Ką žiūri prezidentai

Živilė Pipinytė
Apie kiną pas mus išmano visi, bet kai šeštadienio rytą didžiausiame šalies dienraštyje perskaičiau vieno buvusio politiko ir diplomato pasirašytą filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ recenziją, vis dėlto sutrikau. Naivūs vertinimai ir susižavėjimas paauglišku kinu kažkaip netiko prie solidaus rašiusiojo įvaizdžio. Kita vertus, politikų požiūris į kiną visais laikais atitiko kitam politikui – Vladimirui Leninui priskiriamą frazę: „Kinas mums yra svarbiausias iš visų menų, kol liaudis tamsi ir neraštinga.“ Liaudis, matyt, tamsi ir neraštinga iki šiol, todėl garbūs prezidentai ir dabar kartais išsirengia į kiną, kad savo poelgiu paskatintų ir pavaldinius. Tai – pagirtina.

 

Kino ir valdžios santykiai visais laikais buvo sudėtingi. Liaudis norėjo žiūrėti pramoginius filmus, kuriuose nuo seno kultivuojama tik viena – vartojimo arba juokingo snukių daužymo tortais propaganda. Kad propaganda būtų veiksmingesnė, bolševikai sugalvojo socialistinio realizmo metodą: rodyti ne tikrovę, kokia ji yra, o kokia ji turėtų būti. Klasikinis Holivudo receptas buvo kur kas veiksmingesnis: žanrinis kinas tenkino slaptus žiūrovų lūkesčius, o kartu propagavo valdantiesiems priimtinas vertybes. Tikri kinomanai buvo Mussolini ir Stalinas. Pastarasis turėjo Kremliuje ne tik specialiai įrengtą kino salę, jis net asmeniškai redaguodavo scenarijus ar jau baigtus filmus.

 

Kitas klausimas, kokius filmus žiūri valdantieji. Istorija išsaugojo ne vieną pavyzdį. Stalinas mėgo amerikiečių muzikines komedijas, todėl visaip skatino Grigorijaus Aleksandrovo ir Ivano Pyrjevo muzikines pasakas apie nuostabų sovietinių žmonių gyvenimą. Atvykęs į „Valios triumfo“ premjerą Hitleris asmeniškai sveikino režisierę Leni Riefenstahl, bet atvirai propagandinio kino nacių Vokietijoje kurta nedaug: didžiąją repertuaro dalį sudarė muzikinės komedijos ir įžymių žmonių biografijos. Maskvos festivalio žiuri vadovavęs režisierius Grigorijus Čiuchrajus ilgai įrodinėjo Nikitai Chruščiovui, kad Federico Fellini filmą „8 ½“ būtina apdovanoti Didžiuoju prizu. Marazmatikas Leonidas Brežnevas atvėrė kelią į kino ekranus „ant lentynos“ atsidūrusiam Vladimiro Motylio „isternui“ „Baltoji dykumos saulė“, kurį bematant pamėgo ir kosmonautai, ir liaudis. Lėktuvo katastrofoje žuvęs Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis atvyko net į savo idėjinio priešo – režisieriaus Andrzejaus Wajdos –filmo „Katynė“ premjerą. Vis dėlto vienas dėsningumas yra: viešai prezidentai atvirai komercinių filmų nežiūri. Pamenu, kartą „Forum Cinemas Vingis“ mačiau Prezidentą Valdą Adamkų, atvykusį į Steveno Spielbergo filmo „Amistadas“ premjerą apie gėdingiausią JAV istorijos puslapį – prekybą vergais.

 

