Kūnų be organų lygybė

Laima Kreivytė
Nedažnai atsitinka, kad kūriniai pirmiausia parodomi bienalėse, o tada atkeliauja į Lietuvą. Igno Kazakevičiaus ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro kuruojamas Bronės Neverdauskienės ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės projektas „Absoliuti lygybė“ 2011 metais buvo pristatytas 11-ojoje Lulėjos šiuolaikinio meno bienalėje Švedijoje ir 4-ojoje Maskvos šiuolaikinio meno bienalėje Rusijoje.

Išleistas ir dvikalbis katalogas, į kurį atidarymo metu žiūrovai klijavo etiketes – kur kam patinka. Interaktyvus elementas labai svarbus šio darbo patyrimui. Jei žvelgsi į instaliaciją tik formaliai, ieškodamas grožio ar bjaurumo, arba akcentuosi technologijos subtilybes, atsidursi savotiškame užribyje – lyg ne skaitytum, o svertum knygą. „Absoliuti lygybė“ pirmiausia kviečia įjungti protą ir jausmus, o technologinius niuansus vertinti ne medžiagos, o rašto, įrašo, dokumentavimo kontekste.

 

Tai kūrinys apie etikečių klijavimą – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Ženklinimo objektas – žmogaus kūnas, tiksliau, trimatė jo išnara, nuausta žakardiniu audimu. Kiekvienas toks objektas be galvos ir galūnių yra unikalus, jo „odos raštas“ atkurtas naudojant fotografiją ir kiekvienam pritaikant skirtingą raštą. Tai kartu ir dokumentas, ir gyvenimo istorija, ir tekstilės, kaip teksto, atkūrimo priemonės konceptualizavimas.

 

Pamėnkalnio galerijos erdvės nėra tik dėkingas fonas – kolonų eilės kiekvienam menininkui, kuratoriui ir architektui tampa iššūkiu. Kartais padalinta erdvė virsta ekspozicijos atskaitos tašku – konceptualiai ją išnaudojo Kęstutis Grigaliūnas, sukurdamas ritualizuotą kelionę po atmintį (instaliacija „Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą“). O šiai instaliacijai kolonos suteikė griežtesnę struktūrą. Jos tarsi atstovauja tiems nepajudinamiems kultūros rėmams, į kuriuos spraudžiama natūra. Kabančių netaisyklingų „kūnų“ ir baltų pasikartojančių keturkampių kolonų kontrastas išryškina svarbiausias projekto autorių idėjas.

 

„Šiame darbe, interpretuodamos vaikiškus šliaužtinius, mes norime atskleisti stigmatizuotųjų padėtį visuomenėje. Ši juos tarsi įkalina vaikiškame amžiuje, tad stigmatizuotiesiems belieka tik paklusti ir vaidinti „vaiko tarp suaugusiųjų“ vaidmenį. Kūrinyje jungdamos seno žmogaus kūną ir vaikiško drabužio užuominą, atkreipiame dėmesį į tai, kad minėtas „įkalinimas“ sukelia saviidentiteto paieškos problemų, nes asmuo išmetamas už „normalaus“ pasaulio ribų. Kitaip tariant, mums „suteiktos“ etiketės-stigmos mus palieka amorfiškus, tarsi vaikiškame šliaužtinyje „įkalintą“ tuštumą“, – sako autorės.

 

Ant subliuškusių objektų etiketėse įrašytas likimas: „Dorothy. 2,5 mėnesio. Namų šeimininkė“, „Cindy. 2,5 mėnesio. Nusikaltėlė, nuteista mirties bausme“. Ir dar daugybė lošėjų, TV žvaigždžių, būrėjų, ūkininkų, teroristų. Ar tiesiog prisipažįstančių: „Aš alkoholikas.“ Gal ir gerai, kad anksčiau žvaliai išsipūtę (oro maišus slepiantys) torsai dabar atrodo išsikvėpę, labiau panašūs į drabužį, nei į kūną. Tiksliau, kūniškumas įaustas į apdarą – nuogas kūnas ir yra tas nematomas apsiaustas, kuris turėtų ištrinti drabužių suteikiamas simbolines galias.

 

Iš pirmo žvilgsnio begalviai žmonių torsai atrodo kaip nudirtos odos iškamšos, neturinčios nieko bendra nei su žmogaus individualumu, nei su abstrakčia lygybės idėja. Žvelgiant iš toliau, anonimiški kūnai byloja apie totalitariškai suvokiamą žmogų – tokį, kokį matome Leni Riefenstahl propagandiniame filme „Valios triumfas“ arba masiniuose paraduose diktatoriaus garbei. Žmogaus-sraigtelio, besisukančio kolektyvinės gimnastikos ratuose, tampančio gyvo ornamento ar bokšto detale, ir žmogaus-bylos numerio, anonimiškai triūsiančio priverstinio darbo stovyklose, kūnai tėra prievartos mechanizmo dalis. Tai maksimaliai unifikuoti ir disciplinuoti kūnai.

