Šiemet G. Varnas tarsi žvilgteli į ankstesnį savo darbą ir Klaipėdos dramos teatre sukuria savotišką jo tęsinį – Augustro Strindbergo „Šmėklų sonatą“ (premjera įvyko lapkričio 10 d.).

Pažvelgus į dramaturgijos istoriją, G. Varno naujausią kūrinį reikėtų vadinti artėjimu prie pirminių šaltinių, – O’Neillo drama „Gedulas tinka Elektrai“ (1931) pasirodė gerokai vėliau nei Strindbergo „Šmėklų sonata“ (1907). Beje, O’Neillas iniciavo pastarosios pjesės pastatymą Niujorke 1924 m. ir tai buvo pirmoji amerikiečių pažintis su švedų rašytojo ir dramaturgo kūryba. „Gedulas tinka Elektrai“ (dramos pabaigoje pagrindinė veikėja užsidaro gyventi su nužudytaisiais ir nusižudžiusiais) atrodo lyg „Šmėklų sonatai“ parašyta priešistorė, lyg bandymas (psicho)logiškai paaiškinti, iš kur namuose atsiranda šmėklų. Strindbergui, panašu, svarbesnės ne priežastys, o pasekmės – ar gali kas atsirasti tame mirusiame gyvenime?

Klaipėdos dramos teatro spektaklyje šmėklas galima atpažinti iškart. Jų vizitinė kortelė – tamsios akiduobės ir blyškūs veidai. Juoda ir balta (arba pilkšva) – tai visas kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės sau leistas šio pastatymo koloritas. Juodi vyrų frakai ir kaklaskarės, ilgos juodos moterų suknelės su gigot rankovėmis – kostiumai kukliai apeliuoja į epochą, kai Strindbergas rašė „Šmėklų sonatą“. Tiesa, kai kurių veikėjų išorė išsiskiria baltumu (tradicinis nekaltumo ženklas) arba kostiumai pastebimai nudėvėti (nuoroda į kentėjimą). Tačiau visuma kalba apie elegantišką, bet bespalvį pamėklių gyvenimą.

Scenografas Gintaras Makarevičius šmėklų namą „pastatė“ Klaipėdoje, Žvejų rūmų scenoje. Deja, ne rekonstruojamo teatro erdvėje – galima būtų pridurti, žinant kartais pasireiškiančią G. Varno trauką netradicinėms vaidybos aikštelėms. Tačiau ir Žvejų rūmų scenoje „Šmėklų sonata“ suranda sąsajų su dabartine Klaipėdos dramos teatro situacija, o pastatymo idėja kviečia teatro trupę atsinaujinti kartu su rekonstruojamu pastatu – griauti senas sienas ir statyti naujas, tvirtesnes.

G. Varno pastatymas pradedamas simboline pabaiga: pamėkliško namo karkasas lėtai virsta didžiuliu dulkių debesiu (vaizdo projekcija) skambant neišvengiamybę pranašaujančiai Vidmanto Bartulio muzikai. Bet po akimirkos priešais žiūrovus sušvinta dviaukštis klasicistinis namas, iš dalies primenantis rekonstruojamo teatro fasadą. Į akis krinta ant gelsvos plokštuminės fasado dekoracijos nubrėžtos linijos, kai kur užrašyti žodžiai ir skaičiai. Šmėklų namą scenografas statė ne iš medžio, plytų ar nutinkuotų betoninių plokščių, o iš poros architektūrinių eskizų, dalijančių scenos erdvę. Atrodo, tai, ką matai, tėra tik išdidintas scenovaizdžio maketas, kurį G. Makarevičius perkėlė į sceną nuo savo darbo stalo. Ruošiamasi naujam spektakliui ir naujam gyvenimui?

Žiūrovai taip pat sėdi Žvejų rūmų scenoje, ir tai jau beveik tradiciška G. Varno spektaklių „netradicija“. Kamerinės aplinkos siekis suprantamas – juk Strindbergas dramą rašė eksperimentiniam „Intymiajam teatrui“. Tačiau skaitant „Šmėklų sonatą“ žvilgsnis į veikėjus darosi vis intymesnis, o G. Varno spektaklyje priešingai. Kaip drabužiai nuvelkami scenografijos sluoksniai: iš pradžių – namo fasadas, paskui – svetainė su kolonada, kol galiausiai aktoriai atsiduria baltame kubo formos kambaryje – toliau nuo žiūrovų nei spektaklio pradžioje. Tad scenografo, kaip ir kostiumų dailininkės, sprendimai skatina pažvelgti į dramos veikėjų būtį ieškant apibendrinimų, o ne gilinantis į smulkmenas.

