Didžioji išskirtinė idėja

7 MD
Nealas Gableris – amerikiečių publicistas, kultūros istorikas, dėstytojas ir televizijos komentatorius, apdovanotas „Emmy“ prizu. Jis išgarsėjo knyga „Nuosava imperija. Kaip žydai išrado Holivudą“ („An Empire of Their Own: How the Jews Invented Hollywood“), pelniusia ne vieną prestižinį apdovanojimą. Gablerio specializacija – socialinė kino istorija. Naujausias jo veikalas „Waltas Disney’us. Amerikiečių vaizduotės triumfas“ („Walt Disney: The Triumph of the American Imagination“). Pateikiame šių metų rugpjūtį „The New York Times“ pasirodžiusią Gablerio esė, kviečiančią susimąstyti apie informacinių technologijų įtaką visuomenei.

Dėmesio, sulaikykite kvapą. Žurnalas „The Atlantic Monthly“ pateikė „14 didžiausių metų idėjų“. Ir kas atsidūrė tame sąraše? „Žaidėjai valdo žaidimą“ (12 vieta), „Volstritas: niekas nesikeičia“ (6 vieta), „Paslapties neišsaugosi“ (2 vieta). Pati didžiausia metų idėja – „Viduriniosios klasės gimimas – ne tik pas mus“, siejama su Brazilijos, Rusijos, Indijos ir Kinijos ekonomikos raida. Dabar jau galima įkvėpti. Ko gero, pastebėjote, kad nė viena iš tų idėjų negniaužia kvapo. Nes jos nėra tikros idėjos. Greičiau tai pastebėjimai. Tačiau negalima kaltinti žurnalo už tai, kad jis painioja banalybes ir intelektualinę viziją.

 

Idėjos dabar nebėra tai, kas buvo anksčiau. Anksčiau jos sukeldavo karštas diskusijas, įkvėpdavo mąstyti, pradėdavo revoliucijas ir iš pagrindų keitė mūsų pasaulio suvokimo ir matymo būdus. Jos patekdavo net į masinę kultūrą ir paversdavo mąstytojus įžymybėmis. Paminėsiu tik kelias pavardes – Albertas Einsteinas, taip pat Reinholdas Niebuhras, Danielis Bellas, Betty Friedan, Carlas Saganas ir Stephanas Jay’us Gouldas. Net idėjos tapdavo įžymios, pavyzdžiui, „ideologijų saulėlydis“, „medijos priemonė yra pati medija“, „moteriškumo mistika“, „Didžiojo sprogimo teorija“, „istorijos pabaiga“. Nuostabi idėja galėjo atsidurti ant savaitraščio „Time“ viršelio: „Ar Dievas mirė?“, o tokie intelektualai kaip Normanas Maileris, Williamas F. Buckley ir Gore’as Vidalas kartais būdavo kviečiami į vakarines televizijos pokalbių laidas. Bet tai buvo seniai ir netiesa.

 

Jei dabar atrodo, kad mūsų idėjos sumenko, taip vyksta ne todėl, kad esame kvailesni už savo protėvius, bet todėl, kad idėjos nebedomina mūsų taip, kaip anksčiau. Vis labiau gyvename postidėjos pasaulyje. Tame pasaulyje didžios, provokuojančios mąstyti idėjos, kurių negalima tuoj pat paversti pinigais, turi tokią mažą vidinę vertę, kad vis mažiau žmonių jas sugalvoja ir vis mažiau institucijų jas įgyvendina, nors ir yra internetas. Iš tikrųjų drąsios idėjos tapo nebemadingos.

