Frankenšteinas jau visai šalia

7 MD
Šiandien Lietuvoje pradedamas rodyti naujausias ispanų režisieriaus Pedro Almodóvaro filmas „Oda, kurioje gyvenu“ („Piel que habito“, Ispanija, 2011). Ta proga pateikiame Paweło T. Feliso pokalbį su režisieriumi.

Ar kada nors norėjote būti moterimi?

 

O pats nenorėjote?

 

Būdamas vaikas – taip.

 

Būtent. Juolab kad vaikystėje moterys man buvo vienintelis atsparos taškas. Mano motina, tetos, kaimynės – tai buvo kerintis pasaulis. Kitas, nes buvau berniukas. Kartais keistas, bet pirmiausia prijaukintas ir nepavojingas berniukas.

 

Ar todėl taip dažnai Jūsų filmuose pasirodo transvestitai ir transseksualai?

 

Tai viena pagrindinių svajonių – pamatyti save priešingos lyties. Man tai iššūkis pačiam Dievui, kuris kurdamas apsiriko ir įmetė žmogų į jam netinkamą, svetimą kūną. Bet tai ir būdas patvirtinti savo tapatybę. Surasti ją ir savaip apibrėžti. Transseksualai yra tarsi mitinės būtybės, nes prisiima dievišką vaidmenį – atsisako fiziškumo, kuriam neturime įtakos, ir tampa tuo, kuo jaučiasi iš tikrųjų.

 

Jūsų filmuose lytis tampa tik išorine kauke, „oda, kurioje gyvenama“. Jūs nuosekliai rodote ne iki galo apibrėžtus personažus, pakibusius tarp lyčių ir seksualinės orientacijos.

 

Esame pernelyg daugiaprasmiški, sudėtingi ir mįslingi, kad būtume sudėlioti į stalčiukus. Sakome „vyrai“, „moterys“, bet iš tikrųjų jau nebeliko vyriškumo ir moteriškumo. Turime savyje daug spalvų – šiandien galiu apsiverkti per melodramą, o rytoj žiūrėti boksą. Pasaulis pernelyg įdomus, kad išgyventum jį viename iš viršaus apibrėžtame vaidmenyje.

 

Bet naujame Jūsų filme „Oda, kurioje gyvenu“ atsiranda kažkas nauja – pagrindinis personažas nenori keisti lyties, bet yra priverstas tai padaryti.

 

Pirmą kartą pagalvojau, kad transseksualizmas gali būti ne tik išsilaisvinimas, bet ir bausmė. Žiauri prievarta žmogaus tapatybei. Puikiai besijaučiantis savo vyriškoje odoje Vincentė visiškai pažeminamas, nes paverčiamas moterimi. Bet tai ne Dievo klaida, o plastinės chirurgijos specialisto, žmogiškojo demiurgo, kuris valdo kūną, kerštas.

 

Kūnas yra mūsų kalėjimas?

 

Kūnas mus visada apriboja. Vincentė tampa siaubingo eksperimento auka, bet juk mūsų kūnas stebina mus kiekvieną dieną. Jis nesileidžia kontroliuojamas, elgiasi kitaip, nei norėtų smegenys. Pats jautriausias žmogus turi kovoti su ribomis, kurias nužymi mūsų kūniškumas. Ar aš ir tasai veidrodyje tikrai yra tas pats asmuo?

 

Šia prasme Vincentė eina keliu, pažįstamu mums visiems, – jis turi susitaikyti su savo kūnu.

 

Taip, nes nori išlikti. O norėdamas išlikti turi priimti realybę, net jei ji siaubinga. Žinoma, tai ilgas procesas. Svarbi filmo scena, kai Vincentė jau tampa Vera ir gauna suknelę, kurią turi apsivilkti. Tai pirma akimirka, kai jis suvokia savo lytį. Ir reaguoja isteriškai – mėto sukneles, galiausiai jas plėšo kaip žvėris. Pasakiau aktorei Elenie Anai: „Šok ant lovos, tarsi būtum tigras arba katė. Turi būti laukinė.“ Kitas etapas yra laukimas. Izoliuota nuo visų, uždaryta kambaryje Vera laukia akimirkos, kai galės pabėgti. Bet ji nėra visiškai viena – laukiant jai padeda joga ir personažai, kuriuos matė pas Louise Bourgeois.

 

Kodėl joga?

 

Nes leidžia kontroliuoti kvėpavimą. Niekad neužsiėmiau joga, apskritai netinku jokiems fiziniams pratimams. Bet draugai man pasakojo, kad maksimaliai susikoncentravus į kvėpavimą galima beveik atsiskirti nuo savo kūno. Todėl Vera taip dažnai rašo ant sienos „Respiro“: jei žinau, kad kvėpuoju, vadinasi, vis dar gyvenu.

 

Louise Bourgeois darbai padeda Verai tapti menininke?