„Šmėklų sonatos“ minties giją pirmasis ima verpti Vytautas Paukštė. Jo Direktorius Humelis iš pradžių atrodo lyg malonus senelis, kartais pasidomintis, kaip gyvena kaimynai, bet netrukus įsitikini, kad tai – paslaptingas ir įžūlokas tipas. Pasodintas į invalido vėžimėlį aktorius nevienalypį charakterį kuria intonacijomis, mimika ir rankų gestais. To užtenka, kad pirmoje spektaklio dalyje patikėtum, jog būtent šis senis, lyg pats Strindbergas, stumdo veikėjų figūrėles komponuodamas jų gyvenimo siužetus to išdidinto scenografijos maketo erdvėje.

Vėliau į paskutinę vakarienę šmėklų name Humelis ateina dailiai pasipuošęs, pasiramsčiuodamas skirtingo ilgumo ramentais (išties makabriškas džentelmenas!). Vis dėlto po netrumpo kalbų maratono paaiškėja, kad ir jis – viena iš daugelio gyvenimo stumdomų figūrėlių. Tik kai senis pasuoja, aktorius susvyruoja: atrodo neįtikima ir absurdiška, kai visagalis seniokas, lengvai sunaikinęs ne vieną tokiu įžūliai apsimetusį, staiga nesipriešindamas lenda į drabužinę pasikarti. Kaip tokį poelgį galėjo išprovokuoti pamišusios moteriškės atskleista tiesa?

Valentinos Leonavičiūtės vaidybos linija „Šmėklų sonatoje“ trumpesnė, bet ne blankesnė. Mumiją – išprotėjusia apsimetančią namų šeimininkę – aktorė kuria gana tradiciškai. Susirietusi, spigaus balso ir staigių judesių – ji pamišėlė, o pavargusio kūno ir balso – blaiviai mąstanti namų šeimininkė. Varijuodama šiais dviem pavidalais aktorė kuria Vytauto Paukštės Humeliui beveik prilygstantį priešininką. Tik lemiamu momentu, kai Mumija ima žaisti prieš senį jo paties kortomis, Leonavičiūtei vis dėlto pristinga drąsos. Susidaro įspūdis, kad patys aktoriai nenori net apsimesti tikį, jog kiekvieno, ypač valdančiojo, sąžinės kertelėje slepiasi Pienininkė – ta baimę kelianti skaudžiausioji kaltė...

Jei tikėsime Strindbergu, į šmėklų vakarienę visada susirenka „tie patys žmonės, tą patį kalba arba tyli, kad neapsijuoktų“. Spektaklyje aplink pusmėnulio formos stalą susėda aštuoniese, o kalba tik du – vyras ir moteris. Tačiau šįkart tai ne mirties šokis, kurį kadaise Panevėžyje šoko Juozo Miltinio aktoriai, ir ne visai amžinas vyro ir moters pokalbis, statęs kaltės sienas šmėklų namams G. Varno spektaklyje „Gedulas tinka Elektrai“. Senio Humelio ir Mumijos monologų dialogas „Šmėklų sonatos“ pastatyme labiau primena paskutinį gyvenimo atodūsį, paskutinę galimybę apkaltinti ir būti apkaltintam, prisiimti kaltę ir atlikti skirtą bausmę.

Simbolines kaltės ir bausmės figūras įkūnija vos keletą kartų scenoje pasirodančios Renatos Idzelytės Pienininkė ir Nelės Savičenko Virėja. Pirmoji – senio Humelio sąžinės priekaištas, antroji – melo pritvinkusių namų gyventojų kankintoja. Smulkiais, lengvais žingsneliais pro sceną kartais pratipenanti Idzelytės Pienininkė, be garso krutinanti lūpas, paduoda vandens Lino Lukošiaus Studentui, o Vytauto Paukštės Humeliui užmerkia akis. Jos priešingybė – stambi, sunkiais žingsniais žirgliojanti Nelės Savičenko (aktorė atpažįstama tik iš balso) Virėja, veikiau juokinga nei baugi, ji siurbia syvus iš šmėklų namų gyventojų (viename savo laiškų 1907 m. Strindbergas rašė turįs didelių sunkumų su tarnais ir namų priežiūra apskritai). Nors šie du pavidalai G. Varno pastatyme skirtingi, abu jie reiškia ir Mirties ženklą.

