Anglų muzikos vakaras

Gedmintė Samsonaitė
Gruodžio 3-iąją Filharmonijos salėje skambėjo anglų kompozitorių muzika, ją atliko Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno, ir solistė iš Prancūzijos Magali Léger (sopranas). Programoje skambėjo Edwardo Elgaro (1857–1934), Ralpho Vaughano Williamso (1872–1968) ir Benjamino Britteno (1913–1976) kūriniai.

E. Elgaras, R.V. Williamsas ir B. Brittenas – trys turbūt didžiausio tarptautinio pripažinimo sulaukę britų muzikai, atvedę anglų muzikinę kultūrą į XX amžių. E. Elgaras, ankstyviausias iš jų, vadintas tipišku anglu kompozitoriumi, yra laikomas naujos anglų muzikinės mokyklos pradininku. Idėjų sėmėsi iš R. Wagnerio, J. Brahmso, jas parėmė anglų tradicijomis, liaudies ir senąja muzika, taip susikūrė itin savitą kūrybinį braižą. Per daugiau nei 50 kūrybinių metų E. Elgaras parašė daug kompozicijų orkestrui, kantatų ir oratorijų, kamerinės muzikos, dainų, bažnytinės muzikos, baletą, operą, kurios neužbaigė. Turbūt dažniausiai skambantis E. Elgaro kūrinys – pirmasis iš „Popmastiškų ir iškilmingų maršų“ („Pomp and Circumstance Marches“).

 

Koncerte skambėjo E. Elgaro Serenada styginiams e-moll, op. 20 (1892). Tai vienas iš ankstyviausių kompozitoriaus kūrinių, patekusių į atlikėjų repertuarą. Čia vis dar jaučiamas jaunystės polėkis, švelnus lyrizmas, bet girdimos ir kai kurios savybės, kurios bus išplėtotos vėliau, kompozitoriaus brandos laikotarpiu. Pirmą kartą Serenada atlikta uždarame koncerte, Vusterio damų orkestro klasės, diriguojant pačiam kompozitoriui. Viešai kūrinys suskambėjo tik po ketverių metų Antverpene. Serenada trijų dalių, antroji dalis Larghetto – centrinė, artimiausia vėlyvojo E. Elgaro stiliui ir reikalaujanti daugiausiai pastangų iš atlikėjų. Dirigentui M. Pitrėnui pavyko pasiekti tą kupiną šviesaus ilgesio piano, kuris kontrastuoja su kitomis opuso dalims. E. Elgaro Serenada populiari, ją nuolat atlieka ne vienas kolektyvas, ji, regis, patiko ir mūsų romantinio simfonizmo gerbėjams.

 

R.V. Williamsas laikomas svarbiausia tarpukario kartos britų muzikos figūra. „Fantazija Thomo Tallio tema“, dažnai vadinama tiesiog „Thomo Tallio fantazija“, parašyta 1910 m., tačiau iki 1919-ųjų kelis kartus peržiūrėta ir redaguota. Th. Tallis buvo svarbus veikėjas XVI a. britų muzikos istorijoje: kompozitorius, Kenterberio katedros vargonininkas, sukūręs nemažai bažnytinių kūrinių. R.V. Williamsas pasirinko trečią psalmės melodiją iš devynių, kurias Tallis sukūrė arkivyskupo Parkerio psalmynui. Šios melodijos vis dar naudojamos anglų bažnytinėje muzikoje kaip himnų melodijos. Turbūt tai ir sudomino R. V. Williamsą, kuris parašė nemažai religinės muzikos – choralų, himnų aranžuočių, kūrinių vargonams.

 

„Thomo Tallio fantazija“ parašyta dvigubam styginių orkestrui (I grupė – visas styginių orkestras, II grupė – po vieną pultą iš kiekvienos sekcijos) ir styginių kvartetui. R.V. Williamso tikslas buvo imituoti vargonų skambesį – kiekviena grupė reprezentuoja skirtingus registrus. Originali Tallio tema parašyta fryginėje dermėje ir fantazijoje nuo pradžių iki galo nuskamba tris kartus. Williamsas savo kūrinį persmelkia temos motyvų ir intonacijų variavimu.            

 

B. Britteno ciklas „Nušvitimai“ sopranui ir styginių orkestrui, op. 18 (1939), kurį kartu su orkestru atliko solistė Magali Léger, parašytas pagal prancūzų poeto Arthuro Rimbaud nebaigtos prozinių poemų siuitos „Les Illuminations“.

 

Kompozitorius savo kūriniui išsirinko dešimt poemų ir sudėjo jas į devynias dalis: 1. „Fanfare“, 2. „Ville“, 3. „Phrase“ ir „Antique“, 4. „Royaute“, 5. „Marine“, 6. „Interlude“, 7. „Being Beauteous“, 8. „Parade“, 9. „Depart“. Kūrinys parašytas sopranui arba tenorui, pirmąkart jį atliko tenoras Peteris Pearsas, dirigavo pats autorius.

 

M. Léger Lietuvoje koncertavo nebe pirmą kartą. „Nušvitimus“ atliko su jai būdingu lengvumu, energija ir temperamentu, ko orkestrui atliekant šį kūrinį kartkartėmis pritrūkdavo.

 

„Variacijas Franko Bridge’o tema“ (1937) B. Brittenas skyrė savo mokytojui F. Bridge’ui. Temą pasirinko iš jo kūrinio „Trys idilijos styginių kvartetui“. 10 variacijų turi skirtingų žanrų pavadinimus ir atspindi mokytojo asmenybę jo mokinio akimis. Mokytojo savybes autorius buvo nurodęs tik toje partitūroje, kurią įteikė mokytojui, spausdinimui pateiktoje partitūroje jų nebuvo: 1. „Adagio“ – sąžiningumas, 2. „Maršas“ – energingumas, 3. „Romansas“ – žavesys, 4. „Aria Italiana“ – humoro jausmas, 5. „Burė“ – tradiciškumas, 6. „Vienos Valsas“ – entuziazmas, 7. „Moto perpetuo“ – gyvybingumas, 8. „Laidotuvių maršas“ – užuojauta, 9. „Giesmė“ – nuolankumas, 10. „Fuga“ – meistriškumas, o finale išreikštas mokytojo prisirišimas prie mokinio. Koncerte kūrinys atliktas profesionaliai ir žaismingai, dirigento dėmesys skirtas ne tik atskleisti kūrinio visumai, bet ir parodyti nedidelėms detalėms.

 

Anglų kompozitorių muzika nėra dažnai atliekama mūsų scenose, taigi šis koncertas buvo gera proga paklausyti muzikos, įeinančios į aukso fondą. Gaila, kad tą patį vakarą Šv. Kazimiero bažnyčioje pirmąkart Lietuvoje buvo atlikta B. Britteno kantata „Saint Nicolas“. Tai nemažas praradimas šio kompozitoriaus gerbėjams, norėjusiems aplankyti abu koncertus.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.