FABRE versus ŠNICELIS

Marta Vosyliūtė
Mūsų dienomis laikoma intelektiniu trūkumu atvirai rodyti nuostabos ženklus.

Jan Fabre

 

Tą vienintelį kartą atsidūrusi Vienoje atsidusau su palengvėjimu, kad viskas lygiai taip, kaip ir maniau, taigi, ko reikėjo važiuoti? Tai nesusiję su metų laikais, žmonėmis, pas kuriuos nakvoji, žmonėmis, pas kuriuos nenakvoji, geranoriškomis pažįstamų suorganizuotomis ekskursijomis ir subjektyviais pasakojimais, renginių lankymu ar ignoravimu. Yra kažkokios dėžutės, kuriose guli atsiminimai apie ateitį bei praeitį, akys ir galva skenuoja ir renka duomenis dar nuo priešinternetinių laikų.

 

Ateitis priartėjo kartu su Praha – nes abi sostinės spokso ir gali matyti viena kitą. Nuvykti iš Prahos į Vieną kainuoja pigiau nei iš mūsų sostinės pakliūti prie mūsų jūros. Ten viskas nuobodžiai sustyguota, geriausia pasaulyje miesto infrastruktūra, daugiausia baseinų ir vaikų žaidimų aikštelių, o žemės ūkio plotai net žiba nuo tvarkos. Autobuse jums priklauso kava, arbata, rodomi filmai – gerbiant tylenius – su ausinėmis, siūlomos net 8 radijo stotys, tarp kurių, žinoma, ir saldžioji klasika. Pro vynuogynus, pro olandiškus kosmosą raižančius baltus vėjo malūnus mano kelionę į Vieną lydėjo cukrinis Vivaldi ir filmas apie magus. Ir dar autobuso stiuardas – gražiausias matytas čekas.

 

Bandau ragauti tipišką austrišką šnicelį, kol dar nepamiršau ano skonio. Bet šnicelis Prahoje buvo kur kas skanesnis, plonesnis ir tikresnis, tai tikrai nesusiję su kaina. Ir ko ginčytis, jei eksimperija – ta pati. Ir aš vėl balsuoju už Prahos erdvę, įvairovę, didingumą.

 

Į Vieną man niekada nesinorėjo. Vienoje manęs laukė gyvi arba mirę menininkai. Bet kadangi tiksliai žinojau, kas kur kada, tą schemą vis stūmiau į amžiną ateitį. Viskas seniai buvo aišku, ir apie imperinę šlovę, ir apie Freudo kušetes bei ekscentrikus, nors jei ko ir laukiau, tai tik jų – išnyrančių iš realybės Hundertwasserio statytų namų prieigose. Radau kitur – vieną parke sėdintį kostiumuotą dendį nelabai baltu kostiumu, įsisegusį violetinę gyvą gėlę į atlapą, ir antrą – žilą moterį, su vyru einančią į operą ir pasipuošusią vintažine rėkiančio žydrumo suknia, kirpimu ties klubais, nuo jų krito plačios klostės. Tai, ko laukiau, ir vėl įvyko.

 

Viena yra vienintelis miestas, paskyręs visą metro liniją pasaulio numylėtai muzikos grupei U2. Purpurine spalva puošta atšaka kukliai primena, kad Austrijoje bažnyčia griežtai nėra atskirta nuo valstybės ir kiekvienas asmuo, priskiriantis save katalikams [73,6 %] kas mėnesį jai perveda tam tikrą mokestį. Tiesą sakant, persų restorano maistas buvo skanus, o baltoji užuolaida buvo purvina, bet taip sakyti nekorektiška, ar ne? Visos baltos užuolaidos būna purvinos, išskyrus vaikystės. Bet tik vaikystės maistas būna skanus. Vaikinas Šv. Stepono katedroje su ramentais ir juodais rūbais meldėsi oi nenuoširdžiai, nes taip ir nesuprato, už ką yra nubaustas [ant marškinėlių rėkė užrašas JUDE]. Vienos lietuviai turbūt meldėsi rimčiausiai, nes ambasada įsikūrusi gražiausioje gatvėje. All art is erotic, prisiminiau šią Klimto frazę, kai senukas austras man angliškai aiškino apie seną madoną, parvežtą kadaise iš Vengrijos. Aš norėjau jam nušluostyt nosį ir pasakyti, kad negražu grobti svetimas relikvijas, bet tik žiūrėjau į minios kunigų įšventinimą, nes kas dvidešimtas buvo labai labai gražus. Bet su senuku tingiu šnekėti, senukas negražus. Nes grožis yra viskas. Enterntainment is what I do for a living, is not who I am, dainuoja Rihanna, kunigų procesija ratais eina aplink, galiausiai į lauką, apsupta laimingų giminių, – švęsti.