Keista, kaip kartais spektaklyje aiškiai gali pamatyti, jog dalį veikėjų dramaturgas sukūrė vien tik norėdamas, kad jie perduotų tam tikrą informaciją apie svarbesnį herojų. Galėtum pamanyti, kad beveik tik tokį uždavinį savo vaidmenims kėlė aktoriai Igoris Reklaitis, Edvardas Brazys ir Rimantas Pelakauskas. Pirmojo Pulkininkas parodo senio Humelio gebėjimą sužlugdyti kitus, tačiau nelabai aišku, kodėl dorojama auka tokia abejinga. Antrojo Juhansonas papasakoja apie senio jaunystę ir bjauroką charakterį, bet ne mažiau įdomu būtų suprasti, kas skatina tarnauti pas Humelį šį gražuolį (su žila sruoga plaukuose aktorius atrodytų kaip iš Timo Burtono filmo ištrauktas Svynis Todas). Rimantas Pelakauskas suteikia šiek tiek daugiau spalvos šmėklų namų tarnui Bengtsonui, tačiau kelia abejonių šio, atrodytų, ne per drąsiausio veikėjo pasiryžimas viešai atskleisti senio Humelio slepiamą kaltę.

Prieš premjerą G. Varnas baiminosi, kad Strindbergo „Šmėklų sonatoje“ nėra didelių aistrų (diena.lt, 2011 11 04). Taip, jų nėra. Bet kodėl pamėklė negalėtų būti spalvinga ar bent jau nenuobodi? Kol kas aktorių vaidyba G. Varno naujausiame darbe – lyg penklinėje pabarstytos natos: muzikos neišmanančiam žmogui sonatos skambesį išgirsti būtų sunku.

Finalinėje dalyje spektaklio krūvis užkeliamas ant jaunų aktorių pečių. Linui Lukošiui tenka perimti V. Paukštės vystytą temą, ją pratęsti ir užbaigti spektaklio minties formuluotę. Aktoriaus judėjimas scenoje leidžia nuspėti režisūrinius akcentus, tačiau nesugebėjimas vaidmens kūrimui pasitelkti kalbą kliudo įsigilinti į dramaturgo žodžius. Todėl galiausiai jautiesi patekęs ne į nušvitimo kambarį, kuriame priešais Budos šešėlį į meditaciją pasinėrė L. Lukošiaus Studentas, o į savotišką tapetų parduotuvę, kurioje pats turi išsirinkti pastatymo interpretacijos raštą.

„Ir iš purvo gali išaugti gėlės“, – Strindbergo žodžius prieš premjerą citavo G. Varnas. Bet purve jos gali ir nuvysti, – skuba priminti pats spektaklis. L. Lukošiaus Studento žodžiai lyg vanduo laisto Simonos Šakinytės Dukterį ir ji kaip gėlė pakyla nuo žemės. Taupiais judesiais, tylia kalbėsena aktorė liudija Dukters išsekimą, todėl trumpam Studento užmiršta Duktė nugeibsta kaip neprižiūrėta gėlė.

„Gyvenimas – tai mirimas“, – sakė Ezra Menonas, nors norėjo pradėti gyventi iš naujo. Tačiau žmogaus kelias į kitą būvį – mirtį ar naują gyvenimą – grįstas aštriabriauniais akmenimis: kalte, kentėjimu, žlugusiomis iliuzijomis, prarasta viltimi, – perspėja Gintaro Varno „Šmėklų sonata“.

P. S. Pernai lapkričio 10 d. rodytos G. Varno „Publikos“ veikėjai finale sugula į tuščias žiūrovų salės kapinaites. Prisimenant šio spektaklio sąvokas, šiemet Vėlinių tematiką tęsiančios „Šmėklų sonatos“ sumanymas ir vizualus jo įgyvendinimas kyla iš po smėlio, tačiau nepasirodo kaip kraupi šmėkla, nes daugumos aktorių vaidyba lyg beformis debesis vis dar skraidžioja po atviru dangumi.

„7 meno dienos“ Nr.43 (965), 2011-12-02