Šioje parodoje kaipmat pasineri į kelių dešimtmečių senumo įvykius, pajunti anų laikų dvasią: maišto, nelaisvės, prisitaikėliškumo, kraujo, beprotybės. O be to, jo piešinių akivaizdoje paranku pasitikrinti savo dailės istorijos žinias. Tą sakau be ironijos – kartai, kurią nuo XX a. antrosios pusės progresyviosios lietuvių dailės skiria nemažas laiko ir požiūrių atstumas, apie šią keistą, fantasmagorišką epochą tenka susidaryti įspūdį iš to meto kūrinių, straipsnių, knygų, prisiminimų. Vienaip ar kitaip, tai ne tiesioginis susidūrimas, o „antrinė“ informacija. Tačiau galbūt atstumas šiuo atveju – sveikas dalykas? Taip praeityje vertinti reiškiniai pasirodo visai kitoje šviesoje...
Šis grafikas – ir pilnateisis dabarties meninio gyvenimo dalyvis. Gana plačiai žinomi jo pastarųjų metų darbai – 2005 m. grafikos ciklai „Gyvuliai“, politinės ironijos kupini „Gražieji Rytai“, taip pat ir anksčiau sukurti – pavyzdžiui, 1990 m. „Psichiatrinės“ ciklas. Tačiau Saladžius man vis tiek lieka ano, t.y. keistojo sovietinio laikotarpio asmenybe, kai greta gyveno žmonės ir fantomai arba šie vaidmenys sutapdavo (tą puikiai liudija piešinių situacijos ir personažai). Dabar sunku suprasti, kas tuomet buvo tikra, ir kas ne... Ezopo kalba, kuria tuomet dažnai kalbėta viešumoje, taip pat nebesileidžia iki galo iššifruojama.
Paklausti apie E. Saladžių daugelis turbūt sakytume, kad tai legendinis Kauno bohemos atstovas, maištingas priespaudos metų menininkas, įdomi asmenybė. Ko gero, jo kūryba ryškiausiai atsikleidė prieš daugelį dešimtmečių. Tačiau ir šiandien šio menininko darbai ir persona taip pat ima ir iškyla įvairiausiuose kontekstuose... Pavyzdžiui, puikiuose Elvyros Kairiūkštytės sukurtuose portretuose, dailininkei skirtoje knygoje „Degantis gyvenimo artumas“, kur Saladžiaus vardas ne kartą minėtas dailininkės ir jos bičiulių prisiminimuose. Štai kaip joje Saladžių apibūdina Ramutė Rachlevičiūtė: „Būti Kaune ir neapsilankyti Edmundo Saladžiaus namuose, dirbtuvėje, neišgirsti atsainios ar aistringai užsidegančios, įtaigios jo kalbėjimo manieros – vadinasi, nepažinti Laikinosios sostinės.“ E. Saladžiaus draugystę su Povilu Ričardu Vaitiekūnu, Pažaislio laikus šiandien mena tapytojo pasakojimai, kartais net ir visai netiesioginės impresijos – štai kad ir pamąstymuose apie Algimanto Julijono Stankevičiaus kūrybą ir jos likimą: „Betgi yra dar ir kita Algio kūrybos dalis, mažai žinoma, neišlikusi iki mūsų dienų. Kas matė jo medinius juodus katinus, siūbuojančius senų vyšnių viršūnėse? Gal tik Edmundas Saladžius?“
Be abejo, daugelis žinome puikiuosius E. Saladžiaus grafikos ciklus. Veiksmas čia neretai vyksta juodoje lakšto begalybėje, egzistencinėje, pirmapradėje tamsumoje. Klaustrofobiškoje erdvėje kartais brėžiama ir (siur)reali perspektyva. Tarsi veidrodiniai atspindžiai ar kažkokios galingos jėgos traukiamos joje svyra žmonių – pamėklių figūros. Grafikas visad mėgdavo ir dramatišką juodos, baltos ir raudonos skambesį. Parodoje eksponuojamuose piešiniuose kur kas daugiau realybės, neretai – atgrasios, „neskanios“. Ji atpažįstama iš visai nesenos Lietuvos istorijos – urbanistiniai peizažai su kariniais lėktuvais ir malūnsparniais, kraupios procesijos – vyrai su „ušankėmis“ ir lėkštelėmis rankoje, tarsi kalėjime ar nykioje sovietinėje valgykloje, sotūs, patenkinti sovietiniai „saldofonai“. „Šunų“ cikle apstu ne tik anatomiškai puikiai pavaizduotų keturkojų, bet ir siurrealistinių transformacijų: šuo – tarnas, skriejantis fantastiškame šuolyje, bet saugiai prirakintas virve. Arba antropomorfizuotas gyvūnas ir sugyvulėjusi žmogysta, ropojanti keturiomis. „Vizijų“ serijos piešiniuose, Kauno impresijose iškyla ir klasikiniai XX a. dailės personažai – galva žemyn žingsniuojantis juokdarys, klounas; žmonės, įamžinti atliekantys kokį nors absurdišką, beprasmį veiksmą tarsi cirke ar pigiame balagane. Visi jie pulsuoja aštria ironija, neretai peraugančia į kraupų farsą. Matyt, toks pasaulėvaizdis XX a. antrosios pusės lietuvių menininkų kūryboje buvo ne tik savaiminis reiškinys, individuali kūrybos kategorija, bet ir visuotinai naudotas ginklas, galintis padėti atsilaikyti prieš slegiančią tikrovę.
„Visa, kas čia rodoma, yra nupiešta Kaune, mieste, esančiame Vakarų Europos užkampyje“, – rašo menininkas parodos pristatyme. „Tikrų“, atpažįstamų Kauno vaizdų čia nėra prikišamai daug, tačiau autentiška miesto dvasia menininkui labai rūpi. Ko gero, jo piešiniai patvirtina mintis apie Kaune susiklosčiusį savitą socialinį, ekonominį konglomeratą – jis nebūtinai gražus ir mielas, bet spalvingas, aromatingas, tikras ir gyvas. Šie pastebėjimai primena Gintauto Česonio, beje, taip pat kauniečio, fotografijas ir įvairių lietuvių poetų, rašytojų, filosofų mintis knygoje iš serijos „Raktai į Lietuvos miestus“. Pasak knygos sudarytojos Inesos Žurkuvienės, „valdžios, galios ar kapitalo formuojamos susvetimėjusios erdvės tampa nebepakenčiamos. Tada sukyla vaizduotė... “. Regis, panašių motyvų vedinas, sąmoningai ar ne, Kauną vaizduoja ir E. Saladžius.
„Paraštinė“ E. Saladžiaus kūrybos sritis (piešiniai) šiandien įdomi autentiškumu, gyvu sąryšiu su vaizduojamu laikotarpiu, pasakojimais, kuriuose savitai susipina fantastika ir dokumentika, urbanistinės ir egzistencinės vizijos.
Paroda veikia iki lapkričio 4 d.
Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)
Dirba antradienį–penktadienį 11–18 val., šeštadienį 11–15 val.