 

Jokia paslaptis, ypač Amerikoje, kad gyvename pošvietėjiškoje visuomenėje, kurioje racionalumas, mokslas, įrodymai, logiški argumentai ir diskusijos įvairiose srityse, o gal ir apskritai visuomenėje pralaimėjo mūšį su prietarais, tikėjimu, įtikinėjimais ir ortodoksija. Ir nors vis dar smarkiai progresuojame techniškai, galbūt esame pirmoji karta, kuri keičia istorijos eigą – judame atgal intelektualiai nuo pažangių mąstymo būdų prie senųjų tikėjimo mechanizmų. Tačiau, nors ir susieti tarpusavyje, pošvietėjiškumas ir postidėja nėra tapatūs.

 

Pošvietėjiškumas siejasi su mūsų suvokimo stiliumi, nebenaudojančiu racionalaus mąstymo technikų. Postidėja – tai bet kokio stiliaus mąstymo išnykimas. Postidėjos pasaulis artėjo jau nuo seno ir prie to prisidėjo daug priežasčių. Stebime universitetus nuolat nusigręžiant nuo realaus pasaulio, bet jie skatina ir finansuoja siauras specializacijas, o ne drąsą – rūpinamės kambariniais augalais, bet nesodiname miškų.

 

Stebime intelektualių diskusijų išnykimą kokybiškoje žiniasklaidoje bei trūkumą mąstytojų, kurie mintį vertintų labiau už įžūlumą. Visa tai lydi eseistikos išnykimas visuomeninėje ir kultūrinėje spaudoje. Tačiau plečiasi vizualioji kultūra, ypač tarp jaunųjų, o kartu ir forma, kuria yra daug sunkiau išreikšti idėjas. Tos jau prieš keliasdešimt metų atsiradusios priežastys buvo tik postidėjos pasaulio pranašai, o ne jo ištakos. Tikroji kaltininkė greičiausiai yra informacija. Atrodo paradoksas, kad tada, kai žinome daugiau nei kada nors anksčiau, vis mažiau mąstome.

 

Gyvename išgirtame informacijų amžiuje. Internetas iškart suteikia prieigą prie visko, ką kiekvienas iš mūsų norėtų žinoti. Be abejo, esame geriausiai informuota karta žmonijos istorijoje, bent jau kiekybės požiūriu. Erdvėje sukaupta milijardai milijardų baitų – tiek informacijos galime sukaupti ir apie tokį informacijos kiekį galime mąstyti.

 

Štai čia ir šuo pakastas. Praeityje kaupėme informaciją ne tik tam, kad įgytume žinių. Tai buvo tik pradžia. Kaupėme informaciją dar ir tam, kad ją perkurtume į ką nors vertingesnio už faktus ir naudingesnio – į idėjas, kurios vertino ir tvarkė informaciją. Bandėme ne tik pažinti pasaulį, bet iš tikrųjų jį suprasti – tai svarbiausia idėjos funkcija. Didžiosios idėjos aiškina pasaulį ir padeda mums suprasti vieni kitus.

 

Marxas nurodė gamybos priemonių ir visuomeninių politinių sistemų priklausomybę. Freudas išmokė mus tyrinėti protą, kaip būdą suprasti savo jausmus ir elgesį. Einsteinas iš naujo sukūrė fiziką. Dar vėliau McLuhanas tyrinėjo šiuolaikinės komunikacijos prigimtį ir jos poveikį mūsų gyvenimui. Tos idėjos padėjo mums aprėpti protu būtį ir pabandyti atsakyti į didžius, jaudinančius egzistencinius klausimus. Tačiau anksčiau informacija buvo idėjos maistas, o paskutiniame dešimtmetyje ji tapo idėjos konkurente. Tapome panašūs į valstietį, kuris turi per daug javų, kad pasigamintų miltų. Mus prislėgė didžiulis informacijos perteklius, nebeturime laiko jos suvokti, net jei to norėtume, bet juk dauguma mūsų to paprasčiausiai nenori.

 

Užtenka tiesiog sukaupti informaciją: ką dabar ir kitą akimirką darys mūsų draugai; su kuo dabar susitikinėja Jennifer Aniston; koks siužetas šią valandą labiausiai žiūrimas per „YouTube“; ką šiandien vilki princesė Letizia arba Kate Middleton. Gyvename informacinės Greshemo (taip pat ir Kopernikui priskiriamas tvirtinimas, kad blogesni pinigai visada išstums geresnius, – red. past.) taisyklės sąlygomis – pati banaliausia informacija visada išstums idėją.

