Daiva Šabasevičienė: „Išvarymo“ komanda surinkta atsižvelgiant ne vien į aktorių talentus, bet ir jų gyvenimo patirtį. Kaip Tau sekasi tapatintis su Benu?
Ainis Storpirštis: Kiek žinau, dramaturgas Beną sulipdė iš kelių asmenų. Yra net tokia frazė: „Tu sulipdytas.“ Negaliu pasakyti apie save to paties – nesijaučiu sulipdytas. Kai kur sutinku su Benu, kai kur – visiškai ne. Kalbant metaforiškai, galvoji, kad kelias veda į pietryčius, o eini į šiaurės vakarus. „Išvarymas“ – tarytum kino pjesė: kapota, ryškių vaizdinių. Iki šiol aš nesu vaidinęs tokiame spektaklyje ir nelabai moku tai daryti. Bet iki premjeros dar liko laiko.
D. Š.: Kaip Tu supranti tapatybės problemą, apie kurią nemažai buvo kalbama per pirmąsias repeticijas?
A. S.: Nesuprantu, kaip galima prarasti tapatumą. Beje, „Išvarymas“ tai ir pasako. Žmogus negali tapti kitu žmogumi. Mane erzina tai, kas erzina, man patinka tai, kas patinka. Negali būti kitaip. Kad ir kaip žmogus keistųsi, šitai yra būtent to žmogaus kaita.
D. Š.: Kaip suvoki „dokumentinį“ aktoriaus egzistavimą, apie kurį pastaruoju metu daug kalbama ir kuris svarbus šiame spektaklyje?
A. S.: Dabar sąmoningai siekiama to „čia ir dabar“, kas, mano galva, yra mistika. Juk aišku, kad „čia ir dabar“, negali būti „ten ir tada“. Tačiau kartais nedaug kas priklauso nuo tavo savijautos; svarbiau tai, koks esi dabar.
D. Š.: Ką Tau reiškia emigracija? Jau pirmoje repeticijoje garsiai pasakei: „Niekada nepaliksiu Lietuvos“.
A. S.: Emigracijos problema daugeliui žmonių labai skaudi, bet man ji nesuprantama. Aš – tikintis žmogus. Jeigu aš čia atsiradau, vadinasi, čia ir esu reikalingas. Būna piligriminių kelionių, kuriose žmonės ieško savęs. Bet jeigu žmonės važiuoja dėl asmeninės naudos ar patogumo – aš negaliu to suprasti.
D. Š.: Esi vaidinęs ir klasikinių veikalų pastatymuose, ir šiuolaikinėse pjesėse. Kuo skiriasi Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas?
A. S.: Mariaus pjesė – ypač autentiška. Man tai labai patinka, yra tikros istorijos, tu jomis nė truputį neabejoji. Kodėl tokie geri Vasilijaus Šukšino apsakymai? Jie yra tikri. Jis nieko nesugalvojo, jis tik užrašė. Mariaus Ivaškevičiaus pjesė yra aktuali. Dramaturgas išvažiavo į Londoną, pamatė, kas vyksta, susidarė savo požiūrį į tai, atidavė savo laiką, jėgas, patirtį ir parodė mums, kaip gali būti. Ir tai yra autentika.
D. Š.: Kokias užduotis Tau iškėlė režisierius?
A. S.: Turbūt keisčiausia užduotis, kokią esu girdėjęs: „Viską reikia daryti talentingai“. O dar keisčiau, kad ir stengiesi taip daryti. Svarbu ir įdomu prisiliesti prie Oskaro Koršunovo mokyklos. Jo mokymas, jo įžvalgos, kaip jis interpretuoja medžiagą, kaip jaučia mintį, mizanscenas, – visa tai įstrigs mano galvoje, nors ir ne vien baltomis spalvomis liks nutapyta. Mažas prisilietimas prie to jau atvėrė kitų galimybių pasaulį: kiek svarbu fizinis teatras šalia psichologinio? Kiek jis turi galios? Kiek turi galios vaizdas? Labai įdomu dirbti su Koršunovu, nors jis yra kitos kartos, kitokios estetikos režisierius. Galbūt šis susitikimas su Koršunovu mane dar kelerius metus ragins eiti į priekį.
