„Bebras“ prasideda beveik kaip komedija. Žaislų fabriko savininką Valterį Bleiką ne vienus metus kankina depresija. Jis apleido darbą, šeimą ir sugeba tik miegoti. Vieną dieną tokį apsnūdusį jį žmona išmeta už durų. Valteris nusiperka dėžę stipraus alkoholio ir vyksta į motelį, nusprendęs ten nusižudyti. Bet šįkart jį išgelbėja Bebras – kalbanti natūralaus dydžio pliušinė lėlė, užmaunama ant rankos. Valteris griebiasi jos kaip skęstantis šiaudo. Jis grįžta namo ir praneša, kad terapeutas rekomendavo bendrauti ne su Valteriu, o su Bebru.
Psichoterapeutai (ypač tie, kurie dalija patarimus spalvotų žurnalų skaitytojams) dažnai pataria atsiriboti nuo savęs, pajusti distanciją su savimi ir pasauliu, ir taip išspręsti asmenines problemas. Panašiai reaguoja ir Valterio artimieji. Bendraudami su Bebru, jie įžvelgia tokio bendravimo terapinę prasmę. Kai Valteriui vėl ima sektis verslas, jie su Bebru tampa net medijų žvaigždėmis, ir tai tik patvirtina, kad normalūs žmonės stebėtinais tempais nyksta iš televizorių ekranų. Bet Valterio žmona Meredit įtaria tai, ką iš pat pradžių numano ir filmo žiūrovai: Bebras – ne lėlė, ne žaismingas alter ego, bet greičiausiai rimta liga.
Pradėjusi komedijos intonacija, Foster nuvairuoja mus į šeimos dramą, beje, tokie buvo ir du jos anksčiau režisuoti filmai. Kaip ir komiška, tačiau kartu nerimą spinduliuojanti lėlė, ir Valterio šeimos nariai nuo filmo pradžios atrodo šiek tiek dviprasmiški. Mažasis sūnus dėl tėvo ligos tapo sociopatu, vyresnysis Porteris iš visų jėgų stengiasi nebūti panašus į tėvą, todėl kruopščiai fiksuoja net menkiausią panašumą – lapukais su tais pastebėjimais nuklijuotos jo kambario sienos. Ši šeima tik imituoja šeimyninį gyvenimą. Tai tiesiai ir pasako namo sugrįžęs Valteris – Bebras. Žinoma, pirmiausia kalta Valterio liga – ji išvargino visus. Bet Foster neatsitiktinai apgyvendino Bleikus nykiame priemiestyje, jų buto sienas nudažė niūromis spalvomis, o namą privertė griūti tiesiog akyse. Ji nuolat pabrėžia ir Valterio dramos banalumą. Tačiau kartu bando suprasti, kodėl Valteriui geriau būti Bebru. Atsakymas vėl bus banalus – Valteris su savo sūnumis bendrauja taip pat, kaip jo tėvas bendravo su juo, o Porteris jaučia jam tą patį, ką jis jautė savo tėvui. Ar tą užburtą ratą galima nutraukti?
Didžiąją filmo dalį Foster nuosekliai priešinasi žiūrovų poreikiui pamatyti tai, ko jie iš filmo laukia. Kitas režisierius, ko gero, taip ir būtų pasielgęs. Pavertęs Bebrą Valterio išgijimo, sugrįžimo į normalų gyvenimą pretekstu. Ir pabaigęs filmą laiminga holivudiška pabaiga su save pakeitusiu, silpnybes vardan šeimyninių vertybių nugalėjusiu žmogumi. „Bebre“ taip pat bus laiminga pabaiga, tik kitokia.
Filmui įpusėjus Foster žvilgsnis vis dažniau nukrypsta į Porterį. Puikiai kitų mintis ir stilių imituojantis vaikinas užsidirba rašydamas bendramoksliams rašto darbus. Jo verslas klesti, kol horizonte pasirodo Nora. Ji niekaip negali parašyti mokyklos baigimo kalbos. Nora – mokyklos numylėtinė, pirmūnė ir gražuolė, bet paaiškėja, kad ir ji išgyvena dramą, o Porteris ją atskleidžia. Įpratęs įsijausti į kito kailį, jis supranta, ko reikia merginai. Ir tik tada pagaliau gali suvokti, kodėl nekenčia tėvo. Suprasti ir atleisti. Todėl finalinis tėvo ir sūnaus susitaikymas – ne tik logiškas, bet ir patvirtina pagrindinę filmo temą. Tik gaila, kad šįkart jau sekant tradiciniu Holivudu pabaigoje skamba per daug žodžių, ir jais pasakoma viskas, kas iki tol buvo pasakyta vaizdais. Kita vertus, „Bebras“ išlaviravo tarp banalybės ir patologijos, nes režisierė pasirinko paprastumą.
Foster pirmiausia yra aktorė, todėl vienas didžiausių filmo privalumų yra vaidyba. Tiesa, sau šiame filme ji skyrė dramaturgiškai nelabai svarbų žmonos vaidmenį. Didžiausiu atradimu man tapo Melas Gibsonas. Pasirodo, jis ne tik legendinis mačo ir, švelniai tariant, nelabai skoningų „Kristaus kančių“ ir „Apocalypto“ režisierius, bet puikus aktorius, puikiai pereinantis nuo komizmo į tragizmą, sugebantis pasižiūrėti į save iš šalies, subtilus, net jautrus. Tai, kad gerokai prieš metus sukurtas filmas ekranuose pasirodė tik šiemet, kaltas taip pat Gibsonas. Po kelių antisemitinių skandalų ir triukšmingų skyrybų su rusų modeliu Oksana Grigorjeva prodiuseriai nusprendė pristabdyti filmo išleidimą. Bijojo, kad net tolerantiškiausi žiūrovai neis į filmą, kuriame vaidina keikūnas ir moterų skriaudikas. Bet filmui ir aktoriui nuo to gal net geriau. Nevilties apimtą Valterį nejučia imi tapatinti su aktoriumi, užjausti ir gal net pateisinti jo keistenybes ir desperaciją. Juk jis – Bebras. Tiksliai jaunuolių porą suvaidino Jennifer Lawrence ir Antonas Yelchinas.
„Bebras“ – keistas filmas. Juokingas ir liūdnas kartu. Ir tikrai ne šedevras. Nemanau, kad jis sulauks minios žiūrovų, bet atėjusieji neišeis tuščiomis.