Tačiau kur kas labiau „užkabino“ ne pati parodos tema, o jos pristatymuose išsakyta mintis, esą muzika papildyta dailė gali tapti patrauklesnė judančių vaizdų kultūros išlepintam žiūrovui. Kas be ko, į parodą toks žiūrovas greičiausiai išvis neis. Arba jei ir ateitų, nesiimsiu spėlioti jo reakcijos ir simpatijų, nes tiesiog nežinau ir nesuprantu jo mąstymo... Tačiau kaipgi visa tai atrodo tiems, kurie vizualaus ir garsinio prado jungtyse ieškos ne vien patrauklumo, tradicijos aktualizavimo, bet ir meninės kokybės, lygiavertės, įdomios vaizdo ir garso partnerystės?
Pripažinkime – „Arka“ šiandien yra gana nepatraukli parodinė erdvė. Priežasčių rastume ne vieną: parodų kokybė, fiziškai ir morališkai „nusidėvėjusios“ patalpos. Linas Liandzbergis, šios parodos kuratorius, kaip tik ir yra vienas iš nedaugelio entuziastų, dar gebančių įpūsti „Arkai“ gyvybės. Vykusi buvo pernai čia surengta paroda, skirta peizažo problemoms. O šįkart tikėjausi, kad įžengus į galeriją užgrius garsų ir vaizdų lavina, kūriniai ne vien statiškai stovės, kybos ar gulės, bet mirgės, šauks, rėks, staugs ir privers užmiršti tą specifinį „Arkos“ salių „aromatą“. Bet beveik visi jie tyli, t.y. garsas dažniausiai tūno ausinėse, ne kviesdamas sustoti, bet gal dar labiau komplikuodamas tradicinio kūrinio „perskaitomumą“. Tiesa, žiūrovus galerijoje dar pasitinka ir kalėdinės dekoracijos – prie įėjimo ir salėje išsiraizgiusios dirbtinės eglių šakelės, papuoštos blizgančiais žaisliukais. Taigi sunku teleportuotis iš fizinių „Arkos“ ribų.
Jau pirmojoje, „kairiojoje“ galerijos salėje išeksponuoti kūriniai man pasirodė visai nereikalaujantys jokių muzikinių komentarų – tai Kęstučio Vasiliūno grafika, kurioje daugiausia matome kryžių nešančio Kristaus klajones po šiuolaikinio didmiesčio džiungles, ir Juliaus Pilecko erdviniai „3D“ vaizdai. Jau anksčiau L. Liandzbergio kuruotoje parodoje pasirodęs menininkas šįkart pasirinko didelį formatą. Švytinčios, trimatės haliucinogeniškos figūros išties palieka įspūdį. Bet, o siaube, – visai neįsidėmėjau, koks muzikinis fonas antrino joms... Gal tiesiog grojo muzika? Gal kokie nors garsai sklido prisiartinus prie kūrinių? Tarp kitko, konceptualiu požiūriu į vaizdo ir garso jungtį kur kas labiau įstrigo parodos atidaryme demonstruotas garso ir vaizdo projektas (Džiugas Katinas, Antanas Pasenka, Antanas Kučinskas), kurio ekranu (nežinau, ar tai buvo numatyta iš anksto) tapo Justino Vaitiekūno tapyba. Fluorescuojančių spalvų figūros, šokčiojančios ant salės lubų ir sienų, per tapytojo drobę it lava slenkančios tamsios, lipnios masės, agresyvi elektroninė muzika susilydė į teatrališką, efektingą ir intelektualų reginį. Supratau, kad buvo galvota ir apie tai, kaip išjudinti tradicinės tapybos statiką. Beje, tapyba, tapusi ekranu, tebuvo demonstruojama tik atidarymo vakarą. Nuo pasirodymu metu trykštančio vandens fontanų vienas darbas nukentėjo, tad menininkas kūrinius tiesiog išsivežė. Dabar jų vietoje kabo kiti paveikslai. Taigi daug žadėjusi tradicinio ir tarpdisciplininio meno jungtis baigėsi rimtu konfliktu ir net skyrybomis... Tačiau bandymą sujungti ar sugretinti kiti parodos kūriniai, regis, atlaikė. Verta pasižvalgyti ir po juos.
Klausimą ir toliau formuluosiu taip pat – ne tiek ieškosiu „remiksų“, kiek bandysiu spėti, ar kiekvienu konkrečiu atveju reikėjo muzikinių „papildinių“ ar intarpų. Taip, toks ėjimas prasmingas psichodelinėje Andriaus Miežio tapyboje. Viena vertus, jo darbai man kaip reikiant priminė lengvą ir nerūpestingą, dekoratyvų Lino Cicėno „stiliuką“. Net pagalvojau, o kodėl čia nėra Cicėno? Tačiau už dekoratyvių Cicėno vaizdelių dažniausiai plyti proto tuštuma. Tyrai, kuriuose atsidūręs imi nuobodžiauti ir žiovauti. O Miežio žaidimai smagūs ir konceptualiai pagrįsti. Menininkas gerai „pataikė“ į parodos temą – kūriniai iš tiesų replikuoja tapybos ikonas (Edvardą Munchą, Odiloną Redoną ir kt.), o jas dar kartą perkuria iš ausinių sklindanti elektroninė muzika (beje, jos autorius – pats menininkas). Tačiau ausinės prie Žydrijos Janušaitės tapybos darbų ir erdvinės Ievos Paltanavičiūtės kompozicijos, kaip supratau, siūlančios išklausyti skirtingas, specialiai šiems darbams pritaikytas muzikines interpretacijas, buvo ne itin reikalingos.
