Lietuviškos tapybos „pilkasis kardinolas“

Vidas Poškus
Praėjusio amžiaus 9-ąjį dešimtmetį kaip tapytojas V. Žukas buvo nediskutuotinas savosios kartos lyderis.

Jo įtaką – tiesioginę ir netiesioginę – galima pamatyti ne vien ankstyvuosiuose Vyganto Paukštės ir Šarūno Saukos, Arvydo Pakalkos ir Antano Obcarsko darbuose. Iš karto reikia pasakyti, kad V. Žuko kaip stipraus ir savito kūrėjo (bent jau vietiniame kontekste) reikšmė tautinėje dailės kritikoje ir istorijoje praktiškai nebuvo ir nėra reflektuojama. Todėl jis yra tikrasis vietinės dailės „pilkasis kardinolas“ (lygiai taip pat būtų galima apibūdinti ir ideologiškai jam artimiausią kolegą iš Kauno – Alfredą Šatą).

 

Deja, reikia konstatuoti, kad savo ankstesnę įtaką V. Žukas yra praradęs arba ji likusi nežymi ir vėlgi – netiesioginė. Ir ne tik dėl to, kad pastaruosius keletą metų šis įvairialypis menininkas bei visuomenės veikėjas buvo atsidavęs keramikai. Tuo galima įsitikinti aplankius fragmentišką V. Žuko retrospektyvą „Pilies galerijoje“, pristatančioje 1975–2011 m. darbus: tapybą, koliažus, piešinius, keramiką.

 

Šį menininką būtų galima (ir reikėtų) pavadinti savosios epochos autoritetu pirmiausia dėl įgimtų ir išsiugdytų profesinių gebėjimų. V. Žukas yra ir koloristas, ir piešėjas. Atrodytų, kad toks teiginys turėtų būti neišvengiamas kalbant apie bet kurį save gerbiantį profesionalų dailininką (tapytoją). Tačiau padėtis tokia, kad dėl objektyvių ir subjektyvių aplinkybių (dėkoti reikia kai kuriems veikėjams iš Ars’o) piešinys ilgam laikui buvo redukuotas iš tapybinio mąstymo archetipų. Abejojantieji galėtų nueiti į dabartinę Vilniaus dailės akademiją ir pavaikščioti Tapybos katedros koridoriais per peržiūras. V. Žukas buvo vienas iš tų tapytojų, kurie piešinį reabilitavo. Šis nuopelnas paprastai priskiriamas Algimantui Švėgždai. Su visa pagarba šiam tautinio hiperrealizmo guru reikia pasakyti, kad parodiniai 8-ojo dešimtmečio jo kūriniai buvo ne tik naivoki, pernelyg iliustratyvūs, bet ir gana negrabūs techniniu požiūriu (ne tik kolegų estų ir latvių atžvilgiu). Po A. Švėgždos atėjusių kelių tapytojų kartų aktyvistams jau nebereikėjo pralaužti ledų, ir tai – konkrečiai V. Žuko atveju – matyti kaip ant delno. Tai absoliučiai laisvas, virtuoziškas piešinys. Matyti, kad piešėjas piešia ir „kaifuoja“ (A. Švėgžda tai darė, ko gero, maksimaliai įsitempęs ir susikaupęs).

 

Kolorito prasme V. Žukas gal ir nepateikė nieko naujo: panašūs deriniai būdingi ir 7-ojo dešimtmečio, „atšilimo“ kartai (Vincas Kisarauskas, Algirdas Steponavičius ar Aloyzas Stasiulevičius), tačiau svarbus būtent tas grafinio prado išryškinimas.

 

Ypač svarbu, kad kultivuodamas ankstesnę lietuviško (t.y. „arsiško“) kolorito sampratą ir tobulindamas tvirto bei elegantiško piešinio koncepciją, V. Žukas vienodai vertino ir publicistinį, ir intymų siužetinį pradą.

