Apie miegalius

Danutė Gambickaitė
Ši paroda pirmą kartą pristatyta Milano „Peep-Hole“ meno centre. „Miegaliumi“ taip pat vadinamas ir reiškinys, „kuris jau egzistuoja ir daro įtaką savo aplinkai, bet dar nėra pastebėtas, suvoktas“.


Parodoje galvojama apie Vilniaus miestą, kaip reiškinį, kuris jau egzistuoja ir daro įtaką savo aplinkai, bet dar nėra pastebėtas, suvoktas. Miestas kaip aplinka, kuri daro sau įtaką. Arba gali būti, kad jame esantys žmonės yra aplinka miestui.

 

Šiaip jau miegalius yra narciziškas reiškinys. Jis slapta (pats to nežinodamas) apžiūrinėja save. Ar tam, kad būtų suvoktas (susivoktų), jį reikia bakstelėti pirštu? Miegalius gali būti arba yra melancholikas.

 

Visai neseniai dalyvavau menininko Vitalijaus Červiakovo, subūrusio bendraminčių grupę „Kaita“, projekte „TylĖjimas“. Tai bent kelerius metus trunkąs projektas. Jis vyksta taip: kviestų žmonių grupė prieš patekant saulei susirenka prie katedros varpinės ir eina iš anksto numatyta kryptimi (aš ėjau į pietus). Pasivaikščiojimas yra nebylus – tai vienintelė taisyklė. Komunikuoti galima tik gestais, žvilgsniais, mintimis ar kitais žinomais nebyliais būdais. Ėjimas trunka iki saulės laidos. 

 

Eidamas beveik tiesia linija kerti gatves, geležinkelius, kalnus, miškus, sodų bendrijas, pievas, sąvartynus, statybvietes, tiltus, dvarus, vienkiemius, futbolo aikštes ir aikšteles, upelius, degalines, prekybos centrus. Užklumpi miegalių Vilnių ir daug mažesnių miegalių (egzistuojančių, bet dar nepastebėtų, nesuvoktų) jame. Jie slapta tūno ir laukia (gal kada bus suvokti). Tai gali būti netoli geležinkelio rasta lapės kaukolė su aptrupėjusiais dantimis ar vidury tuščio lauko numestas vaikiškas piešinėlis su saulyte. Nepaklusdamas per metų metus išmintiems takams sutinki daug miegalių ir labai stipriai pajunti, kad paėjus „vos kelis žingsnius miestas tampa atviru lauku, dar pora žingsnių – ir jis virsta kaimu“. Galų gale pats esi miegalius, pavyzdžiui, kitapus geležinkelio bėgių sutiktam dar vienam miegaliui, užklaususiam „eto pochod?“. Esi kaskart / nuolat pasivejamas kitoj vietoj ir kitu metu.

 

Po savaitės stovėjau po Elenos Narbutaitės gaubtu, šiek tiek „primerkta“ nuo supančios erdvės. Leidosi saulė. Prieš pasiekdama horizontą ji būna intensyvesnė. Gaubtas mirgėjo visomis spektro spalvomis (panašios atsiranda gatvės balutėje išsiliejus tepalams ar benzinui). Klausiausi iš gaubto sklindančio pasivaikščiojimo įrašo ir laiptais tarsi metalofono plokštelėmis aidinčių žingsnių. Pro langą stebėjau gaubto briaunos perpjautus einančiuosius ir atsiminiau „TylĖjime“ matytą (o gal sapnuotą) laukuose stūksantį „Duchamp’o pisuarą“ ar „Rothko tapybos parodą“ ant garažų durų. Šalia sukiojosi popieriaus spiralė su „mirksinčiu“ ar „prisimerkusiu“ žodžiu MIEGALIUS.

 

Stovėdama po gaubtu ir klausydama tuokart tik man girdimų garsų, prisiminiau Eglės Mikalajūnaitės tekstą, kuriame autorė užsiminė apie netobulumo žavesį Dalios ir Elenos parodoje „Planeta“. Praėjusių metų rudenį ji buvo pristatyta ŠMC vitrinoje. Dar prisiminiau Julios Kristevos knygą apie melancholiją „Juodoji saulė“ („Black Sun: Depression and Melancholija“) ir namų gamybos atominės bombos gaubtą bei Zero Sawai personažą iš mėgstamo japonų mokslinės fantastikos veiksmo filmo „Žmogus, kuris pavogė saulę“. Taip pat prisiminiau miestą iš Adomo Honoris Kirkoro knygos „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ bei tarpmiestinį telefoną iš Jeromo Davido Salingerio „Puiki diena bananžuvėms gaudyti“. Žemiau pateikiu „miegaliaus“ reiškinį papildančią citatą iš šio apsakymo: „Viešbutyje apsigyvenę devyniasdešimt septyni reklamos agentai iš Niujorko buvo užgulę tarpmiestinį telefoną, ir mergina iš 507 numerio turėjo laukti nuo dvyliktos iki pat pusės trijų, kol linija atsilaisvino. Bet ji neleido laiko veltui. Perskaičiusi straipsnelį iš moteriško kišeninio žurnalo „Seksas – palaima ar pragaras“, išplovė šukas ir šepetuką, išvalė dėmę smėlio spalvos sijone, persiuvo sagą prašmatnioje palaidinėje, išrovė iš apgamo du prasikalusius plaukelius. Kai pagaliau telefonas suskambo, ji sėdėjo ant sofos prie lango, baigdama lakuotis kairės rankos nagus.“

 

Kalbant apie parodai „Miegalius“ eksponuoti pasirinktas erdves, prisiminiau nugirstas abejones – ar tikrai tokios vietos tinkamos. Bet turint omeny, kad ši paroda „kaip namas prie miško ir iš miško į namą žiūrintis gyvulys, pro šalį ūžiant mašinoms“, erdvė koridoriuje, prie laiptų ir po jais, yra abejonių nekeliantis pasirinkimas ir parodai taikomo modelio reikalavimus atitinkančios pastato erdvės.

 

Galų gale linkiu įsiminti mintį apie tai, kad Vilnius dėl savo specifinio urbanistinio išplanavimo savybių labai tiesiogiai iliustruoja įvairias žodžio „miegalius“ reikšmes. Tą atsimenant galima pabandyti pasivaikščioti po šį miestą miegalių, arba modelį, arba prisiminimą etc.

 

Paroda veikia iki sausio 15 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba antradienį–sekmadienį 12–20 val.


 

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.