 

Nežinau, ar tai, ką ji daro, galima pavadinti menu. Bet jai tikrai reikia kažko, kas padėtų kovoti su laiku. Bourgeois pavardę žinojau anksčiau, pamenu garsią Roberto Mapplethorpe’o fotografiją. Prieš kelerius metus pamačiau jos skulptūrų parodą Londono „Tate Modern“ galerijoje. Jos nepaprastos – jausmingos, nuostabiai rodančios moteriškumą ir moters seksualumą. Tada baigiau rašyti scenarijų ir pagalvojau, kad personažui tai – idealus pavyzdys. Kad išgyventų, Vera turi peržengti lyties ribas, pamatyti save kitame ir svetimame.

 

Galų gale jai tai pavyksta.

 

Nes esame ne tik kūnas. Chirurgas Robertas padaro Vincentei radikalią operaciją, bet negali kontroliuoti to, ką vadiname siela. Būtent todėl ir esame žmonės. Jei „Oda, kurioje gyvenu“ ir turi kokią mintį, ji apie tai, kad kiekvienas iš mūsų savyje turi kažką ypatinga, kažką unikalaus, ko niekas kitas negali paliesti. Kai kas yra neliečiama ir priklauso tik mums. Vienoje filmo scenų Vera grįžta namo ir mato merginą Kristiną, kuri jai patiko, kai Vera dar buvo Vincente. Ji vis dar geidžia Kristinos. Taip ji atsirevanšuoja chirurgui, kuris galėjo pakeisti odą, bet ne tai, kas slypi po ja.

 

Kaip ir Mary Shelley romane apie Frankenšteiną – kūrėjas negali kontroliuoti to, kurį sukūrė.

 

Sąsajos su Frankenšteinu akivaizdžios, bet pats pastebėjau jas gana vėlai. Iš pradžių perskaičiau Thierry Jonquet romaną „Tarantulas”. Ilgai bandžiau jį pamiršti, nes nenorėjau pažodinės ekranizacijos. Net galvojau apie nespalvotą nebylų filmą a la Fritzas Langas, nors labiausiai įkvėpė Georges’o Franju „Akys be veido“. O Frankenšteinas? Tai – pagrindinis kultūros mitas, nuo kurio neįmanoma pabėgti. Mary Shelley Frankenšteinas buvo naujasis Prometėjas. „Odoje, kurioje gyvenu“ Antonio Banderaso suvaidintas chirurgas greičiau yra mokslininkas teroristas. Jis puikiai pritampa pasaulyje, kuris remiasi valdžios teroru. Tai vis labiau nematomas, rafinuotas teroras, dabar jo yra ir politikoje, žiniasklaidoje, versle, ir medicinoje bei genetikoje.

 

Tai, kas Mary Shelley buvo fantazija, dabar tampa tikrove.

 

Kai pradėjau rašyti scenarijų, maniau, kad tai bus mokslinės fantastikos filmas. Bet per šešerius metus viskas pasikeitė. Be jokių problemų galima perkelti genetinę informaciją į kitos rūšies ląstelę. Gali sumaišyti kiaulės odos ir žmogaus odos atsparumą. Tokios manipuliacijos atliekamos su gyvūnais, augalais, dirbtinėmis medžiagomis. Galima jas atlikti ir su žmogumi. Oficialiai nieko panašaus nevyksta, nes mokslininkų bendruomenė užblokavo rizikingus eksperimentus. Bet gydytojai, su kuriais kalbėjausi, tvirtina, kad tai jau vyksta, tik laikoma paslaptyje.

 

Jus tai stebina ar gąsdina?

 

Niekas negali numatyti pasekmių. Gal po keliasdešimties metų gyvensime pasaulyje be vėžio, AIDS ir kitų mirtinų ligų, nes išmoksime genetiškai jų išvengti. Bet situacija, kai galima beveik neribotai elgtis su mūsų genetine medžiaga, apvers tikrovę aukštyn kojomis. Bus galima kontroliuoti dar negimusio asmens tapatybę, užprogramuoti, kokia ji turi būti.

 

Žmogus taps savo Dievu?

 

Tam tikra prasme taip, nes pasikeis kūrimo prasmė, tiksliau, visų garbinimu besiremiančių religijų pagrindas. Pasaulis nepasibaigs, bet žmonija pasikeis radikaliai. Esame arti naujos rūšies žmogaus ir naujos žmogiškumo koncepcijos. Labai norėčiau ją pažinti, bet nemanau, kad gyvensiu pakankamai ilgai.

 

Gal „Oda, kurioje gyvenu“ taps pirmuoju Jūsų filmu, priimtinu Katalikų bažnyčiai?

 

O ne, viskas, kas susiję su seksu, lytimi, kūnu, sukelia Bažnyčiai baimę. Reikia „tai“ daryti, bet negalima apie „tai“ kalbėti nei „to“ matyti, kad ir pačiu moraliausiu būdu. Katalikų bažnyčios pagrindas yra paslaptis. Nuodėmės ir bausmės klausimas. Kažkada apie tai žinojau daugiau, nes mokiausi kunigų seminarijoje. Bet viską pamiršau.

 

Viską?

