The question arnwess itself here When in deep meditation, what is your mind doing? It is best to cause the question to answer itself by, a condition called centering'. As you clear your mind, attempt to go inward as far as you can. During this exercise you will see' a small light at the end of the tunnel'. The further into this you go, you will find you are focusing on a point. It is this point of light that is the target, destination, and center. The object is to pass through to the other side. You will find you progress as you try to do this, and your other questions will be answered.Humanity Healing web site and over fifty years of study. Too many differing texts to list.

Going to put this atrclie to good use now.

‎It's easy to recognize a genius: mediocre people will form coalition against him

Čia tai bent diskusijos...Pritariu Laimai, įvykis tikrai neeilinis tik, deja, ne kiekvienam tai suprasti...o straipsnio autorei reiktų pakelti atlyginimą, šitiek komentatorių čia niekad nebuvo - kyla 7md reitingai :)

Objektyvus žvilgsnis - nepaisant arogantiško nicko, komentaras gerokai pralenkė recenziją. Aš nemanyčiau, jog Pogoreličius 'darko' muziką šiaip sau, vardan to, kad išsiskirtų. Jis užtektinai ryški persona, kad būtų persisotinęs jau tos šlovės, ir 'traumai' po Chopino konkurso užgydyti turėjo užtektinai fantastiško pasisekimo. Nors visiškai negaliu pritarti, toks kritinis požiūris esti mano akyse kur kas įžvalgesnis negu recenzija, po kuria diskutuojame.

Dalida, Chopino muzika - nuostabi, kas paneigtų, bet gauti Pogorelich vietoje Chopin - vargu ar reiškia gauti mažiau... Dailiai Chopiną paskambinti gali daug kas, tikrai. Ir Pogorelich, manau, lengvai pateiktų etaloninę konvencionalią Chopino sonatos versiją ponių Radvilaitės bei Ramoškaitės džiaugsmui, jei tik įsigeistų. Jo tikslumas, garso valdymas, laiko jautimas - antgamtiškai nuostabūs. Jis neabejotinai gali techniškai išpildyti bet kokį savo sumanymą, tad klausimas dėl skambinimo kokybės nekyla, tekyla vienas - ar sumanymai savitiksliai, skirti akių dūmimui, ar meniškai pagrįsti.

Galima manyti ir taip, ir kitaip, bet aiškinti, kad pianistas nesuvaldo laiko ar garso, ar dar ko nors - negalima.

"Literatūrmenyje" yra Živilės Ramoškaitės recenzija apie šį koncertą. Absoliučiai įtikinamai, pagrįstai parašyta. Sunešioja pianistą "v puch i prach". O pirmajai čia, komentaruose, rašiusiai tenka patarti iš tikrųjų ne tik suvokti, bet ir susivokti apskritai. Juk dauguma muzikų galėtų "veržtis į platesnį pažinimą" tiesiog nepaisydami muzikinio teksto... Įdomu, kaip daugelį "užburia" piarinis žodis "legenda", "žvaigždė" ir t.t.

Renginio svarba šį kartą iššaukė ir mano pasisakymą, kuriam šį erdvė labai tinkama... Eidama į šį koncertą tikėjausi tikrai daug, nes visgi tenka pripažinti, kad tokia "legenda" yra neeilinis įvykis gana skurdžiame šia prasme Lietuvos kultūriniame gyvenime. Tačiau tuo pačiu nebuvau, kaip dauguma tą vakarą susirinkusių klausytojų, mažai mačiusi, mažai girdėjusi tokio lygio renginių. Dažnai keliauju ir lankausi didžiosiose vakarų valstybių salėse, girdėjau ne vieną žvaigždę, tad tikrai galiu drąsiai lyginti ir drąsiai samprotauti... ko beje tikrai nedarė didžioji dalis publikos, buvusios šiame koncerte..jie apskritai nesuprato, kas čia vyksta, kas įvyko ir gerai tai, ar blogai.. beveik galiu garantuoti, jog po poros dienų jie apskritai užmiršo šį renginį..o koncerto metu plojo atsistoję tik todėl, kad pranešėja gi tiek kartų sakė, kad netrukus gros "legenda"..oo..legenda, reiškia absoliučiai bus gerai...

O legenda, deja, tenka pripažinti, visgi išgyvena savo gyvenimo saulėlydį... galima, žinoma, ieškoti tų aukštesniųjų idėjų slėpinių ir daryti filosofijas iš to...tačiau, man tos "legendos" grojimas šiandien labiau primena sunkias psichologines ir psichines ligas išgyvenančio žmogaus kovas su viskuo, kas jį supa..ir muziką jis tiesiog naudoja kaip įrankį tai kovai...jam neberūpi pati muzika, atvirkščiai jis tarsi specialiai tyčiojasi iš jos, norėdamas pasauliui parodyti..štai žiūrėkite, aš jau viską pasiekiau, ir galiu dabar daryti ką noriu..jo grojimas tarsi bandymas kovoti su ta Chopino konkurse patirta trauma...ar dar kažkokiais įsivaizduojamais monstrais... Girdėjau ne vieną jo koncertą ir jis gali groti tiesiog absoliučiai genialiai..tačiau dabar tai, ką jis daro..tai yra sąmoningas jo aktas ir sąmoningas muzikos darkymas vardan kažkokios kovos..ir todėl deja nematau reikalo giliai filosofuoti, ką visgi tokia legendinė maestro žvaigždė norėjo pasakyti šia muzika..kad ir kokia jis žvaigždė bebūtų, jis turi gr

Ne visa "keistai"išreiškiama interpretacija yra gerai ir ne visada blogai. Tik kartais, mano manymu, toks nusižengimas tradicinėms taisyklėms būna užslėptas (arba viešas) noras išsiskirti. Ir nesvarbu kuria prasme. Eidama į Šopeno muzikos koncertą norėčiau mėgautis tikruoju Šopenu, o kokiame nors Gaidos koncerte - netradiciniais sprendimais ir pan. Šiuo atveju atlikėjas neįvertina saikingumo privlaumų.

Nenorėčiau griebtis gerb. profesorės metodikos ir imtis narstymo po kaulelį, bet negaliu susilaikyti nuo smulkmeniškos pastabos: Sonatoje h-moll pianistas visą laiką išlaikė matematiškai tikslų ritmą. Man irgi atrodė, kad tai - fermatos, bet imdavau diriguoti, ir įsitikinau, kad ritmas - metronomiškai tikslus.

Raktiniai žodžiai šioje recenzijoje, mano manymu, yra "sunku suvokti". Sunku, labai sunku - tai, manau, pripažino kiekvienas, išgirdęs šį nepaprastą garsinį. Tačiau vienus sunkumai įkvėpia stiebtis, veržtis į platesnį pažinimą, kitus - sugniuždo ir verčia spraustis į savo žinojimų kevalą. Šiame koncerte susidūrėme su nepažintu, stulbinamai besiskiriančiu nuo tradicinio pianizmo reiškiniu. Juo nebūtina gėrėtis, tačiau vertinti iš tradicinio pianizmo perspektyvų - mano manymu, ydinga.