Refleksijos beieškant

Monika Krikštopaitytė
Kadangi politikai daugiau nei kultūros bendruomenė viešai kalba apie kultūros įvykius, „7 meno dienos" nusprendė inicijuoti diskusijos pradžią apie Modernaus meno centrą tarp dailės profesionalų.

Menotyrininkams(-ėms) buvo išsiųsta užklausa su klausimais: „Ar Jums, kaip menotyrininkui(-ei), yra aktualus MMC atsiradimas? Kas asmeniškai Jums atrodo įdomiausia ar vertinga kolekcijoje? Kokių autorių kūryba rekomenduotumėte papildyti kolekciją?" Tikslas buvo sulaukti trumpo komentaro, nuomonės nebūtinai atsakant į klausimus, o ir laisva forma. Dėkojame visiems atsiliepusiems.

Aleksandra Aleksandravičiūtė:
Modernaus meno centro atsiradimas svarbus ne man pačiai, kaip menotyrininkei, o Lietuvos kultūrai, nes užpildo rimtą valstybės paliktą kultūros fiksavimo spragą. Iniciatyvą vertinu pozityviai.

Kolekcijoje parinkti išties tinkami autoriai: reprezentuojantys XX a. antros pusės ir pabaigos dailę; ir vertingi, su gera menotyrine uosle atrinkti kūriniai. Atrankos kriterijai yra estetiniai, ir gerai, kad kolekciją formuoja šių dailininkų amžininkė - tai atitinka to paties meto požiūrį. Po poros dešimtmečių, tikėkimės, kolekcija pildysis kitaip, bet kaip? Dabar to nuspėti negalime. Apie kolekcijos trūkumus nesiimu spręsti, nes jau 20 metų domiuosi senąja daile ir modernizmu mėgaujuosi „atsipūtusi", tik kaip žiūrovė. Man pasirodė, kad kol kas (iš matomos dalies) mažoka tarpdisciplininių darbų (bet gal jų iš principo nereikia?) ir fotografijos.

Principinė nuostata nerinkti taikomosios dailės kūrinių turi teigiamų aspektų, pavyzdžiui, sumažina gausių, įkyrių ir ne itin ryškių autorių pretenzijas patekti į muziejaus fondus. Tačiau drauge įtvirtina diskriminacinę nuostatą „taikomųjų" atžvilgiu, su kuria jie visą XX a. antrą pusę atkakliai kovojo. Už borto lieka keletas tikrai vertingų kūrinių, pavyzdžiui, Sigito Virpilaičio „Priekūniai", Birutės Stulgaitės mini plastika, Jakubausko ir Šaltenienės (Nac. premijos laureatų), kai kurie gerai parinkti Jakimavičių, Adomonio darbai, kurie kaip modernizmo plastikos objektai visiškai objektyviai galėtų atsidurti muziejuje. Tačiau reikėtų suformuluoti konceptualią atrankos nuostatą.

Erika Grigoravičienė: Nors su MMC dailės rinkiniu nesu tiesiogiai susijusi, galiu drąsiai teigti, kad jo atsiradimas yra lemtingas mano profesinei veiklai. Nežinau, ar išvis iki šiol kur nors būta už privačias lėšas sukauptų rinkinių, kurie iš anksto būtų sumanyti kaip „fondai", t.y. pasyvios kūrinių saugyklos, archyvai, aruodai, bazės, siūlančios medžiagą istorinių, teorinių ar kitokių naracijų autoriams. Būtinas MMC kolekcijos kūrinių atrankos kriterijus, kaip supratau, buvo jų institucinė sklaida, tačiau vien to, žinoma, nepakanka, ypač kai kalbama apie sovietmečio meną. Dar vienas svarbus kūrinių vertės kriterijus šiuo atveju būtų recepcijos potencialumas - galimybė juos įtraukti į įvairius prasmingus kontekstus. Didelė dalis rinkinio kūrinių kaip tik tuo ir pasižymi. Tad kuratoriai, kada nors šiame muziejuje darysiantys parodas, - tikri laimės kūdikiai. Jie savo sumanymus galės įgyvendinti „natūroje", o ne pasitelkę reprodukcijas, ir juos pirmiausia pasufleruos rinkinio darbai.

