Pokalbis taip ir nebuvo publikuotas gal dėl komentatorių aštrumu persmelkto tono, kalbėjimo ne apie meną, o apie asmenines būsenas, ar todėl, kad nebebuvo galimybės tai pačiai parodai skirti kelių publikacijų - gerai neprisimenu. Tačiau menininkas po metų pasiūlė peržiūrėti šį nerealizuotą projektą ir būtent dėl šio judesio pasidarė savotiškai įdomu. Ar aktualijos liko aktualijomis, ar tai atspindi vieno asmens, ar grupės požiūrį, nuspręskite Jūs. Paskutinis klausimas prirašytas dabar.
Kuri tapybą, videodarbus, objektus... Internete radau, kad esi pristatomas net kaip skulptorius. Kas iš tiesų esi ar jautiesi?
Norėčiau pakalbėti iš alkano, pikto ir nusivylusio menininko pozicijos. „Šiandien ir vėl nepardaviau nė vieno paveikslo." Taip pamažu pradėjau tolti nuo tapybos, apniktas suvokimo, kad romantizuotas požiūris į kūrybą galų gale priveda iki sąžiningo prisipažinimo, kad tenkindamas savyje tūnantį konformistą galiu tapti susireikšminusiu, principingu karjeristu. O kadangi perkopęs per trisdešimt įsitikinau, kad kaip individas jau esu ganėtinai miręs bendruomeninės visuomenės atžvilgiu, nutariau pasiblaškyti ieškodamas kūrybinės įvairovės ir laisvės. Kitaip tariant, siekiau įveikti, peržengti ribą, reikalaujančią kurti dėl kūrybos kaip savaiminio tikslo, kuris verčia jaustis nepilnavertiškai.
Kiekvienas pajungtas dabartinei visuomenei narys gali nepripažinti sau fakto, kad privalomai dalyvauja veiksme, kuris sukurtas materialių manipuliacijų ir hierarchijų pagrindu. Tačiau menininkas, ne kas kitas, turi būti savanoris ir vilkti ant savęs krūvas nusivylimų, nepateisintų lūkesčių ir sudarkytų iliuzijų.
Yra menininkų ar menininkių, kurie(-ios) stengiasi ką nors nuveikti „kūrybos baruose" kiekvieną dieną, tarsi tai būtų darbas, yra tokių, kurie laukia „įkvėpimo" arba dirba tik konkursinėse srityse. Parodose dalyvauji ne itin dažnai. Kas skatina kurti?
Perspektyva tapyti mėlynus žmogeliukus ir džiaugtis prisikimšus iš to kišenes „fanieros" manęs neįkvepia. Amatininkas gali girtis savo nagingumu, kasdien didėjančiu išdrožiamų taburečių skaičiumi, bet menininkas, nerandantis savalaikės pauzės ir atsitraukimo galimybės, turėtų sau papriekaištauti dėl vengimo būti nevienašališkam savo kūrybos atžvilgiu.
Įnirtingas „kūrybos barų" arimas man atrodo beviltiškas, nes vertingiausia medžiaga - pastebėjimai, skatinantys suabejoti tikrovės adekvatumu - atsiverčia netikėtai, pradingus visam prasmingumui, efektams, arba priešingai - kasdieniam racionalumui kalant į smakrą iš pasalų. Apskritai man nesuprantama, kodėl menininkams rūpi miniai siūlyti savo intymias pažiūras, emocines nuostatas, išgyvenimus reikalaujant pripažinimo ir atpirkimo kaip savaime suprantamo dalyko. Ar nekeista ir nekvaila stengtis būti atseit kažkam reikalingos kultūros įkaitu? Jeigu menininkas susitapatina su minia, reikalaujančia pramogų ir lengvai pasiekiamo vartotojiško katarsio, toks kūrėjas tėra veidmainiškas iliuzijų tenkintojas. „Žinau, kad nieko nežinau", - ar tai nėra maloniausia būsena?
