Disertaciją „Bajorijos kriminaliniai nusikaltimai ir bausmės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIII a.“ apgynęs D. Burba sako, kad anų laikų nusikaltimų pobūdis nedaug skyrėsi nuo dabartinių. Muštynės, žmogžudystės, plėšimai visuomet dominuodavo bylų įrašuose. Tiesa, skiriasi kai kurių nusikaltimų traktavimas. Pavyzdžiui, išprievartavimas būdavo priskiriamas ne prie kriminalinių, o prie dvasinių nusikaltimų. Kai kurių nusikaltimų šiandien jau apskritai nebėra. „Niekas nebepersekioja už burtus – būdavo bylų, susijusių su kaltinimais raganavimu. Dar būdavo toksai kaltinimas žydams, neva jie grobia vaikus – atseit naudoja krikščionių kraują ritualinėms reikmėms“, – sako D. Burba. Taip pat LDK laikais būdavo užpuolamos svetimos valdos, vadinamieji antpuoliai. Jų modelis buvo toks: valdos savininkas bajoras sukviečia dvaro šeimyną, tarnus, baudžiauninkus ir užpuola kito bajoro dvarą. Kartais taip būdavo užpuolami ir miesto namai.
Pasak D. Burbos, III Lietuvos Statute, patvirtintame 1588 m., matyti aiški nusikaltimų pobūdžio atskirtis. „Jeigu plėšikaujant atimama ar sunaikinama nuosavybė – tai yra vienoks nusikaltimas. Jeigu šiaip susimušama – tai jau garbingesnis nusikaltimas, kadangi bajorui konfliktuoti dėl svetimo turto nevalia, o susimušti – nieko baisaus“, – aiškina istorikas.
Vis dėlto kai kuriuos nusikaltimus lyginti su šiandiena apskritai sudėtinga. „Pavyzdžiui, kaip reikėtų traktuoti įkalinimą privačioje erdvėje? Jei vienas bajoras atima laisvę kitam, tai vertinama kaip nusikaltimas, nes iš bajoro laisvę gali atimti tik didysis kunigaikštis ir tik teismo sprendimu. O jei laisvė atimama baudžiauninkui, kuris jos apskritai neturi? Sunku daryti išvadas, nors įkalinimas iš esmės laikytas smurtiniu nusikaltimu“, – svarsto D. Burba. Aišku tik tai, kad Statutas minėjo dvi nusikaltimų rūšis: kruvinuosius, už kuriuos skirta mirties bausmė, ir nekruvinuosius, už kuriuos taikytas laisvės atėmimas arba piniginės baudos.
Policijos nebuvo
„Per visą LDK istoriją policijos struktūra taip ir nebuvo sukurta. XVIII a. pabaigoje atsirado policijos komisija, ji bandė įvesti tvarką, bet pajėgos buvo dar labai nedidelės“, – pasakoja D. Burba. Tiesa, tam tikras policijos funkcijas atliko Vilniaus pilies įgula. Dokumentuose minima, kad jie patruliuodavo, saugodavo miesto vartus, suimdavo nusikaltėlius ir juos prižiūrėdavo Pilies kalėjime. Dar egzistavo Tribunolas – svarbiausia apeliacinė instancija, į kurią kreipdavosi pralaimėjusieji kituose teismuose. Šis irgi turėjo savo sargybą, kuri atliko panašias į policijos funkcijas. Tačiau randama labai daug kaltinimų patiems abiejų sargybų nariams – teigiama, kad jie neretai apvogdavo ir sumušdavo gyventojus.
