Atrodytų, toks fanatizmas ir tikėjimas paprasto mirtingojo dieviškumu būdingas tik diktatūroms ar tiesiog atsilikusioms šalims. Bet jau daugiau nei dvylika dienų, įsijungęs LNK žinias, stebiu beveik tą patį. Priešais televizijos kamerą isteriškai raudančias ir besimeldžiančias pagyvenusias moteris, raudonomis vėliavomis mojuojančius nacionalistus, pykčio, neapykantos užtemdytus veidus ir minios nuotaikas reiškiančią žudiko (sic!) tetą. Vienintelė viltis, gal tai jau paskutinis Garliavos tragifarso aktas? Nors greičiausiai klystu: ten gyvena įtakingiausia Lietuvos moteris, kuriai atleidžiama viskas, kuri sugebėjo per palyginti trumpą laiką sukompromituoti visas nepriklausomos šalies valdžias ir institucijas. KGB tokiai poniai anksčiau, ko gero, būtų pastatęs paminklą. Dabar paminklą ji pasistatys pati sau. Nežinau, kas vairuoja Garliavos propagandos mašiną, bet kad jis (arba ji) turi daug padėjėjų, akivaizdu. Jų nesavanaudiškais (ypač kai tai daro Seimo nariai) nepavadinčiau, o propagandos mašina užvesta kaip reikiant.
Apie tai, kaip veikia Rusijos propagandos mašina, filme „Lobotomija“ (LTV, 9 d. 21.30) atskleidžia garsus baltarusių kino dokumentininkas Jurijus Chaščevatskis. Jis tai rodo pasitelkęs 2008 m. Gruzijos karo pavyzdį, bet kartu prisimena ir 1991-uosius Vilniuje, ir Talino paminklo sovietų armijos kariui istoriją, ir įtemptus Rusijos bei Ukrainos santykius. Pasak režisieriaus, jis norėjo suprasti, kaip „rusų visuomenė atėjo iki beprotiško autoritarizmo“. Filme rodoma, kaip Rusijos žiniasklaida plauna žmonių smegenis.
Viename interviu, paklaustas, ką patartų žiūrovams, norintiems atsikratyti informacinės letargijos, Chaščevatskis sakė, kad pasiūlytų išjungti televizorių: „Valstybėje, kur televiziją monopolizavo valdžia, reikia išjungti televizorių.“ Tačiau jis perspėja ir mus: „Dabar informacijos imperijos rimtai veikia ir mūsų galvas. Pavyzdžiui, reklaminiuose klipuose tarsi ir nėra politinės propagandos, bet iš tikrųjų diegiami elgesio ir mąstymo stereotipai. Tai labai pavojinga.“
Kai televiziją monopolizuoja popsas ir tie, kurie pasirengę tenkinti kiekvieną žiūrovų norą, taip pat baisu. Išjungti televizorių siūlo ir Hansas Weingartneris, 2007 m. sukūręs filmą „Išlaisvink save nuo televizijos“ (LTV, 8 d. 21.15). Jo herojus Raineris (populiarus vokiečių aktorius Moritzas Bleibtreu) yra televizijos prodiuseris. Jis turi viską – milžinišką atlyginimą, prabangius namus, gražią mašiną ir dar gražesnę merginą. Cinikas Raineris iškilo aukštyn kurdamas pačias kvailiausias ir vulgariausias televizjos laidas. Vaizdelis pažįstamas, tiesa? Tačiau filme atsitinka taip, kad vieną dieną staiga praregėjęs Raineris nusprendžia pakeisti vokiečių televiziją.
Pirmoji Weingartnerio profesija – neurologas, jis įžvelgia neigiamą televizijos poveikį savo tėvynainių smegenims. Jo filmas – utopija, nes režisierius, regis, ir pats tiki, kad pilnavertis gyvenimas, knygų skaitymas ir vertingų filmų žiūrėjimas gali išgelbėti europiečius nuo vis akivaizdesnio intelektualinio degradavimo. Filmas prasideda kaip socialinė drama, bet vėliau režisierius maišo žanrus, atsiranda trilerio, detektyvo, paskui – komedijos elementų.
Deja, nemėgstu vokiško humoro ir nors pirmieji po žmogaus smegenis pradėjo krapštytis vokiečių ekspresionistai, dar 2-ojo XX a. dešimtmečio pabaigoje perkėlę veiksmą į žmogaus psichiką, manau, kad geriausiais jų mokiniais tapo amerikiečiai. Dabar vokiečių ekspresionizmą prisimena visi, kas netingi, bet būkime teisingi – naujam gyvenimui prieš porą dešimčių metų jį prikėlė postmodernistai ir pirmiausia Timas Burtonas. Todėl siūlau trumpą kino istorijos ekskursiją į netolimą praeitį, juolab kad yra puiki proga: LNK šiąnakt (6 d. 00.55) rodo 1998 m. Alexo Proyaso filmą „Tamsos miestas“ – mano galva, vieną gražiausių variacijų vokiečių ekspresionizmo tema.