Dailės kolekcija - tai reiškinys, kuriame itin savitai susiduria vaizduotė ir tikrovė. Pavieniai kolekcininkai dažniausiai stengiasi įkūnyti savo vizijas (neretai - individualų įsivaizdavimą apie tikrą, gerą meną, jo kanoną), bet jiems nebūtinai ir ne iškart tai pavyksta. Muziejų rinkiniai, kaupiami šimtmečiais, būna nulemti įvairių veiksnių ir atsitiktinumų. Realūs, viešai prieinami rinkiniai (taip pat ir parodos) neretai visuomenei kelia keistą nepasitenkinimą - jie visuomet pasirodo neatitinkantys kažkokio mįslingo tobulo rinkinio vaizdinio. Įsivaizduojami muziejai atsirado kartu su dailės kolekcijomis, ir juos mėginta materializuoti įvairiais būdais. Antai XVII a. pradžioje Antverpene buvo paplitusios nedidelės drobės - įsivaizduojamo idealaus rinkinio atvaizdai (jų turi ir LDM), o bene labiausiai žinomas XX a. pavyzdys - André Malraux „Įsivaizduojamasis muziejus", pagrįstas modernių formų ir stilių paieška visų epochų vizualių artefaktų nuotraukose. Bendras, visuotinis gero meno (epochos ir/ar regiono) kanonas paprastai niekur nebūna dorai išreikštas, bet žinovai jį puikiai žino ir kalba apie jį kaip apie objektyvų, nesunkiai verifikuojamą dalyką. Pritarčiau Monikai, kad ne kažkoks mįslingas Lietuvos dailės istorijos kanonas lėmė MMC rinkinio sandarą, priešingai - ši kolekcija jau dabar formuoja Lietuvos dailės istorijos sampratą, o ilgainiui, pradėjus veikti muziejui, tikriausiai formuos dar labiau, taps „institucionalizuojančia" instancija.

Sakydama, kad MMC rinkinys man, kaip dailėtyrininkei, yra ypač svarbus, turėjau galvoje ne tai, jog jau laukiu, kada mane kvies kuruoti parodų. Tiesiog mielai naudojuosi MMC internetine svetaine, kuri šiandien yra geriausias skaitmeninis XX a. antros pusės Lietuvos dailės archyvas. Muziejai, intensyviai skaitmeninantys savo rinkinius, jų neviešina, jie veikia pagal „baltos užuolaidos" principą - čia laukiami tik tie (būtinai - institucionalizuoti) tyrėjai, kurie jau gerai žino, ko nori. MMC svetainė demokratizavo Lietuvos meno recepciją: tai ne tik įkvėpimo šaltinis dailėtyrininkams - jos dėka įsivaizduojamus muziejus dabar gali kurti net vaikai.

Virginija Januškevičiūtė:
Man įdomiausia būtų nuolat ir ilgai kuriama meno kolekcija, kurios atnaujinimas būtų gyvas, organiškas, suderintas procesas, nuosekliai veikiantis ir kintantis pagal savus principus, kurių negalėtų atstoti nei profesionalų, nei entuziastų nuomonė iš šalies.

Šiuo metu kalbama tik apie penkerius artimiausius MMC kolekcijos gyvavimo metus - tuomet ją ketinama padovanoti valstybei. Iniciatorių noras netrukus su rinkiniu atsisveikinti rodo, kad orientuojamasi į uždaros (išbaigtos) kolekcijos kūrimą. Iš principo labai vertinu ir jas, tačiau net ir tokiu atveju viešumo siekianti kolekcija pasiteisina tik kur kas ilgesnėje laiko perspektyvoje. Kolekcija - tai kūrinys, bet ir daugiau nei kūrinys, nes nuo jos priklauso daugelio kitų kūrinių ateitis, galimybė juos pamatyti ar atkurti. Tad darbas dar tik prasideda.

Didelę dalį darbo su kolekcija įsivaizduoju kaip nesibaigiančias instrukcijas - saugojimo, įsigijimo, eksponavimo, skolinimo ir t.t., - jų laikymąsi ir kūrimą. Jos leis kolekcijoje saugoti sudėtingiausius kūrinius. Tony Bennettas ir kiti teoretikai teigia, kad muziejus savaime (o MMC kolekcija ir orientuojasi į muziejų) yra dar ir instrukcija lankytojui, kaip elgtis, kokiu būti, tad atsakomybė išties didžiulė. Norėtųsi, kad kolekcijai bręstant daugėtų ir niuansų, tikslumo, įdirbio, atidumo autoriams, kūriniams, kontekstui ir žiūrovui. Ji negali būti kuriama paskubomis. Jos kūrėjai ir žiūrovai turi gerai suprasti jos ribas. Ji turi būti pasiruošusi dalintis kūriniais su kitais miestais, muziejais ir naratyvais.