Visa tai prisiminiau, kai su kelių dienų pertrauka gavau du spaudos pranešimus. Vienas jų informavo, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasižiūrėjo filmą „Tadas Blinda. Pradžia“ ir po jo „teigė, kad naujausias lietuviškas filmas – svarus indėlis ugdant jaunosios kartos patriotizmą ir meilę Tėvynei“. Dar viena Prezidentės citata iš pranešimo: „Kinas – viena įtaigiausių patriotizmo ugdymo formų. Filmo kūrėjai matė Lietuvą mylinčiomis akimis.“ Regis, „Tadas Blinda. Pradžia“ puikiai tinka prie trispalvio Prezidentės šalikėlio, tiksliau, prie jos tautiškumo koncepcijos, nors panašūs teiginiai labiau tiktų bolševikų vadui ar komunistų partijos komiteto instruktoriui, o ne XXI a. laisvos šalies vadovei. Šiame spaudos pranešime Prezidentei antrina ir filmo režisierius: „Nuo pat idėjos pradžios iki dabar deklaruojame, jog kūrėme šį filmą Lietuvos žmonėms. Todėl ypatingai jautriai reaguojame ir mums labai svarbi kiekvieno žiūrovo nuomonė. Jau antrą savaitę į „Tadas Blinda. Pradžia“ seansus renkasi pilnos salės žiūrovų ir daugelis, išėję iš kino teatro, mums parašo, jog pamilo Lietuvą iš naujo. Tai yra brangiausias širdžiai komplimentas. Mums labai svarbu kurti savo šaliai, žadinti patriotizmą ir pabrėžti, jog lietuviai – kovotojų tauta“, – sakė su šalies vadove prieš seansą susitikęs režisierius Donatas Ulvydas.“ Priminsiu, kad būtent Ulvydas kūrė dokumentinį filmą apie kandidatę į prezidentus Dalią Grybauskaitę, jį LTV prieš kelerius metus parodė rinkimų išvakarėse.

 

„Forum Cinemas Vingis“ atsiųstas spaudos pranešimas pasakojo apie įvykį Baltuosiuose rūmuose. Pirmoji JAV ponia Michelle Obama surengė uždarą Tate’o Tayloro filmo „Tarnaitė“ („The Help“) peržiūrą Baltųjų rūmų darbuotojams ir pakvietė į ją aktores Emmą Stone ir Octavią Spencer.

 

„Tarnaitė“ nukelia į XX a. 7-ojo dešimtmečio JAV Pietus, kur vis dar klesti rasinė segregacija. Filmo herojė jauna žurnalistė nori parašyti knygą apie juodaodes aukles, užauginusias ne vieną amerikiečių kartą. Stilingai epochą atkuriantis filmas rodo kelių moterų (baltaodžių ir juodaodžių) gyvenimo istorijas. Jos ir tragiškos, ir juokingos. Filmas atskleidžia, kokį ilgą ir sunkų kelią per kelis dešimtmečius turėjo nueiti JAV, kad juodaodis galėtų tapti šalies prezidentu. „Tarnaitės“ kūrėjai atsigręžė į gėdingus savo istorijos puslapius ir rodo paprastas moteris, kurios nusprendžia kovoti už savo žmogiškąjį orumą, nugalėti socialinę bei psichologinę atskirtį. Filmo herojės ne postringauja apie meilę tėvynei, o rodo, už ką galima gerbti jos žmones.

 

„Tadas Blinda. Pradžia“ kūrėjai taip pat atsigręžė į praeitį, kad parodytų, jog Lietuva ir lietuviai visada buvo geriausi ir gražiausi, o jų priešai – ne skurdas, ribotumas ar istorinės aplinkybės, bet, pasirodo, rusai ir lenkai. Matyt, dėsninga ir tai, kad pagrindiniu filmo herojumi tapo plėšikas, su kurio vardu siejamas liaudyje populiarus alus. Nors didis mūsų laikų mąstytojas Zygmuntas Baumanas naujausioje knygoje konstatavo, kad šiuolaikinė kultūra susideda ne iš normų ir prievolių, bet iš pasiūlymų (dažnai komercinių produktų), o kultūros kūriniai vertinami pagal tai, kaip jie pasitarnaus projektams, vis dėlto drįsčiau abejoti net ne menine, o propagandine projekto „Tado Blindos Lietuva“ verte. Paskutiniai Norvegijos žudiko Breiviko ir daugybė kitų pavyzdžių įrodo, kad nacionalizmas net ir daugiakultūriškumo laikais gali būti mirtinai pavojingas. Deja, mylinčios akys, apie kurias užsiminė Prezidentė, dažniausiai mato ne tai, kas yra iš tikrųjų, o tai, ką nori matyti. Žinoma, filmas yra sapnas, bet kodėl lietuviai užsispyrę nori sapnuoti dviejų šimtų metų senumo valstietiškus košmarus?


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.