Svarbūs socialiniai skirtumai
Kur kreiptis nukentėjusiajam nuo kito asmens, priklausė nuo jo luomo. Bajorai galėjo teistis Pilies teisme, miestiečiai – miesto teisme. „Na, o jei žmogus ne šių luomų, – savaime suprantama, jo skundo niekas nenagrinės. Be to, paslaugos būdavo mokamos ir gan brangiai. Valstiečius teisė jų dvaro teismas. Jei valstietis nusikalto prieš kito dvaro valstietį, nukentėjusiojo savininkas (dažniausiai bajoras) turėjo kreiptis į Pilies teismą ir paduoti skundą prieš to valstiečio poną“, – pasakoja D. Burba. Tada teismas įpareigodavo savininką išduoti jo valstietį, kad šis būtų nubaustas. Tačiau čia prasidėdavo savivalė, nes teismas nelabai turėjo galių ką nors išreikalauti, o vadinamosios policinės struktūros veikė tik miesto teritorijoje.
Pašnekovo teigimu, XVIII a. pabaigoje jau pradėtas kurti biurokratinis aparatas, skirtas bajorijos savivalei sumažinti, tačiau didesnių rezultatų tai nedavė. „Visuomenė reformų ilgą laiką nenorėjo arba norėjo, kad reformuotųsi kiti. Dalis visuomenės gyveno vien savo dvaro, dvarelio interesais. Kai radosi daugiau žmonių, kuriems rūpėjo šalies interesai, kilo reformų judėjimas, buvo priimta Gegužės 3-iosios Konstitucija, galiausiai sumažinusi bajorų teises. Tačiau viską nubraukė Rusijos imperijos okupacija, pradėta gyventi pagal kitus įstatymus“, – sako istorikas.
D. Burba nelinkęs svarstyti, ar visuomenė būtų subrendusi radikalioms permainoms, jei ne valstybės padalijimai. Svarbiausia čia – baudžiavos klausimas. Kai žmogus yra baudžiauninkas, jam nusikalsti nėra taip pavojinga, nes ponas jį gali apginti (lygiai taip pat – paaukoti). Norint vertinti to laikotarpio nusikalstamumą, kaip ir kitas gyvenimo sritis, šis aspektas yra vienas esminių.
Garbingiausia bausmė – nukirsdinimas
Norint suvokti, kas laukdavo įvykdžius nusikaltimą, galima sumodeliuoti situaciją. Tarkime, bajoras nužudė kitą bajorą. Į įvykio vietą atvyksta pareigūnas vaznys ir užfiksuoja patį faktą (pareigūno paslaugos būdavo mokamos). Tada teismui pateikiamas skundas, vaznys neša šaukimą kaltinamajam. Pasitaikydavo, kad šis primuša vaznį ar net liepia suvalgyti atneštą šaukimą. Šiaip ar taip, pakviestasis turėdavo atvykti į teismą, o jei neatvykdavo, būdavo pripažįstamas kaltu. Jei asmuo pripažįstamas kaltu, jam paskiriama banicijos (ištrėmimo iš krašto) arba infamijos (garbės atėmimo) bausmė. Garbės atėmimas reiškė, kad asmuo netenka bajoro privilegijų. Tačiau tai galėjo užkirsti kelią nebent karjerai. Kita vertus, ir čia bajorai turėjo išeitį – jie galėdavo kreiptis į didįjį kunigaikštį, o šis kartais nuosprendį panaikindavo.
Žinoma, netrūkdavo ir įvykdytų bausmių. Kalbant apie mirties bausmes, garbingiausia buvo nukirsdinimas; jis paprastai taikytas bajorams. Negarbinga bausmė bajorams buvo kartuvės, o žemiausio luomo nusikaltėliams taikytas ketvirčiavimas. Tai buvo žiaurus būdas, kai nusikaltėliui pirma nukapodavo galūnes. Pasitaikydavo įsakymų, liepiančių nukapotas kūno dalis susmaigstyti prie įėjimo į miestą, kad žmonės matytų, kas laukia už nusikaltimus. Sudeginimas būdavo skiriamas už dvasinius nusikaltimus – žinomas atvejis, kai keli vyrai XVIII a. viduryje buvo sudeginti už tai, kad atsisakė Dievo ir garbino šėtoną. Visos bausmės vykdytos viešai, prie Rotušės. Pasak D. Burbos, humaniškumo sąvoka tais laikais dar nebuvo žinoma, visoje Europoje iki XVIII a. vidurio egzistavo nuostata, kad bausti reikia kuo griežčiau ir žiauriau – kuo labiau žmogus kankinsis, tuo jam būsią lengviau kitame pasaulyje.
