, kad draminė kūryba nėra tikslus realių istorijų perpasakojimas. Siužetą sugalvoju aš, t. y. rašytojas. Rašydamas aš ir atsiskiriu nuo tikrovės.

 

Ir būtent tai skiria dokumentiką nuo teatro pjesės?

 

Taip. Žodis nėra tiesa, tai reiškia, kad jis ne viską pasako, negali visko pasakyti. Reikia išnagrinėti visa tai, kas nėra pasakyta. „Šitas vaikas“ nėra sociologinis tyrimas.

 

Kaip menas pakeičia tą žodį?

 

Aš teatrą matau kaip dailininkas. Teatras kalba apie tai, kas gyva, ne apie daiktų, bet apie gyvų būtybių prigimtį. Aš esu teatro rašytojas, o kaip dailininkas perkuriu realybę. Ji nėra apčiuopiama, net jeigu televizija ar fotografija bando tai įteigti. Tam tikras atstumas skiria teatrą nuo realybės. Tai dirbtinis pasaulis, priklausomas nuo apšvietimo, erdvės, taip pat ir nuo žiūrovų. Trumpa istorija mėginama perteikti realybę.

 

Ir Jūsų, kaip režisieriaus, darbas yra pavaizduoti šią realybę?

 

Aš negalvoju apie vaizdus. Yra aplinka, scena. Ši erdvė nėra trumpos istorijos erdvė, tai erdvė, kurioje yra žmogus. Aš maksimaliai pabrėžiu plokštumą, kad sutelkčiau dėmesį į kūną. Jis yra pirminė medžiaga, banaliausias gyvenimo dalykas, kuris galų gale pranyksta kasdienybėje. Teatras turi atkurti norą matyti žmogų, ir tai įvyksta per balsą.

 

„Šitas vaikas“ yra tragedija tikrąja šio žodžio prasme. Ji sukrečia.

 

Tragiškas yra kančios išgryninimas. Personažai neturi sukelti gailesčio. Aš mėginau išeiti už dorovės ribų. Tos dorovės, motinystės, meilės ir atsižadėjimo pasakojimuose yra labai daug. Tai mane ir domina. Šio spektaklio tikslas – išprovokuoti žodį per emociją. Kaip kalbėti su tuo, kuris mums artimiausias? Daug paprasčiau šnekėtis su nepažįstamuoju. Tačiau kalba yra žmonių bendravimo pagrindas. Aš pabandžiau įsivaizduoti tas akimirkas, kai žodžio nebelieka.

 

Parengė Julija Šabasevičiūtė


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.