Bobutė kaip kultūros politika

7 MD
Nesu tikra, ar frazė „bobutės pasakos“ ir šiandien tebevartojama norint paneigti kvailokus, naivius ar akivaizdžiai neteisingus teiginius.

Tiesą sakant, tik perskaičiusi Irinos Sandomirskajos esė apie Rusijos bobutes susimąsčiau apie išties giliai įsišaknijusį diskursą, kuris konstruoja senyvas moteris kaip ypatingo žinojimo ir kultūros, atsakomybės ir moralės subjektus. Tikiuosi, kad šis tekstas, nors skirtas švediškai auditorijai, bus įdomus lietuvių skaitytojams(-oms) ir galbūt įkvėps pamąstyti apie vyresnių moterų istorinį ir nūdienį vaidmenį Lietuvos visuomenėje.

 

Eglė Rindzevičiūtė

 

Kokie simboliai dažniausiai reprezentuoja Rusiją švedų televizijoje? Sakyčiau, šiedu: Kremliaus bokštas su raudonąja žvaigžde smailėje ir senyva moteris su tuščiu krepšeliu rankoje. Kremlius simbolizuoja rusų galios sistemą, jos despotiškas tradicijas ir karinę jėgą. Jėgos simbolizmas toks paveikus, kad Kremlius netgi vaizduojamas ant kartoninių rusiško kefyro pakelių. Bobutės pasirodo žurnalistų pasakojimuose apie Rusijos paprastų žmonių patiriamas neteisybes. Čia bobutė iškyla kaip labiausiai pažeidžiama Rusijos pilietė. Švedų televizija suteikia bobutėms balsą, kurio, deja, niekas Rusijoje nesivargina išgirsti. Praktiškai vien tik Švedijos televizijoje galima išgirsti bobučių pasakojimus: senų moterų gyvenimo istorijos švedų žurnalistikoje ir kino dokumentikoje iliustruoja tradicinius ryšius tarp žmonių ir Rusijos galios struktūrų. Viena vertus, jos atskleidžia begalinę paprastų žmonių kantrybę ir gebėjimą išgyventi, kita vertus, parodo galingųjų didybės maniją ir ledinę aroganciją silpnųjų atžvilgiu.

 

Tačiau ir Rusijoje bobutė naudojama kaip įtikinantis vaizdinys ir retorinis instrumentas. Dar niekam neįtariant, kad Sovietų Sąjunga stovi ties subyrėjimo slenksčiu, Gorbačiovas gatvėse aptarinėdavo šalies ateitį per televiziją transliuojamuose kruopščiai surežisuotuose susitikimuose su sovietiniais piliečiais. Prisimenu vieną tokį susitikimą 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Diskusija netikėtai pasisuko į bobutes. Tarp Gorbačiovą klausinėjusių statistų atsiradęs vienas supratingas asmuo paklausė, ar perestroikos esmė pakeisti sovietinę kolektyvinę nuosavybę privačia, drauge su iš to plaukiančiomis konkurencija ir bedarbyste. Gorbačiovas atsakė tvirtu „ne“. Jo intencija – derinti valstybinę nuosavybę su privačiu verslu. Pavyzdžiui, pensininkė bobutė papildomai uždarbiauja kepdama kepinius namuose, o jos anūkai po pamokų tuos kepinius parduoda. Gorbačiovo pristatyta pertvarkos vizija tebuvo nedidelis atnaujinimas be baldų: svajonė apie bobutę kaip kuklią ir nepavojingą verslininkę. Žaisdamas bobučių keliamais jausmais, Gorbačiovas maskavo jau pradėtą pavojingą politinį žaidimą. Tačiau tikrovė pasirodė besanti kitokia.

