Kalėdiniai parodymai

Valdas Gedgaudas
Pasiūlymas, paraginimas pagalvoti apie besibaigiančius metus, prisiminti ką nors reikšminga žmogui, pastarąjį penkmetį į teatrą einančiam ne tiek, kiek galėtų, jeigu norėtų, arba atvirkščiai, ne tiek, kiek norėtų, jeigu galėtų, taip sakant, ilgas kojas jei turėtų, – nėra nemalonus ar trikdantis, bet šiek tiek keistas.


Kalėdinis anketininkas privalo būti daug matęs, daug regėjęs, toks nepavargstantis, daug žadantis ir neprilygstamas triūsėjas, o aš – viso labo tik specialus liudytojas (tokį statusą vieną apytamsį rudens rytą prieš keletą metų iškilmingai su(si)teikiau), romiai tūnantis savųjų užribių kontekstuose arba savų kontekstų užribiuose.

 

Specialus liudytojas, remdamasis kartais laisva valia ir nedažnai sveiku protu, bendradarbiauja su redakcinėmis struktūromis duodamas parodymus apie galimai padarytas nusikalstamas veikas (dažnai ir jo paties), tačiau įtariamuoju netampa ir nėra traukiamas kolektyvinėn baudžiamojon atsakomybėn (t.y. sodinamas į teatro kritikų gildijos galerą ekshibicionistiškai žįsti mažojo drūtos lietuviškos Melpomenės kojos pirštelio). Tad bendradarbiauju, liudiju, prisimenu. O ką!?.

 

Pirmiausia išėjusius – Valentiną Klimą, Eugeniją Bajorytę, Antaniną Mackevičiūtę, Ireną Leonavičiūtę-Bratkauskienę, Rūtą Staliliūnaitę, Jūratę Paulėkaitę, Vidą Savičiūnaitę, Algę Savickaitę...

 

Prisimenu kapitalinę Rasos Vasinauskaitės monografiją „Laikinumo teatras. Lietuvių režisūros pokyčiai 1990–2001 metais“ (Lietuvos kultūros tyrimų institutas) – mūsų teatrologinės minties kontekste daugeliu požiūrių unikalią knygą, aistringai ir nuodugniai reflektuojančią praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio lietuvių teatro kaitos ir lūžio taškus. Aktualiąją vieno autoriaus naujosios lietuvių teatro istorijos versiją. Beveik viskas, apie ką ten rašoma, – autorės matyta, regėta (ir ne po vieną, ir ne po du kartus), girdėta, jausta, pergyventa, išgyventa. Tiesiogiai. Be tarpininkų. Bet objektyvumo ir subjektyvumo balansas knygoje – puikiai sustyguotas, pusiausvyra išlaikoma. Ir padaryta tai su aukšto lygio filologine kultūra, kuri paradoksaliai sukuria, vaizdžiai tariant, pridėtinę vertę: moksliniam-akademiniam-teatrologiniam „Laikinumo teatro“ monografijos stiliui suteikia gyvo meninio teksto statusą.

 

Prisimenu puikią Ramunės Marcinkevičiūtės knygą „Patirčių realizmas. Dalios Tamulevičiūtės kūrybinės biografijos studija“ (Kultūros barai), kurioje per iškalbingas aktorių išpažintis glaustai atskleidžiama Jaunimo teatro gimimo, brendimo, suklestėjimo, sužvaigždėjimo, šlovės, išsigimimo ir žlugimo istorija.

 

Prisimenu Rūtos Oginskaitės „Jausmų repeticijas. Metus su aktoriumi Vladu Bagdonu“ (Tyto alba), gimusius iš nostalgijos, iš ilgesio Aktoriui. Puikus opusas: gerai struktūruotas, įraidintas, temperuotas Bagdonas.

 

Prisimenu Faustą Latėną, šiais metais labai norėjusį gauti Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Bet negavusį. Gal ir gerai, kad ne. Kandidatas iš pirmo žvilgsnio lyg ir labai tinkamas, prakilnus, solidus, blizgantis, ne be gabumų, o muzika kur?.. Stambios kur formos?.. Užsižaidė, užsiposėdžiavo, užsichaltūrino ciniškai, iš spektaklio į spektaklį transliuodamas vis tą patį „Miserere“. Galbūt įtikėjo, kad mechaniškas kartojimas ir kartojimasis atvers didįjį kūrybos slėpinį. Seniai spjovė į moralinę ir techninę discipliną. Tegul stanislavskiai ir baltos meškos dirba!..

