Vieną rytą lengvai ir neatsakingai snigo. Neatsakingai, nes šitaip kruopščiai surinktos snaigių figūros nusileidusios į miestą išnykdavo nė kiek nepridengdamos vakarykštės dienos nuovargiu pasruvusių šaligatvių, nuo lapkričio lietaus vis dar neišsipagiriojusios žolės, ant suolo miegančio valkatos, šunų išmatų – nieko. Danguje – iš lėto krentanti begalybė, žemėje – viskas kaip visada. Ruda. Dabar, kai rašau, yra likęs tik to vaizdo prisiminimas – oras po truputį šąla, jau galima čiūžtelėti per balas, bet sniego kaip nėr, taip nėr.
„O, kad Kalėdoms pasnigtų!“ – vakar išgirdau, kaip Vilniaus dailės akademijoje prie tualetų viena kitai atsiduso valytojos. Pažvelgiau pro langą į Botanikos sodą – nieko. Čia mano galvoje pradėjo suktis vienas užmirštas filmas. Tiksliau – jo pabaiga. Nuo darbų ir nemeilės nusikalusi moteris, nebesugalvodama, kaip nuo despoto vyro išgelbėti save ir vaikus, jiems sumigus, Kalėdų proga atsuka dujas. Bet staiga ji mato – už lango sninga. Puola visus žadinti, atidaro langą, užsuka dujas ir sako visa švytėdama: „Žiūrėkit!“ Kokia laimė. Baltos Kalėdos. Sniegas išgelbėja kokias dešimt gyvybių. Suteikia vilties. Dabar gyvenimas bus kitoks. Kodėl tie balti šalčio kąsneliai tokie galingi? Argi ne keista?
Visose žieminėse svajonėse ir pasakose sniegas ne tiek paslepia, kiek panaikina kasdienybę, apibendrina pasaulį, spindinčiu dangčiu prislegia jo ištižimą, išbalina aikštes ir pievas lyg ką tik išskalbtas drobes. Sniegas bekvapis. Ir begarsis, tik moka girgždėti po kojomis. Sniegas viską pataisys: nebebus nei duobių, nei šiukšlių, nei vasaros mirties įrodymų. Stogai nebeskylėti. Medžiai nebesurūdiję. Batai nebešliurpsi. Visur gražu, viskas tobula, ypač kol tų paklodžių nepripėdavo diena. Ir niekas dar nenori galvoti apie būsimą pajuodusį kiautą, kuriuo visą žiemą uždengtos gatvės atrodys lyg Marso laukai. Iš pradžių bus tiesiog balta. Pauzės tuštuma. Tokiame pasaulyje rimtai dirbti neįmanoma – tai tiesiausias kelias į šventę. Štai apie ką svajoja valytojos. Ir visi kiti. Apie mažytę laisvės iliuziją, plonesnį ar storesnį svajonės sluoksnį – tik paslėpkite nuo mūsų tikrovę!
Bet kodėl taip reikia, kad snigtų būtent per Kalėdas? Juk ir šiaip – šventė. Ar nevertėtų pataupyti naujo, ką tik iškritusio sniego toms pustamsėms dienoms, kai nebus nei mirgančių lempučių, nei angelais aplipusių eglių, nei pasakų apie dovanas nešantį senį, nei prie vieno stalo susirinkusių kūnų šilumos?
Ne, taip nieko neišeis. Reikia efekto. Nėra lengva pajusti, kad Kalėdos – kai kas daugiau nei leidimas prisivalgyti ir svaigti nuo pat ryto. Ir gauti krūvą nereikalingų, bet mielų daiktų. Per daugybę metų ritualas nusidėvi. Pasimeta jo prasmė. Kažin dėl ko čia mes... O štai ant žemės nusileidęs sniegas gali kilstelėti sielos likučius aukštėliau. Vėl nekalta balta Lietuva. Kaip nuotakos suknelė. Dar nesutepta iš šaukšto iškritusiais burokais. Be to, Kalėdos – stebuklų metas. Taip skelbia reklama ir kitos manipuliavimo masine sąmone priemonės. Todėl reikia, kad sniegas retušuotų stebuklą kuriantį mechanizmą. Šventės paveikslėlyje neturi matytis, kaip virš galvų iškelti darbininkai sušalusiais pirštais kabina lemputes ir raudonas žvaigždes ant stulpų. Kaip privalomai nuo popierių atitraukti biurokratai slankioja po parduotuves tikėdamiesi, kad bent ten pavyks įsivaizduoti kitų žmonių norus. Kaip naktimis paskubomis baigiami epochiniai darbai, už kuriuos reikės atsiskaityti fondams ir ministerijoms. Kaip virtuvių tropikuose mamos išdarinėja silkes, smulkiai pjausto virtas morkas ir bulves, kepina svogūnus, vos spėdamos viską dėlioti į dvylika indų. Kaip šaligatvius brauko namo tempiamų eglių viršūnės. Kaip rinkodaros vadybininkai posėdžiuose tariasi, kokiomis nuolaidomis dar labiau mus visus suvilioti. Kaip greitai kasininkės ima prekes nuo konvejerio ir skenuoja brūkšninius kodus – pypt, pypt, pypt... Kaip Centriniame pašte šaižiai žvygčioja kartonines siuntinių dėžes viena po kitos klijuojanti juosta. Kaip lėktuvai urmu gabena vienas kito nepažįstančius, bet labai glaudžiai supakuotus emigrantus namo... Iškrenta sniegas – ir nieko nebuvo. Miestą uždengia balta staltiesė. Galima patikėti, kad Kalėdos yra tikros.