MMC - puikus filantropijos pavyzdys, galbūt padarysiantis didžiulę įtaką šiai sričiai Lietuvoje. Juo profesionaliau bus kuriama ir pristatoma kolekcija, juo didesnė bus ir ši įtaka.

Laima Kreivytė: MMC atsiradimas vertingas jau vien tuo, kad didelė dalis dailininkų dirbtuvėse nusėdusio ir praktiškai nematomo meno taps prieinama - jau dabar matome tuos darbus internete. Tikėkimės, greitai pamatysime ir gyvai. Antra - tai ne „iš viršaus" nuleista, o privati iniciatyva, kai jauti, kad muziejų kuriantiems žmonėms viskas yra be galo svarbu, kad darbas vyksta su aistra, negailint jėgų ir laiko. Biurokratiniai valstybinių įstaigų krumpliaračiai gali sutraiškyti bet kokią gražią iniciatyvą. Todėl žmogiškoji, komunikacinė dimensija taip pat labai reikšminga - ne tik įsigyjami kūriniai, bet ir kalbamasi su menininkais, MMC interneto svetainėje pristatomos trumpos videoekskursijos po dirbtuves. Ne mažiau svarbu, kad kuriamas meno centras išcentruos NDG - ŠMC galios ašį, kad atsivers daugiau galimybių skirtingiems požiūriams reikštis.

Vertingiausia, kad tokia kolekcija kaupiama, kad tai gyvas procesas, veikiantis Lietuvos meno raidą, koreguojantis laikinus menininkų reitingus ir kai kurias institucines trumparegystes. Labai džiaugiuosi, kad kolekcijoje yra Jurgos Barilaitės videodarbų. Nors jos tapybos yra LDM, tačiau neįtikėtinai „pražiūrėta" šios menininkės savita, istorijas ir dailės istoriją (de)konstruojanti judančių vaizdų kūryba. Gerai, kad kolekcijoje yra ne tik lietuvių, bet ir kitų Lietuvoje kuriančių menininkų darbų, taip pat naiviojo meno atstovių kūrybos. Neužmirštos ir moterys menininkės, nors jų galėtų būti ir daugiau.

Sunku įsivaizduoti rimtą Lietuvos modernaus meno kolekciją be Marijos Teresės Rožanskaitės darbų. Ir tapybos, ir asambliažų. Ji kitokia nei MMC tinklalapio skyriuje „koliažas / asmbliažas" matomi autoriai - Rožanskaitė ne papildo paveikslą trimačiais objektais, o atveria vidines erdves, kuria dėžes-konteinerius, taip išryškindama filosofinę Kristevos aprašytą choros dimensiją.

Gal Deimantą Narkevičių su Egle Rakauskaite Lietuvoje sunku įpirkti (tai nacionalinė misija), bet kai kuriuos turinčius vardą kylančius menininkus dar įmanoma įsigyti, kol jie netapo tokie pat brangūs. Turiu galvoje Kristinos Inčiūraitės darbus ir Lauros Garbštienės „Filmą apie nežinomą menininkę". Šis Oberhauzeno festivalyje apdovanotas ir po pasaulį nenustojantis keliauti filmas tiesiog pasmerktas tapti šiuolaikinio meno ikona. Ikonos nesensta ir nepinga - Warholas būtų tinkamas pavyzdys. Paulinos Pukytės kasdienybės antropologija muiliukų ir kramtomos gumos pavidalu, pagaliau videofilmas apie surenkamą kalašnikovo automatą Britų karo muziejuje taip pat yra iškalbingi šiuolaikinio meno pavyzdžiai ir savo laiko dokumentai.