 

Beje, apie puošybą arba padailinimus K. sakė, kad tik pas buržujus ir gali gimti secesė, o man rodos, viskas viename – po elegantiškų linijų šėlsmo jų virš-grožis nutrenkia kūrėjus ir vartotojus į psichoanalitikų kušetes ir atvirkščiai. Bet nuo to kultūra tik praturtėja. Dar – labai svarbu turėti laisvo laiko ir tam, ir tam. O tada emocijos paguldomos ir pradedamos preparuoti. Prieš, per ir po vėl gimsta menai – skausmingasis Schiele irgi tapė aukso ir sidabro koše – pati mačiau, ir jokio kontrasto ten nebuvo, nes grožis yra viskas. Kaip ironiškai sako pediatrai – jei kūdikis auga sterilioje aplinkoje, jei namie nėra nė dulkelės – galime diagnozuoti astmą [ja dėl visai kitų priežasčių sirgęs Proustas turėjo daug laiko ilsėtis ir... rašyti, bet tai jau visai kita neaustriška tema]. Kokiu būdu sotiesiems atėjo mintis pasiskambinti pankui architektui Hundertwasseriui? Juk neįtikėtina, kad naujos šiukšlių tvarkymo stoties pastatą tie buržujai užsako Hundertwasseriui, vėliau kairieji jam užsako socialinių būstų statybą pačiame miesto centre. Ir jie tebestovi dar vis... Tada ateina belgas Fabre, atsineša susuktą meną, sako, pasitraukit, senieji genijai, aš čia truputį pa-si-eksponuosiu tarpuose. Tą valandą, kai vieni sminga į miegą, kiti vaduojasi iš mieguistumo, Fabre budi pasirengęs. Dėdė Freudas netenka darbo, nes pasaulis gerokai spalvingesnis nei sėdynių teorijos.

 

Muziejų rajone šimtas teorijų eksponuojamos šalia XIX–XX a. susitikimo ribos meno kūrinių, atvirai pasakojama apie tos aplinkos meilužių istorijas, savižudybes, rodomi tada, iš to, per tai sukurti jų portretai, analizuojami kiaurai, išilgai ir įkypai. Nes kam jau kam, o gražiesiems meno laikotarpiams pritinka atgaminti šiugždančią, nervingą, gyslotą, kreivą atmosferą, kurioje viskas skylinėja, bet niekada neišeina iš buržuazinių ribų. K. visada teisus, nors ir ne toks gilus kaip Kafka, ir būtent dėl to gerokai socialiai sėkmingesnis. Gaila, kad mano tekstai K. įspūdžio nedaro.

 