Sniego mitas stiprina Kalėdų mitą. Juk negimė Jėzus gruodžio 25 dieną. Ir visos kitos detalės toje istorijoje buvo sugalvotos vėliau, kad vaizde atsirastų įtampą kuriantis prieštaravimas – kad kruopščiai nutapytame visuotinio nejautrumo peizaže suspindėtų beribės meilės ženklas. Kasmet kartojamas pasakojimas reikalingas, kad paaiškintų, kodėl reikia vėl susitikti visiems susipykusiems ir nesikalbantiems. Reikia, kad kažkas sugrįžtų į tą vietą, kuri lieka tuščia kasdienybėje. Kokią vietą? Nežinau. Tik jaučiu, kad ji yra, ypač tomis dienomis, kai visa erdvė ir laikas susiprojektuoja į žemės plokštumą ir nekintantį atstumą tarp darbo ir namų. Kai laikas žymimas televizijos serialais, o pokalbiai apie jų herojų kančias nustelbia mintis apie savus nepriteklius ir nesutarimus su artimaisiais. Nufilmuotos istorijos tampa aktualesnės už patį gyvenimą, kurį geriau gyventi vaizduotėje. Ar kartais nėra taip, kad Kalėdos yra metas, kai galima legaliai grįžti į tą vaikystės būseną, kai įsivaizduojamas gyvenimas buvo toks pats realus, o gal net tikresnis už tikrąjį? Vaizduotės piešinius lengviau kurti ant baltos sniego drobės nei ant kasdienybės grindinio, kur per daug pažįstamų detalių.
Kaip tyčia, šiais, jau beveik pasibaigusiais metais ne kartą patyriau, kad skirtumas tarp vaizduotės ir tikrovės gali būti visai nedidelis. Kartais net nepastebimas. Arba jo visai nėra, nes kai kurie nutikimai pasidaro itin panašūs į perskaitytas knygas. Pavyzdžiui, vieną sekmadienį atėjo pas mane santechnikas taisyti užsikimšusių kanalizacijos vamzdynų. Toks apvalainas vyrukas garbanotais plaukais. Į nelemtąjį vamzdį jis kišo penkių metrų ilgio virbą, o aš sukau rankeną. Santechnikas pradėjo kažką sakyti apie mano vamzdynų paslaptis ir aš, pasukusi galvą, pažvelgiau jam į akis iš labi arti. Viena jo akis buvo ruda, kita mėlyna. Tada supratau, kad jis žino kur kas daugiau nei apie cheminę maisto atliekų kamščio sudėtį ir mano virtuvėje vyksta kažkoks simbolinis aktas, nes tik taip ir gali būti, kai gyvenime pasirodo literatūriniai personažai. Nesvarbu, kad šįkart – ne su katinu, kuris gali savarankiškai važinėti tramvajumi, o su geltonu buteliuku „Kurmio“ miltelių. Tuomet gali būti, kad ir priešingoje metų pusėje – trumpiausią vasaros naktį – Nidoje patirtas laiko reliatyvumo išgyvenimas buvo ne šiaip įvykis, o kažkoks ženklas. Mat kaip visi normalūs žmonės nuėjau prie jūros palydėti saulės. Nuo gelbėtojų platformos ją jau filmavo japonas. Man už nugaros plepėjosi būrelis dvidešimtmečių, nustumdami saulę į antrą planą. Net nepamačiau, kaip ji iš tikrųjų nusileido. Bet staiga prie manęs priėjo toks ilgaplaukis plačia skrybėle (slepiančia akis) ir sako: „Einam prie marių pažiūrėti, kaip ji išlįs.“ Taip ir padarėm. Kol perėjom skersai Kuršių neriją, kuri juk yra gana siaura, saulė apskriejo visą didžiulę žemę (žinau, kad buvo atvirkščiai, bet nesvarbu) ir tikrai – jau laukė kitoje pusėje. Supratau, kad šitas personažas irgi buvo ne vietinis. Tokių šiemet buvo ir daugiau – labai keisti metai.