 

Kapitalizmui žengiant į Rusiją Jelcino valdymo metais, darbininkai nuolatos eidavo į gatves protestuoti prieš neteisingą privatizaciją. Viešoji nuomonė ir žiniasklaidos priemonės atmesdavo šiuos protestus vaizduodami opoziciją kaip minią neišsilavinusių, isteriškų žiežulų, kurstomų (vadinamojo) „socialinio pavydo“ ir finansuojamų iš slaptų komunistų partijos fondų. Užuot pastebėjusios dalyvaujančių bobučių norą išreikšti savo pilietinį sąmoningumą, žiniasklaidos priemonės interpretavo jų pyktį kaip senų bobų nesugebėjimą mąstyti naujoviškai. Demonstrantė bobutė su tuščiu puodu rankose reprezentavo masių reakcingumą, o ne žmonių gebėjimą ir teisę (garantuotą Gorbačiovo pertvarkos) reikšti opozicinį požiūrį. Net ir šiandien su Kremliumi susiję rusiški kanalai vėl pasitelkia bobutę: šį kartą ji simbolizuoja Putino Rusijos laimėjimus pakeliant gyvenimo lygį ir taip žadina patriotizmą – esą Rusijai dabar nebereikia keliaklupsčiauti prieš JAV. Bobutė rusiškose medijose išlieka bebalsiu simboliu.

 

 

 

Bobutė kaip kultūros paveldas

 

Moderniajam patriarchatui yra būdinga traktuoti senyvas moteris kaip tradicijų puoselėtojas. Šis požiūris, mano manymu, buvo įdiegtas per Stalino vykdytą Sovietų Sąjungos modernizaciją. Bolševikų kultūrinė revoliucija 4-ajame dešimtmetyje visiškai pakeitė kryptį ir ėmė orientuotis į vadinamąsias rusiškąsias kultūros vertybes. Stalinistinė Sovietų Sąjungos, kaip rusiškosios tėvynės, versija tapo svarbesnė negu bolševikų transnacionalinė pasaulinė revoliucija. Ši kultūrinė rusifikacijos ir sugrįžimo prie tradicijų kampanija buvo pradėta Stalino terorui pasiekus kulminaciją, 1937 metais. Kampanijos metu Puškinas buvo sugrąžintas kaip nacionalinis genijus ir pagrindinė sovietinės kultūros ikona, tačiau su aiškiu stalinistiniu prieskoniu. To meto laikraščiai spausdino reportažus apie atvirus „trockistų“ teismus bei darbininkų laiškus, reikalavusius vis naujų egzekucijų. O greta, tuose pačiuose puslapiuose, spausdinti Puškino eilėraščiai, literatūrologiniai straipsniai ir poetiniai pašlovinimai šiam nacionaliniam dainiui, kartu išreiškę ir šalies nacionalinį, ir Stalino asmeninį požiūrį į kultūrą. Būtent tuo metu Puškino auklė Arina Rodionovna tapo archaizuoto rusiškumo, liaudiškumo ir tradicijos simboliu. Taigi modernusis sovietinės literatūros diskursas su Puškinu priešaky buvo paskiepytas nuo pavojingojo supuvusių Vakarų viruso – modernizmo. Arina Rodoniovna įsitvirtino Stalino literatūros kanone ir, būdama gan paraštinė, tapo itin svarbi mokyklinėse programose, ypač pradinių klasių, kai vaikai skaito ir aptarinėja pedagogų apdorotas liaudies pasakas. Auklėjimo sistemoje rusų liaudis, reprezentuojama, šalia kitų, senosios gerosios Arinos Rodionovnos, ir buvo tas neišsemiamas genialiojo dainiaus bei socialistinio realizmo įkvėpimo šaltinis. Arina Rodionovna įgijo visos Sovietų Sąjungos sielos statusą. Būdama visų sovietinių vaikų bobutė, ji ir jos pasakos tapo iškilia to meto pedagoginės literatūros, vadovėlių bei mokymo planų figūra ir taip reikšmingai prisidėjo prie šios daugiatautės šalies rusifikacijos.