 

Tačiau instaliacijoje „Absoliuti lygybė“ kūnai nėra suvienodinti. Galima palyginimui prisiminti Magdalenos Abakanowicz minias begalvių žmonių iš maišinės medžiagos. Toji minia – visi ir kiekvienas – yra identiški. Tuo tarpu šie torsai – senų ir jaunų, vyrų ir moterų, baltaodžių ir juodaodžių. Nė vienas nėra nei didesnis, nei svarbesnis – tačiau tik formaliai. Nes priėjus arčiau paaiškėja, kad kiekviena/s turi etiketę, nustatančią jo/s vertę socialinėje hierarchijoje. Šiuolaikinės lyčių teorijos teigia, kad identitetas nėra įgimtas, kad mūsų kūno, seksualumo, savęs suvokimas yra socialiai ir kultūriškai sukonstruotas. Judith Butler išplėtojo performatyvaus identiteto sampratą – tu esi tai, ką darai, kartodamas tam tikrus veiksmus įtvirtini savo vyriškumą ar moteriškumą. Kitaip tariant, ne „įgimta“ esmė, ne biologinė duotybė ir ne kūno „pakuotė“ nulemia tapatybę, o kasdienės praktikos.

 

Tačiau čia kyla praktinio buvimo visuomenėje klausimai. Ką daryti, jei atmeti biologinį, esencialistinį identiteto suvokimą, bet aplinka vis tiek tave bando sprausti į tam tikrus rėmus? Tu – gėjus. Arba žydas, arabas, bomžas. Tu – svetimas, mums nepatinka tavo kvapas ar odos spalva. Ir gali kiek nori įsivaizduoti, kad identitetai yra sukonstruoti, kad tu nepriimi etikečių, kad tave apibrėžia tavo veiksmai, o ne išankstinės kieno nors nuostatos – tu jau esi pažymėtas. Čia verta prisiminti filosofės Hannah Arendt „užsipuolamos tapatybės“ (identity under attack) sąvoką. Kol tu tiesiog gyveni ir bendrauji, nesusidurdamas su priešiškumu ir agresija, gali nesijausti žydu, rusu, lietuviu, lenku. Bet kai tave gatvėje pradeda talžyti kaip išsigimėlį dėl tamsaus gymio, klijuoti šešiakampes žvaigždes, niekinti kaip socialinę atmatą, nelieka nieko kito, kaip tik oriai priimti tą puolamą tapatybę.

 

Bet tuo šio kūrinio interpretacijos nesibaigia. Geras kūrinys visada generuoja daugiau interpretacijų, negu jo autoriai ar kritikai įsivaizduoja. Kiekvienas žiūrovas pratęsia kūrinį užpildydamas paliktas tuštumas. Ir tuštuma čia ne mažiau svarbi už odą. „Giliausiai – tai oda“, – rašė Paulis Valéry. Oda yra savotiškas kiaukutas, kūno drabužis. O viduriai dažniausiai yra paslėpti, nematomi ir (kol nesuserga) nepatiriami. Šioje instaliacijoje vidurių akivaizdžiai nėra. Viena vertus, tai reiškia, kad mūsų išorinis apvalkalas yra kartu ir vidinis. Kita vertus, tuštuma nurodo į Gilles’o Deleuze’o ir Felixo Guattari aprašytą „kūną be organų“. Kūnas be organų yra kaip tik tai, kas lieka atsikračius fantazijų – tai atvirkščias psichoanalizei vaizdinys. Kūnas be organų yra žmogaus virtualių galimybių suma – kūniškumo ribų tyrinėjimas. Knygoje „Tūkstantis plokštikalnių“ Deleuze’as ir Guattari aprašo įvairius kūnų be organų modalumus – hipochondriškas, paranojiškas, šizofreniškas, apsvaigintas, mazochistinis – ir siūlo pažvelgti į juos kitaip: „Kodėl toks niūrus iščiulptų, katatoniškų, sustingdytų, užsiūtų kūnų paradas, kai Kūnas be Organų taip pat kupinas linksmybės, ekstazės, šokio? Kodėl tokie pavyzdžiai, kodėl pradedame nuo jų? Ištuštinti kūnai vietoj pilnakraujų [...]. Ar tikrai taip liūdna ir pavojinga persisotinti žiūrint akimis, kvėpuojant plaučiais, ryjant burna, kalbant liežuviu, galvojant smegenimis, turint išangę ir gerklas, galvą ir kojas? Kodėl negalima vaikščioti ant galvos, dainuoti sinusais, matyti oda, kvėpuoti pilvu: paprastas Daiktas, Vienovė, pilnas Kūnas, nejudama Kelionė, Anoreksija, odos Vizija, Joga, Krišna, Meilė, Eksperimentavimas. Vietoje psichoanalizės raginimo: „Stok, surask save iš naujo“, mes turime kviesti: „Eikime toliau, mes dar neradome savo Kūno be Organų, mes dar nepakankamai save išardėme.“ Pakeisk užmarštį anamneze, eksperimentavimą interpretavimu. Rask savo kūną be organų. Sužinok, kaip jį sukurti. Tai gyvybės ir mirties, jaunystės ir senatvės, liūdesio ir džiaugsmo klausimas. Ten, kur viskas išbandyta“.

 

Kiekvienas kūnas yra ne tik dabarties, bet ir ateities galimybių suma. Tačiau apie šių pažymėtų kūnų perspektyvas mes sprendžiame pagal paviršių ir visuomenės prilipdytas etiketes. Paviršutiniškiausi, bet geriausiai matomi kūno bruožai tampa nenuplaunama tapatybės tatuiruote. Mes negalime nusiplėšti šių kūno įrašų. „Absoliuti lygybė“ siūlo pripildyti tuščiavidurius kūnus savo ir kitų gyvenimo istorijų.

 

Paroda veikia iki vasario 3 d.

Galerija dirba antradienį–penktadienį 10–18 val., šeštadienį 10–16 val.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.