Visai nekaltas malonumas

Živilė Pipinytė
Pirmasis Holivude kurtas dano Nicolaso Windingo Refno filmas „Važiuok“ („Drive“, JAV, 2011) – tikra jauno sinefilo giesmė gerokai primirštam 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių amerikiečių B klasės kinui.

Ir ne tik jam – keliaudamas laiku atgal, Refnas priartėja net iki film noir mėgstamų didmiesčio džiunglių ir vienišių autsaiderių, trokštančių teisingumo žiauriame gangsterių pasaulyje. Toks yra pagrindinis filmo veikėjas, kuris net titruose vadinamas Vairuotoju. Dieną jis dirba mechaniku dirbtuvėse ir filmuojasi automobilių triukų scenose. Naktį Vairuotojas tampa nuotykių ieškotoju – jis padeda nusikaltėliams, meistriškai kartu su jais pabėgdamas iš nusikaltimo vietos nuo persekiotojų policininkų. Ryanas Goslingas vaidina vienišių, tylenį, mažakalbį trisdešimtmetį ir sukuria įsimenantį, sudėtingą, bent jau neabejotinai dviprasmišką personažą. Iškart akivaizdu, kad Vairuotojo viduje slypi paslaptis. Ji pradeda vertis pamažu, kai Vairuotojas pamato kaimynę – Airin (Carey Mulligan), kuri nuomojasi butą tame pačiame name. Moters vyras – kalėjime. Ir ji, ir aštuonmetis sūnus atsako į Vairuotojo dėmesį. Kai Vairuotojas kartu su jais, aišku, kaip jam stinga paprasto bendravimo, namų šilumos, pagaliau jausmų. Bet Airin vyras grįžta namo, ir Vairuotojo pasaulis ima griūti. Norėdamas padėti atsikratyti kalėjimo skolų, Vairuotojas sutinka padėti vyrui apiplėšti lombardą. Jie neįtaria, kad abu yra tik iš anksto suplanuoto žaidimo aukos. Supratęs buvęs apgautas, Vairuotojas žiauriai atkeršys gangsteriams. Bet pagrindinis keršto motyvas – mylimos moters ir jos sūnaus saugumas.

 

Siužetas paprastas. Panašių filmų, rodančių stiprių vyriškių kerštą, o pakeliui ir kruvinas prievartos scenas, kiekvienas nors kiek besidomintis amerikiečių kinu gali prisiminti dešimtis. Bet visus stereotipus Refnas stilizuoja taip, kad filmo turiniu tampa ne istorija, o jos pasakojimo būdas. Tuo „Važiuok“ ir sužavi, todėl, matyt, Kanuose Refnas buvo apdovanotas prizu geriausiam režisieriui.

 

Bet kuris sinefilas ras „Važiuok“ daug užuominų, aliuzijų – į Rodgerį Cormaną, Samą Peckinpah, Michaelą Manną, Walterį Hillą, Johną Woo ir, žinomą, į Stevą McQeeną, kurį iškart prisimeni, kai ekrane pasirodo Goslingo Vairuotojas. Režisierius mėgaujasi prievartos persmelkta naktinio Los Andželo atmosfera. Jis kruopščiai kuria antrojo plano personažus, kurie atmosferą dar labiau sutirština – įsimena net epizodiniai veikėjai, o Vairuotojo vadybininką Šenoną ar du intrigą sumaniusius gangsterius Bryanas Cranstonas, Albertas Brooksas ir Ronas Perlmanas vaidina taip, kad už kiekvieno jų žvilgsnio ir replikos iškyla visas personažo gyvenimas, žinoma, anksčiau matytas taip pat kine. Refnui patinka stambūs daiktų planai ar detalės, kurios išdidinamos iki simbolio ar net metaforos: kuo daugiau pasitenkinimo Vairuotojas patiria žudydamas, tuo gyvesnis atrodo skorpionas ant jo odinės striukės. Simboliška ir pati striukė, ir mašinos, kurias vairuoja jo savininkas. Ir kaukė, kurią užsideda Vairuotojas, žudydamas gangsterį. Ir, žinoma, greitis, kuris filme kartais atrodo somnambuliškas ir keistas. Refnas mėgsta žaisti laiku – pirmoji, dar prieš titrus rodoma apiplėšimo ir gaudynių scena – realaus laiko, bet daug filme ir netikėtų sulėtinimų, taip pat netikėtai pasibaigiančių beveik isterišku tempu. Tokia yra scena lifte, kai iš pradžių Vairuotojas aistringai bučiuoja mylimą moterį, o paskui tiesiog suknežina kartu su jais žemyn besileidžiantį žudiką. Dar Refnas akivaizdžiai mėgsta nakties ir dienos kontrastus, nors „Važiuok“ spalvos atrodo šiek tiek išblukusios ir vaizdas labiau primena plačiakampiu objektyvu nufilmuotus senus filmus. Tą jausmą sustiprina kelių dešimtmečių senumo populiari muzika, kurios vairuodamas klausosi Goslingo herojus. Ji savaip lyriška ir sentimentali – būtent toks yra Vairuotojas, bendraudamas su Airin.

 

Nakties ir dienos kontrastas filme antrina parabolei, kurią pasitelkęs Refnas prabyla apie žmoguje tūnantį blogį ir su juo kovojantį gėrį. Ta kova vyksta ir Vairuotojo viduje. Paradoksas, bet norėdamas likti ištikimas savo garbės kodeksui ir išsaugoti mylimosios gyvybę, jis žudo vis žiauriau ir tai jam suteikia vis daugiau pasitenkinimo. Parabolė gal akivaizdi ne visiems, bet tie, kurie norės sau pasiteisinti už žiūrint „Važiuok“ patirtą malonumą, ją tikrai pamatys.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.