D. Š.: Kaip derini savo darbą su antrininku Vytautu Anužiu? Kas judu sieja – jaunesnįjį ir vyresnįjį Beną?
A. S.: Pagarba. Galiu su juo ramiai, pagarbiai šnekėti. Jeigu aš klausiu, man visada atsakoma, jeigu siūlau, visada pasišnekama, priimama.
D. Š.: Šiame spektaklyje turi įtaigių scenų su Mariumi Repšiu. Ar skiriasi Tavo partnerystė su bendrakursiais ir kitais spektaklio aktoriais?
A. S.: Be abejo, skiriasi. Dirbdamas su bendrakursiais nejauti jokio fizinio diskomforto, ši riba yra išnaikinta.
D. Š.: Kažkada sakei, kad esi dėkingas Algirdui Latėnui už tai, kad pasiūlė etatą Jaunimo teatre. Bet atsisakei, norėdamas išlikti laisvas. Ar nesunku lakstyti po skirtingus teatrus, šokti, dainuoti?..
A. S.: Tiesiog negaliu vaidinti, kai kažkas verčia. O turėdamas etatą privalėčiau tai daryti. Šią būseną galėčiau sulyginti su emigracija. Nuo sovietų žmonės bėgo į Ameriką, kitas šalis... Ir kas yra šios – lietuvių – žemės didvyriai? Būtent tie, kurie pasiliko. Dabar kitokie didvyriai – kad ir sunkiai gyvenantys, mirštantys varge, yra tie žmonės, kurie lieka čia. Jeigu nori išvažiuoti, važiuok, tik nesakyk nieko blogo apie tuos, kurie liko čia. Jie liko tam, kad čia būtų Lietuvos žemė. O kad nuo Juodosios jūros ji susitraukė iki riešuto dydžio šioje planetoje, tai reiškia, kad kadaise esam pridarę daug blogo, kad yra mums už ką atgailauti. Ir atgailaujam už tai. Atgailauja tie, kurie lieka savo tėvynėje. Tokia imperija spaudė, tiek čia karų praėjo, bet mes neišnykom, vadinasi, tai padeda. Netikiu jokia tautos išnykimą skelbiančia statistika.
D. Š.: Vandalas – dramaturgiškai labai paslankus, gyvas personažas. Ar kuriant jį tau padėjo tai, kad esi geras kovos menų žinovas?
Marius Repšys: Mano gyvenime įvyko stebuklas: buvau nusprendęs bent pusmetį nerepetuoti naujų vaidmenų, atsiduoti šeimai, trijų mėnesių dukrelei. Bet važiuojant paimti jos gimimo liudijimo man paskambino iš teatro ir pakvietė į aktorių atranką. Jeigu ne Oskaras Koršunovas, vargu ar būčiau sutikęs. Viskas vyko labai greitai: atranka truko vos tris minutes, man reikėjo tik dailininką „po velnių“ pasiųsti, ir buvau pakviestas į pjesės skaitymą. Pirmą kartą pjesę skaitė pats autorius. Man labai patiko. Jau tada pagalvojau, kad norėčiau vaidinti Vandalą. Kine paprastai vaidinu vienodus personažus, o tai man jau pradeda įgrįsti. Bet teatre aštrūs vaidmenys viliojo nuo seno. Vaikystėje, paauglystėje mano aplinkoje netrūko tokių tipažų. Manau, kad rimtą dramą gali vaidinti labiau subrendę aktoriai, kol esi jaunas, gali ir pakvailioti.
Kovos menai kadaise man buvo gyvenime svarbiausia. Iki 23 metų aš tik tą ir veikiau, tai buvo mano gyvenimo būdas. Bet Dievas kažkaip stebuklingai mane atvedė į teatrą: vienas treneris pakvietė į operą „Skrajojantis Olandas“. Tai buvo pirmasis „užsikabinimas“. Dar besimokydamas kūno kultūros specialybės Pedagoginiame institute metus lankiau Olego Kesmino teatro studiją „Palėpė“ VGTU, ir tik po to stojau į Muzikos ir teatro akademiją pas Gintarą Varną. Apie jį nieko nežinojau – kaip nedaug žinojau ir apie teatrą.