Čia prieina ponas Jan Fabre [„Piešimas yra paprasčiausias būdas paprastą kvadratą paversti stebuklingu kilimu. Arba iš vabzdžių sukurti dievišką kūną. Piešiant viskas įmanoma“], mėlynu tušinuku brėžia linijų mišką ir vedžioja po girgždančio parketo sales. Čia kvepia muziejumi, aksomu, mirtimi, iškamšomis ir netikėtumais. Beje, ponas Fabre, kuris nokautavo šnicelių šalį šimtu mėlynų plonyčių linijų, turi zamziškai sustyguotą biografiją – jo senelis, žymus entomologas, tyrinėjo beveik mistinę būseną, kai nakties gyviai slenka į miegą, o dienos padarai atsibunda ir ją vadino mėlynąja valanda [o jaunasis Fabre savo parodą – the years of the hour blue], tik, kitaip nei Kafka, yra laimingas. Taigi, Antverpene gimusio Fabre kūrinius matome įkomponuotus į Kunsthistorishes museum sales. Ne, ne taip paprastai, kaip būtų mūsų tėvynėje – plakatas, salė ir lialia arba kelios salės su eksperimentiniais pavadinimais pagal tai, kokią knygą kuratorius ką tik skaitė. Ne. Lažinuosi, kad ši paroda niekada nepamatys Vilniaus. Minėtas muziejus – mažutis Ermitažo pusbrolis, su daug ratu einančių dailės istorijos dievų ir demonų salių, nuo Dürerio kiškelių iki pono Velasquezo. Ir – šast, kai kuriose erdvėse sinkopiškai įmesti kabo dideli mėlynu tušinuku smulkiai išpiešti net susigarankščiavę lapai, kurių pasišiaušę labirintai kartais sudaro aiškiai atpažįstamą piešinį, atverdami visų pirma simbolistinius vaizdus, bet jie nenervuoja aiškumu, tiksliau, jie maloniai atpažįstami, bet nekala vinių į smegenis austriška tvarka. Ordnungas ilsisi. Kai kur išlenda kaukolės, užrašai, pelėdos, kai kur priklijuotas tikras vabzdys, kai kur abstrakti tezė veda toliau. Bet neprikiša tiesios linijos monotonijos. Kažkur stovi apipaišyta lovelė, dėžės. Freudas mirė, linijos išgyveno. Pamiršau, ar aš Vienoje, ar persų restorane storomis užuolaidomis. Neįtikėtino ploto – maždaug šešių metrų aukščio ir penkiolikos metrų ilgio – dirbtinio šilko užuolaida dengia vieną visą sieną, žvilga kaip aksomas ir plevėsuoja praeinant ilgakojėms. Fotografuoti galima ir privaloma. Pomirtiniame gyvenime visi tvarkinguoliai skaičiuoja Fabre linijas. Fabre spėja viską – dekoruoti skarabėjų kiautais karalienės rūmų lubas, kurti aštuonių valandų trukmės spektaklius [Čia teatras, kokio tikimasi ir koks numatomas – This is Theatre like it was to be expected and foreseen – neblogas pavadinimas, ar ne?] ir deginti pinigus.
Janas Fabre vilniečiams žinomas dėl žalios spalvos ir aitraus kvapo spektaklio „Rekviem metamorfozei“ [sukurtas po autoriaus tėvo mirties ir mums rodytas 2007 metais], irgi apie transformacijas – tarp gyvybės ir mirties, kūno irimo, sielos kelionių. Keliasdešimt tūkstančių gėlių krito ant scenos, laukdami nuogų šokėjų šėlsmo. Pasirinkus Sporto rūmus, juos dar reikėjo ir atgaivinti, bet simboliškai vyko tas pats – būdravimas tarp gyvybės ir mirties. Mirusių irstančių gėlių kvapus mes dar prisimename iš laidotuvių, bet kai toks plotas žalios lapijos smogia į veidus, kai drugelis pasakoja istorijas apie popiežių ar Hitlerį, katarsis neišvengiamas.

 

Ir dar, kaip Berlyne reikia Rastausko žinių, taip į Vieną pasivaikščioti – Parulskio.
Linas Blažiūnas, šių metų meno mugės apdovanotas menininkas, irgi piešė tušinuku, bet čia ir pasimato skirtingi reikalai – markesiškai mistinis, bet humoristinis Fabre ir grubokas lietuvio suvokimas. Ir, aišku, kontekstai – Fabre atsistojo tarp šedevrų ir laukė, kad mes jo neatpažintume. Mes nekalti, kalti kontekstai.

 

O kai Kęstutis Navakas savo vakarą pradėjo nuo austrų poezijos vertimų apie vabalus, aš vėl prisiminiau Vieną. Ne, Fabre. Ne, mėlyną prezidentės kostiumų spalvą, kuriai, pasak spaudos, ji ištikima jau porą metų. Nes katarsis yra mėlynas.


 

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.