Metų virsmas yra tas riboženklis, kurį peržengus, dar vienas mūsų gyvenimo tarpsnis tampa praeitimi. Net ir visai nesena patirtis staiga virsta istorija, panašiai kaip dabarties momentas, ką tik užfiksuotas nuotraukoje, tą pat akimirką nugarma į būtąjį laiką. Ko gero, lėčiau, bet iš esmės taip pat, mūsų santykį su kintančia tikrove veikia ir rašymas – tai, apie ką pasakoja tekstas, taip pat tampa vienu iš istorijos naratyvų.

Galbūt kaip tik dėl šios galimybės kurti savus pasakojimus ir publikuojant įteisinti juos kaip kolektyvinės istorijos dalį, šiais metais ne vienas autorius vienaip ar kitaip papasakojo savąsias Lietuvos fotografijos istorijos versijas. Vieni jas bandė sudėti į tekstą (pvz., metų pradžioje pasirodė mano paties knyga „Žmogus Lietuvos fotografijoje“, o jiems baigiantis sulaukėm Agnės Narušytės knygos „Lietuvos fotografija 1990–2010“), kiti – nužymėti atvaizdų rinkiniais (pvz., „XX a. Lietuvos fotografijos antologijos“ I tomas, šių metų metraštis „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“). Skirtingi buvo ir požiūriai: nuo gerai pažįstamo „didžiojo pasakojimo“ apie garsius autorius ir ikoninius jų kūrinius pakartotinio įtvirtinimo solidžiuose leidiniuose iki bandymų ieškoti XXI a. Lietuvos fotografijos poslinkių ir vėliausių tendencijų.

 

Vis dėlto po iškilmingo minėtų leidinių pristatymo Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) metų pabaigos šventėje Vilniaus rotušėje klausimas, „kaip aprašyti fotografijos dabartį“, liko neatsakytas. Šį keblų ir turbūt labiau retorinį klausimą savo naujausioje knygoje uždavė A. Narušytė. Juk užrašyta dabartis visada jau bus tik tekste išsaugotas praeities prisiminimas. Tačiau šie prisiminimai gyviausi ir labiausiai atspindintys fotografijos procesų įvairovę, ko gero, išlieka periodikoje, nes ji, kitaip nei „solidesnių“ žanrų leidiniai, nereikalauja plačių apibendrinimų ar vieno autoriaus nubrėžtos nuoseklaus pasakojimo gijos. Kaip tik periodiniuose leidiniuose įvairūs autoriai iš skirtingų perspektyvų rašo apie fotografijos įvykius, kol jie dar iš tiesų yra „nauji“, ar atranda aktualų požiūrį į jau žinomus fotografijos reiškinius. Vienintelis toks periodinis leidinys, nuosekliai ir iš įvairių perspektyvų pristatantis Lietuvos fotografijos praktikos tendencijas ir kritikos raidą – tai LFS leidžiamas žurnalas „Fotografija“, kurio keletas paskutinių numerių virto teminiais.

 

Žinoma, progos ir asmenybės, kurioms buvo dedikuoti vėliausi žurnalo numeriai, verti netgi daugiau nei teminio periodinio leidinio. Tačiau kaip aprašysime fotografijos dabartį po kelerių metų, kai ji jau bus virtusi praeitimi, o blėstančius atsiminimus apie ją kiekvienas saugosime tik savo asmeninėje atmintyje, subjektyviuose praeities, nors ir netolimos, vaizdiniuose? Tuomet beliks tęsti Lietuvos fotografijos Istoriją ar rašyti naujas istorijas, bet gyvą fotografijos vyksmą reflektuojantys tekstai turi būti rašomi šiandien arba jie apskritai liks neužrašyti, o tie, kurie vis dėlto bus publikuoti, išsibarstys įvairiuose ne vien fotografijai skirtuose leidiniuose, kuriuos ateinančiais metais atsivers nebent fotografijos tyrinėtojai.

---