 

 

 

Bobutė kaip švietimo politika

 

Gan ironiška, kad neturėdama nieko bendro su tikrąja Arina Rodionovna, kuri Puškino vaikystės metais iš tikro buvo stikliuko nevengianti valstietė paauglė, o ne miela senutė, bobutė tapo svarbiu kanalu, per kurį sovietinis režimas diegė sovietinį civilizacijos ir švietimo modelį. Tai ji, bobutė, sekė vaikams pasakas, iš dalies verčiama sovietų valdžios, reikalaujančios, kad tėvai dirbtų visą darbo dieną, bet nepasirūpinusios pakankamu vietų vaikų daržuose skaičiumi. Bobutė išeidavo į pensiją penkiasdešimt penkerių metų amžiaus, ir visi, taip pat ir tėvai, tikėjosi, kad ji prižiūrės vaikus, kol mama ir tėtis bus darbe. Todėl dažniausiai bobutė pamatydavo pirmąjį vaiko žingsnį ir išgirsdavo pirmuosius žodžius. Ji buvo atsakinga už tai, kad vaikai būtų supratingi ir gražiai elgtųsi. Neretai bobutė buvo pirmoji skaitymo ir rašymo mokytoja. Ji rūpinosi ir vaikų sveikata, užimtumu, koregavo netinkamas pažintis ir atidžiai stebėjo vaikų seksualinius polinkius. Trumpai tariant, būtent bobutė buvo atsakinga už civilizavimo procesą ir veikė kaip vaikų vadovė kalbinių konvencijų ir kultūrinių konstrukcijų labirinte. Ji skatino vaikus lankyti muzikos mokyklą ir privačiai mokytis anglų kalbos, mokė rašyti, piešti ir tapyti – būtent taip atsimename savo bobutes mes, mano kartos intelektualai, ta paskutinė sovietinė karta, kurios laiminga vaikystė sutapo su stalinizmo sugrįžimu, nors ir švelnesne forma, Brežnevo politinės ir ekonominės stagnacijos metais. Tai auksiniai laikai, kuriuos su švedams nesuvokiamu emocionalumu prisimena 8-ojo dešimtmečio karta.

 

Šios bobutės, kaip aš jas prisimenu, daugiausia buvo išėjusios į pensiją moterys, neretai našlės. Jos neapsiribojo šeima, bet veikė ir kaip teisėjos viešojo elgesio klausimais. Bobutė turėjo stiprų teisingumo jausmą ir retai susilaikydavo neišreiškusi savo požiūrio, o požiūrį ji turėjo apie visus ir viską. Gerai žinomas vaizdas: būrelis bobučių, sėdinčių ant suoliuko prie įėjimo į laiptinę ir apkalbančių kiekvieną praeivį, ypač merginas ir jų kavalierius. Net ir šiandien, praėjus dvidešimčiai metų po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, bobutės sėdi ant suoliukų visoje Rusijoje, diskutuoja ir teisia (nors dabar tai jau naujos, posovietinės bobutės).

 

Bobučių sprendimai priimami remiantis sveiku protu ir visada atsižvelgiant į kitų asmenų interesus. Tai, kad kitų gerovė yra svarbiau už savą patogumą, yra nepakeičiama taisyklė. Pavyzdžiui:

 

– Ką tu sau galvoji eidamas į baseiną be maudymosi kepuraitės? Ar nežinai, kad ne visiems patinka tavo nešvarūs plaukai?

 

Arba:

 

– Kodėl tu sėdi susikėlęs kojas ant suoliuko? Pagalvok apie kitus, galbūt jie nori prisėsti ir pailsėti.

 

Arba:

 

– Jaunuoli, prašom stoti į eilę. Ar nematai, kad kiti stovi ir laukia?

 

Arba:

 

– Jau tas Malevičius. Išsilavinęs menininkas. Ir tapo juodą kvadratą, nors pasaulis yra toks spalvingas.

 

Bobutės traktavo visuomenę it savo auklėjamus anūkus ir joms net nekildavo mintis, kad jų komentarai gali būti nepageidautini.

 

Įdomu, kad ir sovietinis režimas nemėgo „to Malevičiaus“ dėl tų pačių priežasčių kaip ir bobutės. Socialistinio realizmo dogma reikalavo, kad menininkas „sąmoningai atspindėtų aktualią tikrovę“. Kitaip tariant, tai reiškė, kad menininkas turi tenkinti ideologinius režimo poreikius, laikytis priimto kanono ir apriboti savo meninį individualumą. Taigi Malevičiui dvigubai nepasisekė. Bobutei Malevičius atordė gan vaikiškas, bet jinai jį auklėjo su meiliu rūpesčiu, ir tai buvo didelis skirtumas nuo valstybės, kuri Malevičių cenzūravo ir leido jam numirti pamirštam.