Galbūt yra dar ir formalusis kūrybinis aspektas, leidžiantis nekvaršinti sau galvos šizofreniškais identiteto ir sublimacinio pažinimo klausimais. Ruošimasis konkursams, parodoms kaip kūrybinė loterija ar betikslė pramoga gali paįvairinti tuščiai pra randamo laiko pojūtį. Tai ir šiokia tokia galimybė pasirūpinti savo įgūdžiais, stebėti kryptis, kuriomis juda kūrėjai, apgaulingai dangstantys pliką rutiną.
Tavo kūriniai skirtingi medijos ir turinio prasme. Tapyboje domiesi lyg ir vienais dalykais, naudodamas kitas medijas - kitais. Ar turi kokią nors visą kūrybą persmelkiančią idėją, temą? O gal pati medija padiktuoja kokius nors sprendimus ar klausimus?
Išties mano kūriniai skirtingi ir jų yra mažai. Jeigu gudraučiau ir sakyčiau, kad pats kūrėjas yra tarpininkas, įjungiantis ir valdantis universalią idėjų mašiną, man tai būtų sąlyginai priimtinas požiūris. Jau minėjau, kad tapyba, kaip saviraiška, pasiekus tam tikrą amžių ėmė reikalauti ypatingo atsiribojimo ir susipriešinimo, tuščio filosofavimo ir dėmesio „superego" subtilybėms. Taip jau yra, bet kūryboje visada vertinau paprastą ir santūrų atsitraukimą nuo tiesų teigimo, sureikšminimo. Labiau domina žaidimo situacija, kai meistriškumo požiūriu lygiaverčiai žaidėjai partiją sužaidžia neužtrukdami, bet taip pat intriguoja ir nežinomos priešininko konkurencinės nuostatos. Pavyzdžiui, tempti laiką yra strategiškai patogu, pralaimi savisaugą praradęs žioplys. Kita vertus, laikas ir yra tas nuožmusis oponentas.
Kas tau apskritai kūryboje rūpi - estetiniai, socialiniai, dar kokie nors kitokie aspektai?
Jeigu estetika yra emocijų, spal vų, formų plastikos dėliojimo ir derinimo klausimas, tai tokie taikomieji kūrybiniai aspektai kol kas nedomina. Gal todėl, kad kartais baugu, nejauku stebėti rafinuotą miesto veidą, harmoningą idealių formų kakofoniją, tobulai išblizgintus bulvarus, kaip kosmogoninės šventės išsipildymo pažadą. Pradedant galvoti rimčiau, kad menininkui vis dėlto įmanoma prisikelti naudingu socialiniu pavidalu, dėmesį atkreipiu į pedagoginės pareigos vykdymą. O gal būtų visai malonu kurti gyvus studentiškus prototipus, besąlygiškai tęsiančius nenuolankumo tradiciją, žiūrinčius į akademizmą iš tvirtos konkurencijos su autoritetais taško?
Kodėl benzininiu pjūklu supjaustei „Europos" prekybos centrą (tiksliau, jo maketą)? Kuo tau tas prekybos centras neįtiko?
Galime iki pažaliavimo draskytis ir ginčytis, gyvename ar ne provincialiame kontekste. Bet ką duoda oficialus europiečių statusas, jeigu karjeristai, tapę valdžios biurokratais, parduoda valstybinius interesus kosmopolitiniam kapitalui ir neaiškioms struktūroms? Kuris iš politikų galėtų įtikinami paneigti, kad to nėra? Interneto „gadynėje" laisvo eterio užteks dar kurį laiką, pasirūpinkime, kad viešoje erdvėje netrūktų oponuojančių pranešimų, teigiančių, kad įmanoma išlikti nedemoralizuotais, blaiviais idiotais, kitaip tariant, idealistais.
Gal gali papasakoti apie Puntuko akmens instaliavimą Vilniaus mieste? Kaip kilo ši idėja ir kas sutrukdė pagaminti tą natūralaus dydžio muliažą?