Todėl ir pradėjau rašyti apie tokią banalybę kaip krentantis sniegas – noriu suprasti, kaip realizuojasi vaizduotė. Kaip netikra tampa tikra. Internetiniame „Skeptiko žodyne“ perskaičiau apie konfabuliaciją – tokį reiškinį, kai fantazija atmintyje įrašoma kaip faktas ir paskui niekaip žmogaus neįtikinsi, kad taip nebuvo. Jam viskas buvo. Ir tebėra. Tai atrodo kaip nesąmonė, nesveikų smegenų darbas, nukrypimas, kuris normaliam žmogui neatsitinka. Bet minėtame žodyne teigiama, jog yra priešingai. Niekada negalime būti tikri, ar tai, kas mums atrodo realu, yra iš tikrųjų realu. Budistai mano, kad viskas nerealu. Australijos aborigenai mano, kad net tai, kas yra susvajota ir susapnuota, yra realu. Tai yra iš esmės tas pats – abi pozicijos neigia tikrovės ir vaizduotės opoziciją. Todėl nėra prasmės aiškintis, kas tikra, o kas – ne. Mes turime „konfabuliuoti“ visą laiką, tai yra fantazijas maišyti su faktais, patikėti, kad kažkas yra tikra be jokio pagrindo, nes tik taip galime suvokti aplink mus esantį pasaulį ir save. Sniego fikcija pakeičia vaizdą tam, kad suprastume, kas yra po sniegu.
Įdomiausia tai, kad įsitikinimas ko nors tikrumu (ar netikrumu) pakeičia ir tai, ką vadiname tikrove. Skaičiau, kad kažkas panašaus atsitiko Kolumbui. Jis juk klaidingai įsivaizdavo, kad plaukiant į Vakarus atstumas iki Indijos yra gerokai trumpesnis nei iš tikrųjų. Jei būtų įsisąmoninęs tiesą, nebūtų leidęsis į kelionę, nes ją užbaigti buvo nerealu – nebūtų užtekę maisto ir viso kito. Bet jis pakluso vaizduotei, įtikino jai paklusti kitus, plaukė ir priplaukė Ameriką. Europos tikrovė pasikeitė. Galbūt visi neįtikėtinai dideli dalykai pasiekiami ar padaromi tik dėl to, kad kas nors buvo supainiojęs vaizduotę su tikrove. Arba maži – jų vertė irgi gali būti neišmatuojama. Čia prisiminiau vieną nutikimą iš studijų laikų – dabar visa tai atrodo taip keista, kad pati nebežinau, buvo taip ar ne. 1990 m. per Rusijos energetinę blokadą viešasis transportas Kaune beveik nevažinėjo, tad mes stabdydavome pakeleivingus automobilius, kad nuvežtų į paskaitas. Vieną rytą sulipome į „Audi“ užtamsintais langais. Draugės susėdo į galą, o aš – šalia vairuotojo. Kiek pavažiavęs, jis išsitraukė pistoletą ir nutaikė man į galvą: „Dabar važiuosim, kur aš noriu,“ – pasakė. „Na ir kvailas, kaišioja čia žaislinius šautuvus“, – pagalvojau ir nusijuokiau. Kaip niekur nieko, tas tipas susikišo pistoletą atgal ir nuvežė mus prie universiteto. Taip ir nesužinojau, tikras tas pistoletas buvo ar ne. Man jis buvo netikras, tai taip ir liko.
Kažkaip panašiai veikia ir sniegas – išbalina nuo darbo papilkėjusį miesto veidą ir praeivių veidai nušvinta. Visi tą dieną būna linksmesni be jokio realaus pagrindo.
Bet grįžkim prie ano sniego. Tą rytą labai lengvai ir neatsakingai snigo – pagalvojau apie angelus. Mat snaigės nusileidžia iš dangaus, kad trumpam paslėptų ne tik nuobodulį, bet ir pragarą. Tą, kuris yra šalia. Gyvenu stoties rajone ir jo pėdsakus matau kasdien, jo garsus girdžiu kasnakt. Lipdama laiptais atsargiai praeinu tarp snaudžiančių benamių ir užlipu ant adatos – gerai, kad tiesiogine, o ne perkeltine prasme. Jos trekštelėjimas tikras. Ruošdamasi Kalėdoms, kaimynė nuplovė sienas ir užrašo „Наркотики это смерть. Это написано кровью“ nebeliko. Bet jis tebėra mano atmintyje ir fotoaparato atminties luste – kaip pragaro egzistavimo įrodymas. Čia pat prie mano durų. Jis toks kasdieniškas, kad nebepastebiu. Kaip ir skrybėlėtosios Rožytės, kuri senamiestyje prašinėja pinigų pasipuošusi spalvotais kailiais. Kalėdos reikalingos todėl, kad pragaras visada taip arti, tiesą sakant, pačioje širdyje. Jos permuš nykų košmarų grumenimą taisyklingu ritualo ritmu, trumpam leis patikėti, kad pragaro nebebus. Tada, apsimetę sniegu, angelai nusileis.