 

Bažnyčia man jau net ne praeities šmėkla – neprivalau su ja kovoti, nes ji neturi man jokios įtakos. Išaugau toje religijoje, bet brendimas 5-ajame ir 6-ajame dešimtmečiais tarp kunigų ir labai religingų draugų man sukelia asociacijas tik su skausmu. Dabar nesu tikintis, bet esu dvasingas žmogus. Tik ne religine prasme. Nemanau, kad sielai būtų svarbi konkreti religija. Negalima suvesti dvasingumo iki dogmų. Tai sudėtinga tema, kuri paskutiniu metu mane itin domina. Greičiausiai apie tai mano būsimas filmas. Bet jokių smulkmenų apie jį neišgirsite.

 

Tačiau pasirodė informacija, kad dabar kursite žanrinį kiną, o „Oda, kurioje gyvenu“ filmuojant buvo vadinama siaubo filmu.

 

Neturiu supratimo, kaip apibrėžti šį filmą. Bet jei kas nors nusipirks bilietą, nes norės pamatyti siaubo filmą, labai nusivils. Nenorėjau gąsdinti. Filme nėra kraujo, nukirstų rankų ir iš spintos iššokančių lavonų. Jei ko ir galima išsigąsti, tai to, kaip labai būname vieni kitiems žiaurūs ir kartu beginkliai. Nekursiu žanrinių filmų, nes netikiu tokiu kinu. Dabar joks režisierius nebėra toks nekaltas, kad sukurtų gryną melodramą, miuziklą ar trilerį kaip 4-uoju ar 5-uoju dešimtmečiais. Galima tik jungti skirtingus elementus į naują visumą. Kai Ispanijoje kalbame apie skirtingus kino žanrus – siaubo filmą, komediją ar trilerį, vadiname juos vienu žodžiu – „genero“ (rūšis). Panašiai ir kalbėdami apie moterį ir vyrą. Gal iš to vieno žodžio randasi ir mano kinas – skirtingų žanrų ir skirtingų lyčių junginys.

 

Tačiau paskutiniai Jūsų filmai skiriasi nuo 9-ajame ir 10-ojo dešimtmečio pradžioje kurtų barokiškų, pankiškų „Aistrų labirinto“, „Kodėl aš viso to nusipelniau“ ar „Tamsoje“.

 

Atėjau į kiną specifišku metu – tai buvo naujos demokratijos Ispanijoje pradžia, kai ir kinas turėjo sureaguoti į ilgus Franco valdymo metus. Atsirado laisvė ir reikėjo ja pasinaudoti. Rodyti iki tol uždraustus arba į pakraščius nugrūstus dalykus. Staiga buvo galima žavėtis lyg vaikui: „Dieve, kiek čia spalvų!“ Bet vienas dalykas nepasikeitė – iš pat pradžių svarbiausia man buvo visiška moralinė personažų autonomija. Tie, kurie dažnai laikomi keistuoliais, kitokiais arba bepročiais, mano filmuose turėjo teisę gyventi ir elgtis savaip.

 

Bet pripažįstate, kad pastaruoju metu surimtėjote?

 

Juk jau esu senas... Vis dažniau prisiliečiu mirties, laiko tėkmės temų – mano amžiuje tai normalu. Kadaise viskas sukosi aplink seksą, nes tik taip galėjau susigrumti su mirtimi. Dabar už nugaros jaučiu jos kvėpavimą ir jau nebijau pasižiūrėti jai į akis.

 

Ar prisimenate savo pirmą susitikimą su Antonio Banderasu?

 

Devintojo dešimtmečio pradžia, ko gero, 1981-ieji. Pamačiau jį sėdintį su draugais ir iškart pasakiau, kad turi vaidinti kine. Pirmajame mano filmų, kuriame jis pasirodė, Banderasui teko eiti gatve, susitikti pagrindinį personažą ir tik pasižiūrėti į jį – su simpatija, bet kartu su liūdesiu veide. Banderasas tai suvaidino idealiai – iki šiol jo akyse aistra, sumišusi su melancholija.

 

Nedirbote kartu per dvidešimt metų. Ar per tą laiką jis pasikeitė?

 

Man ne. Banderasui penkiasdešimt, jis turi šeimą, gyvena JAV, bet net po visų tų „Zoro“ neprarado spindesio. Jis nieko nebuvo įsipareigojęs daryti, bet pasiūlė dosniai: „Pedrito, pasakyk, ko nori, ir aš tai padarysiu.“ Pasakiau, kad gali pamiršti apie holivudinę karjerą ir vaidinti kaip tada, kai buvome jauni.

 

Vis dar rašote iškart kelis scenarijus?

 

Taip. Vieną angliškai, ir dėl jo jaudinuosi, nes darau tai pirmą kartą. Kitą – beprotišką, pamišusį, šiek tiek iš senų laikų. Dar kitą ispaniškai – apie motinas. Tiksliau, apie motinų donkichotiškumą, kuris visada mane jaudino labiausiai.

 

Pagal „Duży Format“ parengė Kora Ročkienė


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.