 

Norime žinoti, o ne mąstyti, nes žinių vertę paprasčiau apibrėžti. Taip paprasčiau būti dėmesio centre, palaikyti ryšį su draugais ir aplinka. Idėjos pernelyg miglotos, nepraktiškos, jos reikalauja daugiau veiksmų, bet atneša per mažai konkrečios naudos. Mažai žmonių keičiasi idėjomis, visi keičiasi informacija, dažniausiai asmeninio pobūdžio. Kur eini? Ką darai? Su kuo susitinki? Tai – didieji mūsų laikų klausimai.

 

Juk ne atsitiktinumas, kad postidėjos pasaulis gimė kartu su portalų ir socialinių ryšių pasauliu. Gal ir egzistuoja tinklalapių ir tinklaraščių, skirtų idėjoms, bet „Twitter“, „Facebook“, „Myspace“, „Flicr“ etc., trumpai tariant, tie patys populiariausi internete, iš esmės yra pasikeitimo informacija vieta. Jų tikslas – malšinti amžiną informacijos badą, tačiau tai nėra informacija, iš kurios galėtų gimti idėjos. Ta informacija apskritai nenaudinga, išskyrus tai, kad jos turėtojas turi pasijusti esąs gerai informuotas.

 

Žinoma, galima įrodyti, kad jie atlieka tą pačią funkciją, kokią ankstesnėms kartoms atliko pokalbis, o pokalbyje taip pat retai gimdavo didžiosios idėjos. Tačiau šis palyginimas ne visai tikslus. Pirmiausia, socialiniai tinklalapiai yra pagrindinė jaunų žmonių komunikacijos forma ir būtent todėl pradeda išstumti spausdintinę informaciją, o idėjos dažniausiai buvo reiškiamos pasitelkiant spaudą. Antra, jie įtvirtina tokius minties įpročius, kurie neskatina sąmoningos diskusijos, duodančios pradžią idėjai. Vietoj teorijų, hipotezių ir esminių argumentų akies mirksniu gauname 140 ženklų įrašą apie suvalgytą sumuštinį arba žiūrimą televizijos laidą. Nors socialinis tinklalapis gali pagausinti mūsų pažįstamų būrį, leisti susipažinti su naujais žmonėmis, tai nėra tapatu intelektualinių horizontų plėtrai. Socialinių tinklų plepalai susiaurina intelektualinį pasaulį iki mūsų tiesioginės aplinkos dydžio. Bet juk būtent žodžiais išreikštos mintys – kompiuterio ekrane ar popieriaus lape – plečia horizontus.

 

Perfrazuojant garsų posakį (jos autoriumi dažnai nurodomas beisbolo žaidėjas Yogi Berra): „Negalima tuo pat metu mąstyti ir mušti“, – negalima tuo pat metu mąstyti ir rašyti tviterio žinutę. Ne todėl, kad negalime iškart atlikti kelių veiksmų, o todėl, kad „Twitter“ žinučių rašymas dažniausiai yra niekuo nepagrįstos paviršutiniškos nuomonės arba nuosavų kasdienių proziškų veiksmų aprašymo forma. Tai – išsiblaškymo būsena, tiksliau, antimąstymas.

 

Visuomenė, praradusi sugebėjimą mąstyti apibendrintai, sulauks pasekmių. Idėjos – tai ne tik intelektualiniai žaisliukai. Jos pritaikomos praktiškai.