 

Bobutės kontroliuojama teritorija driekiasi didžiųjų meninių ir ideologinių karų užribyje. Bobutė yra privati: ji gyvena nostalgiškuose vaikystės prisiminimuose, ji suteikia simboline erdvę, laisvą nuo ekonominių ir politinių suaugusiųjų problemų. Emocijų lygiu bobutė palaiko egzistuojančią sistemą, o kartu išlaisvina nuo sistemos griežtumo ir antikinės tragedijos vaidmenų, kur didvyris ir auka priešinasi konformistams ir budeliams. Dėl meilios bobutės kontrolės žmogus tampa neatsakingu vaiku. Bobutė valdo karalystėje, kur politika ir istorija sugrįžta į nekaltybės būseną, prepubertetinį amžinos ramybės būvį.

 

Bobutė kaip atminties politika

 

Atrodo, kad šiandien bobutės patiria renesansą. Mano elektroninio pašto dėžė prikimšta laiškų iš visokių genealogijai skirtų interneto svetainių. Mano korespondentai rusai giliai pasinėrę į šeimos tyrinėjimus ir kiekvieną vakarą aš turiu trinti automatiškai sugeneruotas žinutes apie tai, kad naujos bobučių (apie kurių egzistenciją net neįtariau) nuotraukos ir vardai atsirado šeimos medyje.

 

Nors rašau „renesansas“, noriu pabrėžti, kad bobutė yra gana naujas fenomenas ir socialinis kūrinys. Prieš Gorbačiovo „perestroiką“, mano socialinėje aplinkoje nebuvo įprasta pasakoti apie savo šeimą, tuo labiau klausinėtis apie kitų bobutes ir panašiai. Sovietinė šeima turėjo daug paslapčių ir gerai išauklėtas žmogus turėjo tai gerbti; smalsuolis galėjo būti palaikytas informatoriumi. Tačiau Gorbačiovo laikais įvyko stebuklas: žmonės sėdėjo virtuvėse su savo draugais, diskutavo apie viešumą (glasnost), kritikavo partiją ir nebesibaimino, kad tarp jų gali būti skundikas.

 

Kai pokalbyje prie virtuvės stalo stebuklingai atsirasdavo bobutė, istorija tuoj pat pakrypdavo visai kitu kampu. Staiga visi įgijo savo istorijas. Kažkas turėjo bobutę, kuri sėdėjo gulage, arba bobutę, kuri studijavo Šveicarijoje prieš karą. Arba bobutę, kuri buvo ištekėjusi už liaudies priešo. Arba pati bobutė buvo „trockistė“. Arba kažkieno bobutė, kurios kilmė, nepaisant aiškaus vokiško akcento, anksčiau buvo neaiški, staiga pasirodė kilusi iš Pavolgio vokiečių. Ir beveik neišvengiama, kad netgi oficialiai rusiškose šeimose buvo mažų mažiausiai viena bobutė žydė. Arba bobutė su giminaičiais Amerikoje. Ir niekas nebesivaržė apie tai kalbėti. Tai buvo tolygu naujo žemyno atradimui. Šalis, kurioje žmogus gyveno visą savo gyvenimą, pasirodė turinti visai kitą istoriją, visą laiką tyliai egzistavusią, bet nepastebėtą mūsų kasdienybėje.

 

 

 

Bobutė kaip bobutė

 

Šiandien virtuvės stalą pakeitė internetas su genealogijų portalais. Senos fotografijos tapo svarbesnės už pasakojimus, – „perestroikos“ metu žmonės pasinerdavo į beprotiškus pasakojimus, šiais laikais kuriant savo identitetą remiamasi faktais. Stebėtina, bet galbūt ir dėsninga, kad jaunesnieji rusų intelektualai turi visai nedaug valstybinės cenzūros patirties ir nostalgiškai svajoja apie sovietinį normatyvumą.

