Tarp minimalizmo ir maksimalizmo vijų „Gaidoje“

Eleonora Černiauskaitė
Solistas su šešiolika rankų ir kontrabosas su trisdešimt dviem stygomis. Ar tai įmanoma? Taip, jei visa tai vyksta šiuolaikinės muzikos festivalyje „Gaida“.

Kasmet „Gaida“ stebina įvairiomis kūrinių premjeromis, tarp kurių galima aptikti ne tik savo pozicijoms atstovaujančius senus kompozicijos vilkus: čia progą sužibėti turi ir jaunoji kompozitorių karta. Tokia garbė šiais metais suteikta Lietuvos kompozitorių sąjungos naujokei – kompozitorei Rūtai Vitkauskaitei, kuriai ir priklauso šis neįprastas solisto ir kontraboso įprasminimas.

 

Rūta Vitkauskaitė, šiuo metu gilinanti kompozicijos žinias Londono karališkojoje muzikos akademijoje, atstovauja jaunajai kompozitorių kartai. Rūta yra ne tik kompozitorė, bet ir atlikėja, aktyvi tokių kolektyvų kaip „R&R Electronics“, „Muzika yra labai svarbi“, „Operomanija“ narė.

 

Šie metai kompozitorei ypač svarbūs – prestižiniame šiuolaikinės muzikos festivalyje „Gaida“ pristatoma kūrinio premjera. Taigi įdomu pakalbinti kompozitorę ir sužinoti, ką jai reiškia dalyvavimas šiame festivalyje ir ko galime tikėtis iš premjerinio kūrinio.

 

Kas kūrybos procese Jus inspiruoja labiausiai?

 

Mane domina skirtingų instrumentų tembras. Esu iš tų, kurie galėtų valandų valandas klausytis monotoniškos rankų darbo vienastygių instrumentų išgaunamos melodijos, ir mėgautis tuo, kad dėl instrumento netobulumo melodija nesuskambės du kartus vienodai. Kurdama dažnai naudoju gana paprastą garsinę medžiagą (kalbu apie harmoniją), bet periodiškai keičiu garso išgavimo būdus (t.y. keičiu garso tembrą). Kūrinyje „Orion Arm“ šiuo principu plėtoju kai kurias dalis, nors pats kūrinys nėra paprastas ir monotoniškas. Rašau kūrinį profesionaliems atlikėjams („Ludus Gravis“), kurie atlieka tik šiuolaikinę muziką, todėl pasinaudojusi galimybe pasistengiau išnaudoti jų, kaip instrumentalistų, sugebėjimus.

 

Papasakokite plačiau apie premjerą.

 

Tai kūrinys 8 kontrabosams, parašytas specialiai šių metų „Gaidos“ festivalio užsakymu kolektyvui „Ludus Gravis“. Kūrinio idėja pagrįsta erdviniu garso judėjimu tarp aštuonių puslankiu išdėstytų instrumentų. Dešimtyje kūrinio dalių stengiausi įvairiai išnaudoti erdvinius garso suvokimo aspektus, pasitelkdama instrumentų pozicijas scenoje bei technines instrumentų galimybes – skirtingų garso išgavimo būdų akustines savybes, sukuriančias erdvinę garsų išsidėstymo viziją. Tokia medžiagos išdėstymo forma atitinka maksimalistinę festivalio temą, muzikinė medžiaga yra plėtojama minimalistiniu principu.

 

Kaip pavyko atskleisti pagrindinę festivalio temą „Minimal/Maximal“?

 

Atsižvelgdama į festivalio temą stengiausi maksimaliai išnaudoti garsų jūroje esančius garsus. Tam buvo palanki aštuonių vienodų instrumentų kolektyvo sudėtis – galvojau panašiai, kaip rašydama solistui, tik šiuo atveju solistas turėjo ne dvi, o šešiolika rankų, ir grojo ne keturiomis, o trisdešimt dviem stygomis. Todėl kūrinyje nėra „solistų ir akompanuojančių“, visi instrumentai tolygiai kuria vientisą garsinį darinį.

 

Kuo šis kūrinys išsiskiria iš kitų Jūsų darbų?

 

Kūrinys parašytas tik akustiniams instrumentams, naudojant tradicinius (įskaitant ir naujuosius šiuolaikinės muzikos atlikimo) grojimo būdus. Nors kurdama labai mėgstu nusižengti reikalavimams ir prie esamos atlikėjų sudėties pridėti netikėtų tembrinių skambesių (pvz., panaudoti elektroniką, varpelius, balsą, būgną), šiame kūrinyje apsiribojau esamais instrumentais – 8 kontrabosais. Tokį mano sprendimą lėmė neįprastai platus instrumento registras, obertonų spektras, garso išgavimo būdų įvairovė. Padauginus visa tai iš 8, atsivėrė ištisa garsų jūra. Kūrinyje stengiausi šį garsyną „išfiltruoti“ ir parodyti įvairiais tembrais sukuriamas savotiškas „erdves“.

 

Ką norėjote pasakyti pavadinimu „Orion Arm“?

 

„Orion Arm“ (Oriono vija) astronomijoje vadinama spiralinė Paukščių tako galaktikos vija, kurioje yra mūsų Saulės sistema. Mano kūrinyje šis pavadinimas nusako erdvę, erdvinę garsų rotaciją ir kaitą, atsišakojusią nuo pagrindinės garsinės medžiagos – garsinių „blokų“, periodiškai pasirodančių kūriniui skambant.

 

O kokia svarbiausia žinia, šiuo kūriniu siunčiama klausytojui?

 

Visuomet sunku atsakyti į klausimus, kurie provokuoja „išversti“ muzikos kalbą į žodžius. Galvodama apie savo kūrybą galiu pasakyti, kad vienus kūrinius „išversti“ lengviau (ypač siužetinius, pvz., operas, arba kolektyvinius ar sintetinius kūrinius, kuriuos kuriant reikia bendrauti žodžiais ir atrasti žodinį kompromisą kūrybinėms idėjoms), kiti kūriniai labai sunkiai leidžiasi perteikiami žodžiais. Toks yra ir „Orion Arm“, jį kūriau individualiai, šiuo atveju beveik nebendraudama net ir su atlikėjais. Savo kūriniais stengiuosi ne tiek teigti, kiek siūlyti įvairias asociacijas, inspiruoti klausytoją apmąstymams.

 

Esate aktyvi daugelio naujosios muzikos renginių dalyvė ir organizatorė. Ką jums reiškia dalyvauti „Gaidos“ festivalyje?

 

Festivalyje pradėjau lankytis dar besimokydama mokykloje, per tuos metus stengiausi išgirsti visus „Gaidos“ koncertus. Kol nepradėjau dažniau važinėti į užsienį ir lankytis užsienio koncertuose, tai buvo vienintelė proga gyvai išgirsti, kuo gyvena šiuolaikinės muzikos pasaulis.

 

„Gaidoje“ kaip kompozitorė dalyvauju pirmą kartą – festivalis yra skirtas LKS nariams, o aš nare tapau tik prieš metus. Pats festivalis man reiškia labai daug – jis vienintelis Vilniuje (be „Jaunos muzikos“ ir vis augančio „Druskomanijos“ festivalio, skirto jauniausios kartos kuriamai šiuolaikinei muzikai), orientuotas į šiuolaikinę profesionalių lietuvių kompozitorių muziką, kasmet atvežantis aukšto lygio užsienio atlikėjų ir pristatantis žymių užsienio kompozitorių kūrybą. Todėl, žinoma, man yra labai didelė garbė jame dalyvauti.

 

Kalbino Eleonora Černiauskaitė


 

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.