Į kalėjimą – prisistatyti pačiam
Jei asmuo būdavo nuteisiamas kalėti, irgi nuo luomo priklausė, į kurį kalėjimą jis pateks. Bajorai kalėdavo Vilniaus bokšto kalėjime, buvusiame dabartinės Katedros aikštės teritorijoje. Po teismo sprendimo kaltinamieji turėdavo čia atvykti patys, nes bajoro garbė draudžia, kad jį kas nors atvesdintų. Sąlygos šiame kalėjime nebuvo prastos, tačiau, pasak istoriko, kadangi nuteistieji turėdavo ateiti patys, tai dažniausiai tiesiog neateidavo. „Vaznys tokiu atveju parašydavo, kad laukė nuo saulės patekėjimo iki laidos, bet tas žmogus neatėjo ir jokios žinios nedavė“, – juokiasi D. Burba. Tiesa, būta ir sąžiningų nuteistųjų. „Vienam bajorui skaudėjo kojas, tai jį atnešė tarnai, kad paprašytų atidėti nuosprendį. Teismo pareigūnas prašymą patenkino ir kaltinamasis savo laiką atkalėjo vėliau. Tačiau tai greičiau išimtis. Nuteistieji dažnai pabėgdavo. Buvo tokia byla, kurioje vienas totorius buvo kaltinamas už tai, kad ne kalėjo, o šalia bokšto pasistatė palapinę ir su draugais gėrė degtinę. Kai prisiartino pareigūnas, totorius jam liepė eiti šalin, nes būsią blogai. Jau kitoje byloje apie tą patį asmenį rašoma, kad vėliau jis pasitraukęs iš tos vietos – teigiama, kad buvo vasara, tad jis, matyt, tiesiog norėjęs paiškylauti“, – pasakoja D. Burba.
Neprivilegijuotiems žmonėms skirtame kalėjime sąlygos buvo gerokai prastesnės ir pabėgimai iš ten nebuvo dažni. Šis kalėjimas buvo rūsyje, į jį daugiausia patekdavo kriminaliniai nusikaltėliai iš žemiausio luomo. Beje, abiejuose kalėjimuose kartais sėdėdavo ir moterys. Pasak D. Burbos, Statute joms nebuvo numatytos atskiros kalinimo vietos.
Tikimybė ištrūkti gyvam
Kai kurie su nusikaltimais susiję faktai, atėję iki mūsų dienų, labiau panašūs į legendą negu realybę. Pavyzdžiui, bajorui Motiejui Bačkovskiui, nuteistam mirties bausme, prieš pat nukirsdinimą 17 metų mergina pabandė ant galvos užmesti audeklą su žydiškais atributais. Tai turėjo reikšti, kad ji sutinka tekėti už pasmerktojo ir taip jį išgelbsti nuo bausmės. Tokių atvejų išties būta Vakarų Europoje, Lenkijoje, Ukrainoje, tačiau mūsų šalyje šis paprotys nebuvo įteisintas, tad Motiejui nepasisekė – bausmė jam įvykdyta. Dažniau pasitaikydavo atvejų, kai nuteistuosius išpirkdavo giminaičiai arba išprievartauta moteris sutikdavo tekėti už skriaudiko ir taip jam dovanodavo gyvybę. „Dar teko rasti atvejį, kai žmogus buvo nuteistas už daugpatystę. Ir štai tikroji žmona jau prie pat ešafoto pasakė, kad jam atleidžia, ir jis buvo paleistas. Aišku, prieš tai prižadėjęs, kad su kita moterimi niekada neturės nieko bendra. Ir nors tokie atvejai būdavo reti, teisė buvo gan lanksti ir galimybė susitaikyti jau bausmės vykdymo vietoje buvo reali“, – pasakoja D. Burba.
Aprašė Eglė Šepetytė