 

Vienas mano draugas menininkas neseniai apgailestavo, jog meno pasaulis dreifuoja link seklumos, nes jau nebeliko didžiųjų kritikų, tokių kaip Haroldas Rosenbergas ir Clementas Greenbergas, kūrusių idėjas, kurios apvaisindavo ir atgaivindavo meną. Kitas draugas panaudojo panašius argumentus kalbėdamas apie politiką. Kai partijos diskutavo, ar reikia mažinti biudžeto išlaidas, jis susimąstė, kur Johnas Rawlsas ir Robertas Nozicksas, kurie galėtų pakelti mūsų politiką į aukštesnį lygį.

 

Be abejo, tą patį būtų galima pasakyti ir apie ekonomiką – Johnas Maynardas Keynesas lieka diskusijos centre praėjus beveik 80 metų po to, kai suformulavo valstybės vartojimo poreikių konjunktūros teoriją. Tai nereiškia, kad nėra Rosenbergo, Rawlso ir Keyneso paveldėtojų, bet jei jie ir yra, tai neranda atgarsio kultūroje, kuri nesugeba pritaikyti idėjų, ypač tų didžiųjų, jaudinančių ir pavojingų. Tokia tiesa, ir visai nesvarbu, ar idėjos kyla iš akademinių sluoksnių, ar iš žmonių, kurie nėra elitinių institucijų dalis ir meta iššūkį įprastai išminčiai. Visi mąstytojai – informacijos pertekliaus aukos, to pertekliaus aukos yra ir šiuolaikinių mąstytojų idėjos.

 

Tai tinka didiesiems mąstytojams, ypač socialinių mokslų atstovams, tokiems kaip psichologas Stevenas Pinkeris, kuriantis teorijas apie viską – nuo kalbos ištakų iki genetikos vaidmens žmogaus prigimtyje, kaip biologas Richardas Dawkinsas, kuris turi didžių kontroversiškų idėjų apie viską pradedant Dievo savimeile, kaip psichologas Jonathanas Haidtas, analizuojantis skirtingas etines sistemas ir darantis nuostabias išvadas moralumo ir politinių įsitikinimų ryšių tema.

 

Tačiau kadangi šie žmonės yra labiau technikai ir praktikai nei humanitarinių mokslų, kurie buvo išeities taškas populiarinant idėjas, eruditai, ant jų gula dvigubas prakeiksmas. Jie grumiasi ne tik su visuotiniu nepalankiu požiūriu į idėjas, bet ir su nepalankumu mokslui, žiniasklaidoje geriausiu atveju pateikiamam kaip paslaptinga sritis, blogiausiu – kaip nesuprantama. Jei šie žmonės būtų gyvenę karta anksčiau, jie reikštų savo nuomonę populiariuose leidiniuose ir televizijoje. Dabar juos užgožia informacinis triukšmas.

 

Be abejo, atsiras ir tokių, kurie tvirtins, kad didžiosios idėjos persikėlė į rinkos sferą, bet yra didelis skirtumas tarp pelningų inovacijų ir intelektualinio iššūkio. Verslininkai turi daug sumanymų, o kai kurie iš jų, kaip Stevenas Jobsas, sukuria ypatingų išradimų. Tie jų sumanymai gali pakeisti mūsų gyvenimą, bet retai keičia mąstymo būdą. Jie materialaus, o ne idėjinio pobūdžio. Būtent mąstytojai dabar yra deficitinė prekė, ir greičiausiai taip bus ir toliau.

 

Tapome informaciniais narcizais, taip menkai suinteresuotais bet kuo, kas už mūsų ir mūsų aplinkos ribų, mūsų nedomina niekas, kuo negalėtume pasidalyti su draugais. Jei staiga skelbdami savo idėjas atsirastų Marxas ar Nietzche, niekas į juos neatkreiptų nė menkiausio dėmesio, bent jau žiniasklaida tai tikrai, nes ji moka tik maitinti mūsų narciziškumą. Ateitis ryškėja kaip vis didesnės informacijos viršūnių epocha. Žinosime viską. Bet niekas nebemąstys.

 

Pagalvokime apie tai.

 

Parengė Kora Ročkienė


 

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.