Kuriu Vandalą ir stebiu jį: matau, kad jam jau viskas. Bet kita vertus, čia kaip budizme: žmogus nušvinta tada, kai supranta, jog šiame gyvenime nėra ką veikti. Man atrodo, kad Vandalas nušvito suvokęs gyvenimo prasmę. Jam gerai savajame vagonėlyje, ir daugiau jam nieko nereikia. Čia – visiškas budizmas. Visada įdomiau vaidinti tai, kas artima. „Išvaryme“ daug personažų, kuriuos gali gerai suvaidinti įvairūs aktoriai, bet geriausiai suvaidintų tie, kurie daugiausiai su tuo susidūrę.
D. Š.: Minėjai, kad teatras žmogų keičia.
M. R.: Niekada negalvoju, kad grosiu fortepijonu. Bet išmokau. Man buvo pavydu, kad visi grupėje ir šoka, ir dainuoja, o aš nemoku nieko. Nusipirkau pianiną ir po šešias valandas grodavau. Teatras pakeičia, ir nebūtinai į gerą pusę. Dabar aš į viską žiūriu paprasčiau. Nes jeigu teatre į viską žiūrėsi rimtai, nieko gero nebus. Teatre kartais pamatai gyvenimą, ir gyvent ne taip įdomu pasirodo. Net ir juoktis kartais negali, nes teatre jau šimtą kartų esi tai matęs. Gerai, kai teatre gali daryti, ką nori. Dabar aš taip ir jaučiuosi, nors iš teatro ir negaliu išgyventi. Dirbu papildomus darbus, nes būna mėnesių, kai už vaidmenis gauni tik šimtą litų.
D. Š.: Kuo Tau svarbi pjesė „Išvarymas“?
M. R.: Man ji labai patinka. Emigracijos problemos ryškiai nejaučiu, gal dėl to, kad su ja nesusidūriau. Skaudžiausiai pjesėje man skamba būtent Vandalo tema, paskiau – Edžio: savęs atradimo, savęs realizavimo tema. Jisai „šuniu“ dirba, ir gerai. Kam nors tai atrodo purvinas darbas, bet kas čia tokio? Žmogui daugiau juk nereikia.
Šioje pjesėje labai daug temų, labai daug personažų. Daug kas pastebi, kad medžiaga panaši į kino scenarijų, ir aš visiškai su tuo sutinku. Oskaras rado gerą sprendimą – scenas montuoti kaip komiksus. Kaip Juozas Miltinis sakė: „Teatre galima pastatyti viską.“ O „Išvarymas“ – ne tik gera pjesė, joje smagu ir vaidinti. Aktoriai labai tiki režisieriumi, visi nori dirbti, galvą guldo už šį spektaklį. Man tai labai patinka.
D. Š.: Ką Tu manai apie emigraciją?
M. R.: Aš apie tai negalvoju, emigruoti nežadu. O emigruojančiam juk negali pasakyti, kad jis neteisus. Jeigu jam Lietuvoje blogai, o man gerai, tai mes vienas kito ir nesuprantam. Vilnius – mano miestas. Kai kas sako: „Čia blogai gyventi“. O ką jie padarė, kad būtų gera? Žmogus turi kurti gyvenimą, o ne bėgti nuo jo. Man Lietuvoje labai gera gyventi. Gal kur nors kitur būtų dar geriau, bet Lietuvoje – super gerai.
D. Š.: Kas, Tavo nuomone, yra aktorius?
M. R.: Psichinis ligonis. Žmogus, reikalaujantis sau daug dėmesio. Egocentrikas. Jeigu jaunas žmogus kompanijoje reikalauja dėmesio tik sau, panašu, kad jis bus aktorius. Tai ne visai subrendęs žmogus.
D. Š.: O kas tuomet yra teatras?
M. R.: Teatras nėra pastatas, jis yra ore. Tai tam tikra atmosfera. Tai ypač gerai jaučiu repetuojant „Išvarymą“.
Parengė Daiva Šabasevičienė