Iš pradžių su Puntuku nusitaikiau į ŠMC, buvo prasidėjusios derybos su kuratoriais. Tačiau dabar džiaugiuosi, kad veiksmas neišsipildė, nes tokia idėjos plėtros baigtis slėgtų banaliu iliustratyvumu ir tiesmuka kritika. Tai, kad idėja tapo daugiaplane instaliacija ir it sniego kamuolys, riedantis nuo kalno, apaugo įvairios problematikos sluoksniais, nėra mano vieno nuopelnas. Pakankamai bendravau su kolegomis, kad susidaryčiau objektyvų pagrindą pradėti kultūrinio atrakciono vykdymą. Prasidėjus kultūros sostinės programai mane apstulbino planas praturtinti visuomenę tokio fiktyvaus lygio renginiais, daugiausia motyvuotais etnokultūra. Tokio mastelio koncepcijos absurdas pakerėjo, supratau, kad galimybė pasireikšti įmanoma. Pagaminti objekto reprodukciją sutrukdė, manau, tos pačios amžinai aktualios valstybinio biudžeto problemos. Sureikšminti situaciją privertė projekto tęstinumas laike - per tuos trejus metus nesiekta jokių kokybinių pokyčių šiuolaikiškai suvokiamos kultūros atžvilgiu.
Vadini save „mirusiu menininku", bet vis dėlto žodis „menininkas" išlieka. Neatsitrauki... Ne viską, ką norėtum pasakyti, galima publikuoti spaudoje, ir čia nemažai išbraukiau. Kita vertus, yra garbingiau aštriai pasisakinėti pasirašant, nei anonimiškuose komentaruose. Ar neketini sukurti meno kritikavimui skirto blogo, analogiško reklamas išjuokiančiam „Nekenčiu reklamos"?
Laiko atžvilgiu, praėjus metams, ko gero, naivu ir ciniška vis dar imituoti „mirusį", vis dėlto, kaip menininkui tai priimtina pozicija neigti nuostatas, kuriomis mirties satisfakcija siejama su amžinosiomis vertybėmis. „Miręs menininkas" - tai atsiribojimas nuo visuomeninių kategorijų ir jų poveikio kūrybai. Bet visiškai atsitraukti, kaip pastebėjai, nepavyksta, generuoju naują „prisikėlimo" projektą, ruošiuosi sukurti „tapybos sušaudymo" instaliaciją-mašiną.
Nieko naujo nepasakysiu apie patologinę saviraišką interneto komentaruose: nevaržomą nardymą subdiskursinėje matricoje skersai išilgai, keičiant anoniminę tapatybę, kuri leidžia „čia ir dabar" tapti „nežinomu" menininku, būti jo kailyje gerąja ir išvirkščiąja puse, jaustis „visur ir visados" patogiai ir madingai. Viena vertus, įdomu, kad internetiniai komentarai, t.y. jų skaičius, atspindi domėjimąsi lietuvišku menu. Neseniai, Monika, minėjote, kad internetinės „7md" svetainės lankytojų skaičius siekia keliolika tūkstančių. Tačiau kartais atrodo, kad diskusija be atitinkamos provokacijos yra neįmanoma.
Vis dėlto abejoju, kad meno kritikos pateikimo formatas, perteiktas kaip komedija, savęs parodijavimas, išjudins domėjimosi lietuviškąja meno kūryba sąstingį. Žiūrint iš tragikomiškos pusės, meno „mirties" inercija mūsų krašte vyksta nuolatos.
Esu tikra, kad komentatoriai nėra nei skaitytojų kiekio, nei jų kokybės rodiklis. Šiuo metu susidariau įspūdį, kad komentaro laukeliai veikia kaip virdulio siaurasis kaklelis - garui išleisti. Tikiu, daugybė žmonių meną kuria ir suvokia atsakingai (pirma prieš save). Tik bėda, kad meno darbuotojams pragyvenimą reikia nuolat išradinėti. Ačiū už išsakytas mintis, ir pagaliau ne komentarų skiltyje.
Parengė Monika Krikštopaitytė