Dar būtų verta pasidomėti Gintaro Znamierovskio kūryba ir socialistinio realizmo pavyzdžiais. Yra puikių Galinos Petrovos-Džiaukštienės figūrinių kompozicijų - vienas natiurmortas su žuvimis mažai ką pasako. Norėtųsi tikėtis, kad būsimų pasirinkimų neveiks medžiaginis apibrėžtumas, juk mūsų gyvenimą apibrėžia pomedijinis būvis, pasak Rosalind Krauss. Tikiuosi pamatyti konceptualius Eglės Bogdanienės, Linos Jonikės, Laimos Oržekauskienės, Ingos Likšaitės darbus. Beje, ir įdomių teksto menininkų - Kosto Bogdano, Roko Dovydėno.

Manyčiau, modernioji dailė įdomiausia žvelgiant į santykį su dabartimi. Todėl muziejai visame pasaulyje ieško ne tik kaip įdomiai parodyti kolekciją, bet ir kaip konceptualiai ją vis iš naujo perdėlioti, kokias paraleles su šiuolaikiniu menu ir kultūra nubrėžti. Jei muziejus neturės ambicingos parodų programos, ne tik rodančios istorines slinktis, bet ir galinčios provokuoti aktualias diskusijas, veikti dabartinį meno procesą, tai kolekcija bus kaip „santaupos kojinėje". Vertingos, bet necirkuliuojančios kuratoriniame ir kritiniame diskurse, nekeičiančios istorijos vertinimų. Galvojant apie tolimesnę plėtrą vertėtų pasitelkti daugiau ekspertų. Viena nuomonė, kad ir gerai informuoto profesionalo, yra tik viena nuomonė. Ypač renkantis jaunus vardus. Be Andriaus Zakarausko, norėtųsi matyti ir Alinos Melnikovos, Adomo Danusevičiaus tapybą, Ugniaus Gelgudos, Akvilės Anglickaitės fotografiją, Dalios Dūdėnaitės ir Elenos Narbutaitės darbus.

Kristina Stančienė:
MMC yra neabejotinai aktualus, nes aprėpia daugelį tų šiuolaikinės, XX a. antros pusės lietuvių dailės klodų, kurie dėl įvairių priežasčių nėra atspindėti, tarkime, NDG rinkiniuose. Manau, MMC atsiradimas, net kol kas neturint materialaus veikiančio centro, yra didelis postūmis edukacine prasme. Pavyzdžiui, Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje dėstant dailės istoriją ir teoriją, MMC internetinė galerija man tampa puikia mokymo priemone. Patrauklioje, išsamioje, nuorodomis, įvairia naudinga informacija papildytoje centro internetinėje svetainėje su mokiniais randame daug įdomios medžiagos apie menininkus, reprodukuotus jų darbus, etc.

Kas įdomiausia? Sunku išskirti kažką konkretaus, nes beveik visų autorių kūriniai šioje kolekcijoje vienaip ar kitaip atspindi pastarųjų dešimtmečių lietuvių dailės aktualijas. Man ypač įdomu, kad kolekcijoje gausu XX a. antroje pusėje kūrusių ar tuo metu aktyviau besireiškiančių autorių kūrinių, nes šis laikotarpis (turiu omenyje sovietmetį) vis dar tebėra painus, mistifikuotas, apaugęs daugybe stereotipų. Jame susigaudyti kaip tik ir padeda tikri laikotarpio dokumentai - meno kūriniai. Imponuoja ir kolekcijos „plotis" profesionalumo, stilistikos požiūriu - nuo profesionaliosios dailės klasikų (kad ir Antano Gudaičio) iki naiviojo, primityviojo meno, kuriam kolekcijoje gražiai atstovauja Petronėlės Gerlikienės ar Monikos Bičiūnienės kūriniai. Žinoma, žvalgantis po MMC rinkinį akivaizdu, kad jame apstu ir jauniausios kartos kūrėjų darbų: Rūta Spelskytė, Jolanta Kyzikaitė ir kt. Toks rinkinys tikrai leidžia pamatyti kartų sąsajas, skirtumus, pasikartojančias ar visai naujas lietuvių dailės tendencijas.

Dėl galimo papildymo, tikrai, keletą pavardžių norėčiau paminėti. Pavyzdžiui, ryški, išskirtinė moderniojo mūsų meno atstovė - Marija Teresė Rožanskaitė. Jos darbų internetinėje MMC galerijoje neaptikau. Šalia P.R. Vaitiekūno, K. Zimblytės, V. Kisarausko, V. Antanavičiaus ir daugelio kitų panašios kartos kūrėjų jos darbų ir idėjų labai trūksta. Galvodama apie jaunesniųjų kartą - nes didelę MMC rinkinio dalį sudaro tapyba - minėčiau Justiną Vaitiekūną.Manau, jis įdomus kaip gestiškosios lietuvių tapybos atstovas.