 

Gorbačiovui atšaukus cenzūrą, Rusijoje kurį laiką buvo galima pajausti beveik neribotą raiškos laisvę. Paskui atsiduota neribotai nostalgijai. Pakartotinis žiniasklaidos, ypač televizijos, suvalstybinimas per pastaruosius aštuonerius metus nebuvo juridiškai sankcionuotas ir nėra jokio cenzūros aparato, kuris nustatytų viešai raiškai leistiną požiūrį. Vietoj senosios sovietinės cenzūros atsirado institucijų vidinė cenzūra, kelianti stiprų propagandinį triukšmą televizijos ekrane ir daranti medijas nepralaidžias išorinei informacijai. Jeigu vyriausiasis redaktorius publikuoja kokią nors nevalstybinę organizaciją kompromituojančią medžiagą, pavyzdžiui, amerikietiškos įtakos „agentūrą“, tai daroma ne verčiant cenzūrai, bet atsargiai pasiskaičiavus esamos rizikos ir galimo pelno galimybes. Šalies saugumas ir tautos gerovė turi būti svarbiausia. Būtent tai, ko mokė bobutė. Bobutės indoktrinuota išmintis paverčia cenzūrą nereikalinga prabanga.

 

Tuo pačiu metu autobiografiniuose pasakojimuose ir politiniuose diskursuose bobutei tenka vis naujas vaidmuo. Atmintyje ji iškyla kaip švelni alternatyva oficialioms, sovietinėms ir posovietinėms hagiografiškoms genealogijoms, kurios tiesiog seka kardų trajektorijas: revoliucijos ir karo didvyriai, liaudies tėvas Stalinas, tautos tėvas Putinas, oligarchai, banditai, kovotojai ir taip toliau. Šiame kontekste bobutė yra oponuojanti, bet ne prievartinė jėga. Jos taikus išmintingas pamokslavimas skatina siekti minkštų reformų, labiau harmonizacijos nei revoliucijos.

 

Kita vertus, patriarchalinis bobutės mitas yra ne vienintelis veiksnys, kuriantis jos socialinį vaidmenį. Minkštoji bobutės galia yra įsišaknijusi sudėtingose socialinėse, politinėse ir ekonominėse sąlygose, kurios trukdė iš esmės modernizuoti ir vėliau demontuoti sovietinę valstybę. Ne mažiau svarbi ir prieštaringa sovietinė lyčių politika, iškilmingai skelbusi lygias teises, o iš tikrųjų palaikiusi stiprų patriarchatą praktikoje. Visa tai veikė posovietinės bobutės situaciją, jos gebėjimus naudotis simboline galia mažesnio, bet ne mažiau svarbaus politinio teatro užkulisiuose.

 

Šiuolaikinė bobutė paprastai yra labiau išsilavinusi ir pasiekusi geresnės profesinės karjeros negu ankstesnės bobutės. Tačiau tai ji, o ne jos nemokšos anūkai, programuotojai ir verslininkai, rizikuoja netekti darbo: bobutė yra pripratusi aukotis, ir sistema tai skatina. Visą savo gyvenimą ji dirbo dviem pamainomis, darbovietėje ir namuose ir, būdama atsakinga už namų ūkį, išmoko spręsti kasdienes problemas, nulemtas sovietinės deficitinės ir kapitalistinės posovietinės ekonomikos. Daugelis bobučių savo vaikystėje išgyveno sovietinę istoriją, karus ir represijas. Jos išmoko kalbėti ir tylėti, tačiau visada būti sąmoningos ir nepamiršti. Daugelis jų buvo partijos narės, ypač šiuolaikinių antikomunistinių intelektualų, užaugusių ideologiškai angažuotose šeimose, bobutės. Visos jos buvo liudininkės ir daugiau ar mažiau prisidėjo prie ideologinių kampanijų. Asmeniškai patyrusios socializmą ir kapitalizmą, bobutės gali palyginti šiuos režimus ne vien teorinėje plotmėje. Todėl nesileiskime apgaunami aprašytų medijų vaizdinių: bobutės nėra nei pasyvios aukos, nei marionetės, kuriomis lengvai manipuliuoja populistai. Savo vertinimuose ir asmeninėje politikoje, ypač auklėjant anūkus, bobutė pirmiausiai pasikliauja savo patirtimi ir nepasiduoda retorikai.

 

Irina Sandomirskaja


 

 

 

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.