„Tamsos miesto“ herojus Džonas Merdokas (Rufus Sewell), atsibudęs viešbučio kambaryje, supranta, kad yra ieškomas už sadistinių žmogžudysčių seriją. Persekiojamas inspektoriaus Bamstedo (William Hurt), jis bando susigrąžinti atmintį ir atsiduria paslaptingame labirinte. Daktaras Šreberis (Kiefer Sutherland) padeda jam atsiminti kelias sudėtingos praeities detales. Beje, kai kurios „Tamsos miesto“ dekoracijos vėliau buvo panaudotos „Matricoje“. Ypač tai matyti scenoje, kai Triniti bando stogais pabėgti nuo agentų. Kita puiki ekskursija į ekspresionizmo stilių – 1989 m. Timo Burtono sukurtas „Betmenas“ (LNK, 7 d., 11.40).
Paprastesnę eksursiją į tamsias sferas žada Jonathano Darby ir Marko Tonderai 1998 m. filmas „Mirtina tyla“ (LNK, 8 d. 23.25). Filmo herojei Helen visada stigo šeimos, todėl ji džiugiai priima savo draugo Džeksono pasiūlymą susipažinti su jo mama. Jai patinka vieta, kur jis užaugo, namai ir kadaise šeimą išgarsinusios arklidės. Netikėtas nėštumas pagreitina vestuves. Jaunieji nusprendžia atgaivinti šeimos verslą, bet pamažu Džeksono elgesys ima keistis, o jo motina Marta vis labiau atrodo įtartina. Mėgstu tokius filmus žiūrėti naktį. Jie gana nuspėjami, aiškūs, nepretenduojantys į menines aukštumas, bet ir gana emocingi.
Matyt, panašiai gali veikti ir Martino Burke’o 2002 m. „Kerštas už Andželą“ (BTV, 7 d. 21.20). Tai pasakojimas apie merginą, kurią nužudytam tėvui pažadėjo globoti mafijos bosas. Dženifer užauga ją įvaikinusioje šeimoje. Pradėjusi domėtis tėvo istorija, ji nusprendžia atkeršyti Andželo žudikams. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Sylvesteris Stallone, Madeleine Stowe ir Anthony Quinnas.
Dar viena pasakėlė nakčiai – D.J. Caruso 2008 m. filmas „Sakalo akis“ (TV3, 8 d. 22.30). Režisierius dažnai mėgdžioja didžiojo Hitchcocko stilių. Šis filmas – ne išimtis, nors jį įkvėpė Steveno Spielbergo idėja. Košmaras susieja du nepažįstamus filmo personažus. Džeris (Shia LaBeouf) yra persekiojamas kaip teroristas, todėl jam nelieka nieko, kaip pasikliauti paslaptingu balsu (titruose nenurodyta Julianne Moore), kontroliuojančiu kiekviena jo žingsnį ir gestą. Juo pasikliauti turi ir Reičel (Michelle Monaghan), antraip jos sūnus užmokės gyvybe. Jaunuoliai turi daryti viską, ko iš jų reikalauja balsas. Jei jie nori išgyventi spąstuose, turi ir pabėgti nuo persekiotojų, ir išsaugoti šio pragariško žaidimo paslaptį. Režisierius pasiekė savotišką filmo, kurio veiksmas trunka dvi dienas, rekordą: 200 scenų buvo filmuojama 100 skirtingų vietų net 77 dienas.
Woody Allenas, matyt, tik pasišaipytų iš tokio uolumo. Jis kuria specifiškus detektyvus su netikėtu „moralu“. Ne išimtis ir 2007 m. trečiasis Londone nufilmuotas „Kasandros prakeiksmas“ (LTV, 7 d. 23.35). Jo herojai – du broliai (Colinas Farrellas ir Ewanas McGregoras) įsimyli jachtą „Kasandros sapnas“. Nei vienas, nei antras neturi pakankamai pinigų, kad nusipirktų šį turčių gyvenimo atributą. Teris dirba automobilių dirbtuvėje, Janas vadovauja tėvų restoranui. Bet horizonte staiga pasirodo turtingas dėdė iš Kalifornijos. Jis paprašo brolių netikėtos „paslaugos“ – nužudyti žmogų.
Šis pasakojimas apie „idealų nusikaltimą“ balansuoja tarp klasikinės tragedijos ir telenovelės. Man regis, taip Allenas mato šių dienų tikrovę, kuri vis labiau panašėja į banalų serialą. „Kasandros prakeiksmas“ – ne pirmas filmas, kuriame Allenas žaidžia su klasikinių graikų tragedijų motyvais ir lemties tema. Tačiau režisierius tvirtina, kad negali pabėgti nuo klasikinių rusų romanų, kur nuolat iškyla nusikaltimo ir bausmės tema, įtakos.
Allenas iki pat filmo pabaigos žaidžia su žiūrovų jausmais ir lūkesčiais, kad teisingumas turi nugalėti. Viename epizode fantomų iškankintas žudikas klausia: „O jei Dievas egzistuoja?“. Brolis atsako: „Nesijaudink. Pasaulis yra žiaurus, o prievarta – svarbi sudėtinė gyvenimo dalis.“ Atspėjote, nugali televizija.
Jūsų –
Jonas Ūbis