Skaidra Trilupaitytė: Kasdien MMC informacijos neseku, bet maždaug įsivaizduoju, kas buvo ten pristatyta, nes ta svetaine tikrai ne sykį teko naudotis. Ne visai sutikčiau, kad menotyrininkai (na, nevadinsiu savęs MMC „specialiste") visai nieko nepasakė viešai, nes vien mano pačios kuklus indėlis šia ar panašia tema - bent trys publikuoti ar raštu žurnalistų perpasakoti pasisakymai (įskaitant ir „7md"). Tiesa, nuomonę išsakiau labai bendrais bruožais, bet šioje stadijoje kitaip ir neįmanoma, nes informacija apie būsimą kolekciją ar muziejaus parodų ateitį kol kas ir yra labai bendra.

Nemanau, kad korektiška dabar būtų siūlyti kokio nors dailininko ar dailininkės darbą ar papildomas Lietuvos ar užsienio dailės kryptis būsimai MMC kolekcijai, jei: 1) kolekcionieriai tai galbūt jau turi (gal tik į interneto svetainę dar neįdėta ir nesu apie tai informuota? Arba gal žada pirkti iš kokio kito kolekcininko jau po mėnesio?); 2) už kolekciją atsakingi asmenys galbūt ta pačia kryptimi kaip aš visai negalvoja ir gal apskritai jų skonis arba įsivaizdavimai su manuoju nesutampa; o privati kolekcija savo pobūdžiu juk turėtų skirtis nuo valstybinės (aš galiu norėti, pvz., kokius nors darbus iš jau egzistuojančios kolekcijos siūlyti parduoti ar atiduoti kitoms kolekcijoms kaip „nelabai nereikšmingus" ir pan.); 3) kadangi galiu kalbėti tik kaip žiūrovė, tai man neįmanoma atspėti, kurie darbai bus rodomi nuolatinėse ekspozicijose arba dūlės saugyklose. Kokius kūrinius matysime konkrečiose parodose? Ar kada nors eksponatais bus keičiamasi su valstybiniais muziejais? Deja, visos tos ateities aplinkybės man kol kas nežinomos. Manau, muziejaus kūrėjams - taip pat. Todėl gal net neverta tęsti „pasiteisinimų", kodėl nesiūlau to ar ano į sąrašą?

Klausimas, ar man apskritai aktualus MMC atsiradimas, sutrikdė. Nemanau, kad galiu atsakyti vienprasmiškai - „taip" arba „ne", tas būtų pernelyg paprasta. Jei atsakyčiau visiškai nuoširdžiai, tai man asmeniškai labai reikia Vilniuje ne dar vienos parodų salės, bet geros bibliotekos kolekcijos, turiu minty to, kas egzistuoja ne tik didžiųjų pasaulio miestų universitetuose, bet netgi viešosiose miestų institucijose. Tokios kol kas nėra ir, deja, greitai turbūt neatsiras (šiuo atveju suprantu, jog su MMC intencijomis tai turi nedaug ką bendra).

Kita vertus, jei tikrai būtų reikalinga mano konsultacija, galima susitikti privačiai. Manau, jog tik tokiu būdu galėtų ir kiti menotyrininkai prisidėti (pvz., jei muziejaus kūrėjams įdomi kokio nors garbaus Lietuvos menotyrininko(-ės) nuomonė tuo ar kitu mūsų dailės klausimu, su tuo konkrečiu žmogumi ir reiktų apie tai kalbėti). Užklausoje paminėta, jog specialistų nuomonės buvo sulaukta „konsultuojantis privačiai". Nežinau, su kuo ir kaip, bet kai kurias Lietuvos dailės kolekcijas išmanančius žmones taip pat galiu siūlyti ir iš savo pusės.