 

Publicistinis pradas V. Žuko tapyboje (taip pat ir V. Kisarausko, A. Švegždos kartoms) yra labai svarbus. Tik šiuo atveju nesislepiama po universalių bendrybių užuolaidėlėmis. Geriausias to pavyzdys – kompozicijos, dedikuotos konkretiems reiškiniams, įvykiams, veidams (tai ir garbusis Egipto prezidentas Sadatas, ir ne mažiau garbus Kinijos Liaudies Respublikos politinis biuras). Tas pats pasakytina apie religinius arba net „kultūrinius“ (pvz., „Italų ir ispanų kultūrų susiliejimas“, kitaip – „Beveidis“) siužetus. Esmė – kad ironiškai, beveik beikoniškai (o V. Žukas ir jo karta akivaizdžiai sėdėjo šio britų menininko kišenėje) vaizduodamas tam tikras politines figūras, o dramatiškai – Biblijos protagonistus – menininkas drąsiai demonstravo ir savo poziciją: kaip autoriaus ir kaip piliečio. Anuometinėje (kalbama apie ilgalaikį okupacinį periodą, prie kurio daug kas labai gražiai prisitaikė) kultūroje tai buvo ne taip jau dažna...

 

Kitas ypatingas V. Žuko nuopelnas lietuviškoje tapyboje – „nereikšmingų“ temų eksploatavimas. Taip, tikrai, pirmumas čia irgi priklausytų A. Švėgždai ir kitiems ketverto nariams (tapyboje „nuobodulio“ estetika buvo išplėtota anksčiau nei fotografijoje). Tačiau vėlgi – A. Švėgžda ir kiti tas „nereikšmingas“ temas deklaruodavo pabrėžtinai chuliganiškai, su beveik plakatiniu patosu. Tuo tarpu V. Žukas tam nereikšmingumui suteikė už širdies gelmių griebiančio egzistencialistinio įtikinamumo. Antai net ir daugiaprasmis „Piktų vaikų“ (socialistinio, o ir hipiškojo entuziazmo epochoje iškalbingas pavadinimas!) ciklas vizualiai yra paprastas. Visas prasminis ir emocinis krūvis yra sutelktas į klaustrofobiškai siauruose paveikslų stačiakampiuose įgrūstas žmonių figūras – jų pozas (veikia net sulenkta arba ištiesta koja), iškalbingai išplėstas akis, nepaleidžiančias iš savo regimojo lauko žiūrovo. Tad būtent šiomis savybėmis V. Žukas išsiskyrė 8–9-ojo dešimtmečio tapyboje. Galima pavadinti jį ne tik „pilkuoju kardinolu“, bet ir savotišku tuometinės Lietuvos tapybos (o ir dailės, gal net visos kultūros) sąžinės balsu, disidentiškai drąsiai ir atvirai kalbančiu apie ne tik aktualias, bet ir visuotines dvasines žaizdas bei ydas.

 

Minėtasis „įtakos praradimas“ dabartinėje Lietuvos tapyboje greičiausiai susijęs su tuo, kad jau ne vienus metus V. Žukas pasukęs gal ir „lengvesnės“, labiau „saloninės“ kūrybos kryptimi. Ją įkūnija keraminės kompozicijos antropomorfinių galūnių, augalų ir visokiausių gyvūnų temomis. Tačiau reikia pripažinti, kad visą laiką kalbėti nuo kalno griausmingu pranašo balsu nėra nei dėkingas, nei reikalingas užsiėmimas.

 

Naujausioms V. Žuko tapybinėms kompozicijoms, regis, būdingas ir senesnis egzistencializmas, ir vėlesnis hedonizmas. Tačiau apie šiuos darbus, kaip naują etapinį žingsnį, kalbėti dar ankstoka.

 

Paroda veikia iki spalio 20 d.

„Pilies“ galerija (Pilies g. 12, Vilnius)

Dirba antradienį–sekmadienį 12–18 val.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.