 

Prisimenu Rimą Tuminą, iškeliavusį maskolių karalystėn laimės ieškoti, su stačiatikiais neva „Vardan Tos“ darbuotis, sutrypusį Teatro-Namų idėją. O viskas juk prasidėjo taip nekaltai – Suomija, Reikjavikas ir jausmingos poetiškos kalbelės apie Ariadnės siūlą, visada parvesiantį namo.

 

Suvedžiotą Ariadnę kontroliniu šūviu į galvą pribaigė laisvasis Vorošilovo šaulys Michailas Uljanovas, o stebuklingą siūlą, kaip legendinį trofėjų, įteikė vyriausiajam Kremliaus dantistui, idant VIP pacientams pramasažuotų pavargusius tarpudančius.

 

Prisimenu tris Stanislovo Kuzmos Mūzas ant Nacionalinio stogo, jau net ne Mūzas, o Erinijas, klykiančias – „Aš emigruosiu!“, „Aš žudysiu!“, „Aš tapsiu žvaigžde!“. Nors misija beveik neįmanoma, aukų dar, tikėtina, bus. Budraičio–Liugos šmėklų protokolas.

 

Prisimenu Joną Vaitkų, palikusį Rusdramį savieigai ir sėkmingai aptarnaujantį kitus teatrus. Nors kažkada kandidatuodamas į vadovo postą švelniai, minkštai tikino: „Tiktai pradėtą „Svajonių piligrimą“ Mažajame užbaigsiu, o tada jau tikrai daugiau niekur, nė šast...“. Prisimenu, kad tuomet pagalvojau – mėto pėdas, kalba netiesą gal net pats nesuprasdamas, jog – paprasčiausiai meluoja. Įgudęs permanentinio sunkmečio rezistentas.

 

Prisimenu naująjį Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vadovą Romualdą Vikšraitį, kuris, vos apšilęs kojas teatre, vadovaudamasis atseit estetiniais motyvais oficialiai kreipėsi į Kelių policiją, siūlydamas pro teatrą važiuojantį automobilių srautą nukreipti priešinga kryptimi. Taip, esą, būtų ne tik gražiau, bet ir garbingiau, nes šiuo metu automobilių vairuotojai ir keleiviai priversti atsukti nugarą ne tik pačiam teatrui, bet ir jo įkūrėjui J. Miltiniui. Prisimenu, kad perskaitęs šią keistą žinią pagalvojau, jog R. Vikšraitis yra labai labai seniai specifine prasme savaip išprotėjęs žmogus, ir Panevėžio teatrui – nelabai pasisekė.

 

Prisimenu agrarinio mūsų tautos razbaininko Tado Blindos jaunesnįjį brolį, taurųjį Motiejų – Algį Matulionį, kuris šešiolika metų Teatro sąjungoje viešpatavo ir tvarkėsi taip, kad iš jos liko tik kraujas ir pelenai.

 

Prisimenu Gintaro Varno aimaną, kad jis daugiau niekada niekada nebebalsuos už konservatorius.

 

Prisimenu Oskarą Koršunovą, šį rudenį pareiškusį, kad OKT, vienuolika metų vykdęs Nacionalinio dramos teatro misiją, dabar, praradęs savo būtąją svarbą visuomenėje, pagaliau traukiasi į mažesnes erdves, paribius. Gal iš tiesų mūsų teatras kartais – tarytumei ta neįgali, stebuklinė autistinė dukra, įkalinta liguistoje, tėtušiškoje (po)sovietinio Prospero pasąmonėje?..

 

Prisimenu virš „paribio naktiraščių“ stabiliai levituojantį Konstantiną Borkovskį – kad ir į kokį teatrinį renginį užklystum, – visada orų, pasitempusį, su tamsiais akiniais, plačiakrašte fetrine skrybėle ar sidabru siuvinėta juoda tiubeteika, raudona rože rankoje, visu kūnu masyviai gręžiantį, košiantį, rūšiuojantį, klasifikuojantį auditorijos-publikos žanrinius porūšius, emocinę konsteliaciją ir galvoje rikiuojantį būsimų rašinių antraštes, pastraipas, išnašas, paantraštes, savųjų teatrologinių įžvalgų kolontitulus.

 

Prisimenu, kad kada nors viso to nepaprastai trūks. Kai blausėjančios sąmonės ekrane, anot Rolando Rastausko, palengva įsižiebs nesvariai siūbuojantis užrašas – „Villa Alzheimer“. Ir tada kiekvieną mielą dieną brėkš sutemusios, apatiškos Kalėdos. Ir personalo skyrius švęsti leis – tik be kūčiukų, avižų kisieliaus, vyno ar aguonų pieno.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.