Atėnų nacionalinis dramos teatras kūrėją pakvietė statyti spektaklį pagal W. Shakespeare’o pjesę „Troilas ir Kresida“. Dar šį sezoną laukia „Pero Giunto“ pastatymas Nacionaliniame Oslo teatre. Paskui – Rejkjavikas, Ryga, Berlynas, Paryžius ir t.t. Oskaro Koršunovo darbotvarkė sudaryta septyneriems metams į priekį.
Paklaustas, gal ketina emigruoti ir Lietuvoje nebestatyti spektaklių, režisierius atsako: „Seniai jaučiuosi pusiau emigravęs. Bent jau kūrybiškai, nes dalį geriausių savo spektaklių pastačiau ne Lietuvoje ir žiūrovai čia niekada nėra matę visos mano darbų retrospektyvos.“
Anot Koršunovo, jis turi tiek pasiūlymų, kad jeigu visus priimtų, tektų išvažiuoti visam laikui. „Nenorėčiau to daryti. Nenorėčiau paleisti savo teatro ir išvažiuoti iš mylimo Vilniaus. Tačiau atsisakyti dalies savo projektų užsienyje galėčiau tik tuomet, jei pasikeistų situacija mūsų teatre. Jeigu į mūsų teatrą atkreiptų dėmesį valdžia ir suteiktų galimybę mums tapti pilnaverčiu Vilniaus miesto teatru“, – teigė režisierius.
Režisierius stebisi, kad OKT, 13 metų veikiantis kaip repertuarinis teatras, statantis rimtus klasikos kūrinius, garsinantis Lietuvos vardą žymiausiuose Europos teatruose ir festivaliuose, inicijavęs tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“ ir Lietuvos geriausių spektaklių festivalį Druskininkuose, subūręs didžiulę šį teatrą mylinčių žmonių auditoriją, vis dar nesulaukia atinkamo dėmesio iš Lietuvos valdžios.
O užsienyje OKT yra pelnęs pripažinimą. Geriausias to įrodymas – režisieriui 2006-aisiais įteiktas vienas svarbiausių teatro apdovanojimų Europoje Naujosios teatro realybės prizas. Tokį patį apdovanojimą Lietuvoje yra pelnęs tik Eimuntas Nekrošius ir kaimynai latvių režisierius Alvis Hermanis bei žymus lenkų režisierius Krzysztofas Warlikowskis. Priešingai nei Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje šis garbingas apdovanojimas buvo įvertintas valstybinių struktūrų: pavyzdžiui, Lenkijoje specialiai Warlikowskiui statomas teatras, kuris savo dydžiu ir modernumu galės drąsiai varžytis su žymiais Europos teatrais.
„Suprantu, kad mūsų požiūris į kultūrą ir ekonominė situacija neleidžia lygiuotis su Lenkija, kurioje teatrai dygsta kaip grybai. Tačiau nuo 1920 m. Vilniuje nebuvo pastatytas nė vienas modernus teatras, ir tai labai keista“, – teigia O. Koršunovas, kurio teatras jau daugiau nei dešimtmetį yra be namų.
„Tokia situacija nepalieka nei vilčių, nei noro, nei jėgų likti ir toliau kovoti. Ypač tuomet, kai užsienyje yra suteikiamos tokios geros sąlygos dirbti, esi ten visuomet laukiamas. Kita vertus, matau ir gerų poslinkių: džiugina, kas dabar vyksta Nacionaliniame dramos teatre, kitokio požiūrio į kultūrą tikiuosi ir iš pasikeitusių Vilniaus savivaldybės vadovų. Jei tie pokyčiai įvyks, o tai reiškia, kad bus galima čia realizuoti savo kūrybines idėjas, stengsiuosi likti“, – prieš kelionę į Atėnus pasakoja režisierius Koršunovas ir priduria, kad mieliau kurtų Lietuvoje.
OKT inf.