Virginija Vitkienė: Privatus mecenavimas Lietuvoje itin išskirtinis reiškinys. Labai sveikintinas ir gerbtinas. Šitokiu būdu klesti Šiaurės ir Pietų Amerikos bei daugumos Vakarų Europos šalių menai. Taip - įsigyjant kūrinius, o ne šelpiant menininkus - remiamos menininkų iniciatyvos, sudaromos sąlygos formuotis savitoms kultūros terpėms, natūraliai atsinaujina meno vartojimo formos. Lietuvoje, ypač „posovietinė dailininkų karta" (atsiprašau, kad taip įvardiju, bet turiu omeny baigusiuosius akademiją 1990-2000, šiandien - keturiasdešimtmečius), save jau laiko „prarastąja", nes jų kūrinių nebeįsigyja muziejai, o ir galerijų - tikrųjų pasaulio meno rinkos dalyvių - čia vos kele tas (dar vienas neįvaldytas laukas), tad didelė tikimybė, kad jie taip ir liktų neįrašyti į Lietuvos (ir platesnio konteksto) meno istoriją ir netaptų tiriamojo menotyros diskurso dalyviais. MMC atsiradimas yra įvykis mūsų terpėje - tiek menotyrininko akimis žvelgiant, tiek menininkų perspektyvas brėžiant. Ši iniciatyva suteikia vilties.

Modernizmas Lietuvoje turėjo labai savitas, „rezistencines" nuostatas, net jeigu turinio būta estetiškai abstraktaus. Idealizuota, ideologizuota jo atmaina lydi nemenką būrį nūdienos Lietuvos menininkų kūrybos. Dauguma gerųjų užsitęsusio modernizmo pavyzdžių surinkta ir Danguolės bei Viktoro Butkų kolekcijoje.

Įspūdį daro itin gausiai ir kruopščiai atrinkta tapyba. Panašu, kad ji šioje kolekcijoje kol kas yra dėmesio centre. Iš gerai žinomų Kauno tapytojų tepasigedau Prano Griušio (postmodernistinio (neo)realizmo atstovo) kūrinių, taip pat Česlovo Lukensko objektinės tapybos ar Alekso Andriuškevičiaus ankstyvosios (8-ojo dešimtmečio) realistinės tapybos.

Tekstilė, kaip ir grafika, šiuolaikinio meno kontekste yra itin aktualios medijos. Kai kuriose svarbiose parodose (Venecijos, „Whitney" bienalėse pagrindinis prizas, kt.) tekstilės kūrinių (tekstilinėmis technikomis ir priemonėmis grįstų) akivaizdžiai daugiau nei tapybos ar grynosios skulptūros, nes yra gerokai įvairesnių jos raiškos būdų. Dėl per ilgus sovietmečio metus įsitvirtinusios tekstilės, kaip taikomojo, o ne vaizduojamojo meno sampratos, dar ir šiandien muziejininkų, o ir menotyrininkų bei kuratorių sprendimuose tekstilė yra ignoruojama, nors jos konotacinės galimybės šiuolaikiniame mene leidžia prabilti itin aktualiomis moters, feminizmo, buities, būties, archetipų, tapatumo, įvaizdžio, ritualo ir kitomis temomis. Dauguma Lietuvos tekstilės kūrėjų yra atradę savitą kalbėjimo formą, yra įvertintos(-i) tarptautinėse parodose, tad būtina prabilti ir apie nišą jų kūrybos refleksijai Lietuvos modernaus ir šiuolaikinio meno istorijoje. Ta niša - kūrinių atsiradimas muziejų rinkiniuose.

Nuoširdžiai ir iš menotyros pozicijų rekomenduočiau papildyti kolekciją iškilių Lietuvos tekstilininkų, laimėjusių reikšmingus apdovanojimus užsienyje ir Lietuvoje, kūriniais. Laima Oržekauskienė, Feliksas Jakubauskas (Nacionalinių premijų ir kitų reikšmingų prizų laimėtojai), Lina Jonikė (1998 m. Kioto konkurso nugalėtoja), Inga Likšaitė (Siuvinėtojų gildijos Grand Prix ir kitų prizų laimėtoja), Vita Gelūnienė, Eglė Ganda Bogdanienė, Žydrė Ridulytė, Violeta Laužonytė yra tie klasikai, kurių kūrybos valstybės muziejai kol kas neįsigyja. Iš jaunesnės kartos, perspektyvių ir šiuo metu pasauliniame kontekste reikšmingų kūrėjų įvardinčiau Severiją Inčirauskaitę-Kriaunevičienę, Moniką Žaltauskaitę-Grašienę, Kristiną Čyžiūtę.

Parengė Monika Krikštopaitytė



© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.