Kas buvo, buvo galima pamatyti NDG parodoje „Modernizacija. XX a. 7–8 dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas, architektūra“. Tik kažkodėl sunku buvo įžiūrėti poną V. Meną. Rodėsi daugiausia tik panelė T. Dailė.

Paaiškėjo viena: netolimos praeities muziejuje įdomu tik tai, kas atpažįstama, t.y. sava, lietuviška. O jei dar baldelį kokį pamatai, kuris ir tavo namuose buvo, – visiškas katarsis. Tai išryškino reiškinį, atvirkštinį tikrų meno mylėtojų (oficialiai – miesčionių) meno vertinimo principui „va šitą tai aš norėčiau turėti savo namuose“: „va šitą tai aš turėjau savo namuose“. O štai latvių ir estų (šiuo atveju – jų aplinkos) praeitis – na, neįdomu, ir gana. Viskas tas pat, kaip pas mus, tik neįdomu. Išskyrus, be abejo, latvių radijo imtuvus – nes VEF’us juk visi turėjo. Visi „Lato z radiem“ per juos klausėsi Palangos, Šventosios arba Nidos pliaže. Ką ten latviai su estais, net Kauno kavinių interjerai – ir tai nelabai įdomu. Taigi, paroda gera, bet geriau būtų buvusi „7–8 deš. Vilniaus taikomoji dailė, dizainas ir architektūra“.

Dar praėjusiais metais buvo daug aukščiausio laipsnio būdvardžių ir prieveiksmių, pavyzdžiui, „Vartų“ galerija „svarbiausiam partneriui“ siūlė dovanoti „giliausią dovaną“. Pasirodė, kad tai reiškia ne geriausiai iškastą duobę miške, o „tinkamiausią meno kūrinį“. Paskui paaiškėjo, kad aukščiausiu laipsniu gyvensime ir ateityje, nes garsiausia astrologė Palmyra ypač įžvalgiai išbūrė ateitį: „tiems bus blogiausia, kas gyvena skurdžiausiai“.

Na o dvasinis šiuolaikinių lietuvių skurdas ir banalumas (paminėti praėjusios savaitės „7md“ numerio vedamajame) pagaliau pasiekė mūsų teatro sceną (Koršunovo „Išvarymas“ ir „Dugne“) – kokia atgaiva. Supratau, kad scenoje ir ekrane (ne gyvenime!) jau geriau girdėti rusiškus keiksmažodžius, nei nemokšų „vertėjų“ iškraipytą gimtąją kalbą. Nes filmo pagal garsų Johno Le Carre romaną „Tinker, Tailor, Soldier, Spy“ lietuviškame pavadinime visiškai padorios profesijos „skardininkas“ (šalia siuvėjo, kareivio ir šnipo) nepaaiškinamai ir neatlygintinai tapo „bastūnu“... Nebylusis Hazanaviciaus Artistas, išsigelbėjęs nuo gaisro, pasirodo, „išvengė ugnies“, o jo bičiulės grožio apgamėliui (beauty spot) iš kaimo tiesiai į Google peršokusios tautos kalboje apskritai neatsirado atitikmens, galbūt todėl subtitruose jis virto „grožio vieta“... „Utopijos“ teatro dvikalbiame spektaklyje (irgi apie emigrantus Anglijoje) ne tik pavadinimas „Subtitles“ (angl. subtitrai) pavirto „Titrais“, bet ir patys subtitrai lietuviškai taip apibūdino vieną veikėją: „Ji jauna, bet jau sėkminga.“ Taigi, „ant ko pasiliks“ yra visiškai aišku: ir toliau sėkmingai ir nepakaltinamai valdys „Jėzaus nagai“ (nails), kuriuos kažkas norės išlupti Jam iš delnų.

---