Ir taip gana iliustratyvi ekspozicijoje atrodė Virginijaus Viningo tapyba – putlūs, papūstžandžiai, tarsi barokiniai angeliukai, džiazo muzikantai. Griebtis ausinių šiuo atveju tarsi nebuvo tikslo. Ekspresija, formatai, skriejantis, slystantis drobės paviršiumi potėpis, lyg ir atitikmuo „džiazavimui“, improvizacijai, kalba patys už save. Vizualumo ir aiškumo prasme tikrai vykęs šalia Viningo tapybos įkurdintas objektas – Kristinos Jankauskaitės savotiškas šiuolaikinio trubadūro kelionės įrenginys, sumontuotas iš elektrinės gitaros ir dviračio. Šįkart jam visai prasmingai antrino ir muzikinis kūrinys – linksmas, ritmiškas bliuzas, lyg replika kultiniams Brėmeno muzikantams. Videodokumentacijoje užfiksuota Žilvino Kempino ventiliatoriaus piešinius primenanti tapymo „mašina“ (projektas „Metaphone“) bylojo apie ironišką kūrybos proceso mechanizavimą. Tik muzikinis aspektas čia liko kiek neaiškus – nebent čia pat eksponuojamoje „mašininėje“ tapyboje, agregato sukamuose koncentriškuose apskritimuose norėtume įžvelgti vinilinės plokštelės atvaizdą...
Mažojoje galerijos antrojo aukšto salėje sumontuota Vyginto Orlovo instaliacija iš senų televizorių su šnypščiančiais, zirziančiais ekranais privertė nusikelti tiesiai į Steveno Spielbergo „Poltergeistą“. Tačiau vienas televizorius, užuot „transliavęs“ erzinantį technologinį triukšmą, rodo mums Justino Marcinkevičiaus eilėraštį. Užsimaukšlinus ausines, paaiškėjo, kad jose sklindantis balsas savaip skaito, „remiksuoja“ poeto eiles. Pagalvojau, kad prie kūrinio reikėjo aiškios nuorodos, jog ausines užsidėti būtina, kad žiūrovas susivoktų, kaip orientuotis šioje apokaliptinėje, tarsi technologijų eros pabaigos scenoje, stebint ir klausantis „vizualizuoto“ eilėraščio, tokio vienišo ir keisto tarp tų pamėkliškų televizorių ir jų skleidžiamo triukšmo, atkakliai mėginančio pasiekti mūsų ausis ir širdis.
Beje, į šį televizinės poezijos kambarėlį tegalima patekti einant per visai kitokią – rausvą, salotinę, rėkiančią Chucko Norriso ir kitų XX–XXI a. herojų erdvę. Tai jungtinis Vytauto Vasiliūno, Lino Liandsbergio ir kompozitoriaus Mariaus Salyno kūrinys. Visi trys autoriai čia išsaugo savo autonomiją – Vasiliūnas ir Liandzbergis rodo tapybą ir eklektišką galinę patalpos sieną su Nepriklausomos prieškario Lietuvos laikų politine vaizdine agitacija, Volgos burliokais iš rusų peredvižinkų tapybos ir garsios Leonido Utiosovo dainos tekstu, menamo herojaus striukės apykakle... M. Salynas sukūrė garso takelius paveikslams. Pirma mintis pamačius šią kontroversišką salę – tylus garsas ir rėkiantys vaizdai. Žinoma, tai taip pat replika parodos temai.
Tačiau visomis prasmėmis tobuliausias parodos kūrinys – kukli Artūro Valiaugos nuotraukų porelė. Tai lakoniškas, paprastas ir aiškus pranešimas, nestokojantis atviros romantikos ir jausmingumo. Redukuotas tikrovės vaizdas čia tik byloja apie garsą – žuvėdrų klyksmą, jūros ošimą. Vaizdo ir garso sąveika nuotraukose labai gyvenimiška ir giliamintiška. Panašiai kartais koks nors garsas mums staiga primena matytą vaizdą. Arba atvirkščiai... Taigi tikslus ir elegantiškas nostalgijos, garso ir vaizdo atminties skerspjūvis.
Įdėmiai, o kartais ir atsainiau peržiūrėjusi parodos eksponatus pagalvojau, kad joje labiausiai trūko rimtų, įspūdingų, gerai apgalvotų vaizdo ir garso instaliacijų, kur muzika taptų ne vizualiosios dailės kūrinio papildiniu, o savarankišku žaidimo veikėju. Tačiau čia pristatyta nemažai įdomių kūrinių, gana iškalbingų ir be garsinių intertekstų. O kuratoriaus pastangas vis dėlto dera įvertinti, kad ir kaip būtų nelengva „teleportuotis“ šioje galerijoje. Vien dėl jo parodų kartais verta užsukti ir į „Arką“.
Paroda veikia iki sausio 14 d.
„Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius)
Dirba antradienį–penktadienį 12–19 val., šeštadienį 12–16 val.