Tai prasidėjo tikriausiai nuo juodojo metalo ir gitaros. Vėliau, beklausydamas „Burzum“ ir „Nahash“, atradau šiuolaikinę akademinę muziką, kurią vėlai vakare transliuodavo Lietuvos radijas. Tada ir kilo klausimas: kaip tiems kompozitoriams pavyksta tokią muziką sukurti? Ką reikia žinoti, kad dvidešimties žmonių ansamblis suprastų, ką ir kaip groti? Ėjau į biblioteką, skolinausi muzikos teorijos knygas, išmokau rašyti natas. Pradėjau lankyti Osvaldo Balakausko kompozicijos pamokas, rašyti pirmuosius kūrinius. Bandžiau stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Deja, neturint formalaus muzikinio išsilavinimo, po dviejų bandymų pakliūti į kompozicijos klasę nepavyko. Taip gyvenimas susiklostė, kad tuo metu dažnai būdavau Norvegijoje, tad padaviau dokumentus stoti į Oslo akademiją ir nesunkiai išlaikiau egzaminus. Toliau jau, kaip sakoma, istorija.
Kada ir kas inspiravo susidomėjimą vizualiaisiais menais? Kas žavėjo, masino tada ir kas dabar?
Viskas vyko paraleliai. Tuo metu, kai dar gyvenau Vilniuje ir studijavau muziką, Lietuvoje garso meno niša dar nebuvo labai išeksploatuota, idėjas buvo galima labai greitai realizuoti vizualaus meno kontekste. Pradėjau dalyvauti parodose, kolaboruoti su menininkais. Tai labai motyvavo. 1999–2007 metų laikotarpiu domino daug kas ir norėjosi daryti viską: rašyti muziką orkestrams, organizuoti kino festivalius, filmuoti dokumentinius filmus, montuoti garso instaliacijas. Temų ir idėjų eklektiškumą galbūt paveikė nestabili posovietinės Lietuvos pirmojo dešimtmečio aplinka, kai senos taisyklės buvo pakeistos naujomis ir jaunoji karta negrįžtamai kultūriškai „suvakarėjo“. Šiuo metu galbūt daugiausiai dėmesio skiriu idėjoms, o žanrų kiekis tik didėja. Psichologija, psichiatrija, kriminalistinė mitologija, architektūra, ekonomika, kinas, nišiniai muzikiniai žanrai – kitaip tariant, visa tai, kas liečia ir galią, ir „gerą gyvenimą“, man yra aktualu ir vienokiu ar kitokiu būdu atsispindi mano darbuose.
Kurį iš savo projektų vertini labiausiai, kuris tau svarbiausias?
Visi projektai man vienodai svarbūs. Netgi jeigu šiandien vienas darbas atrodo geriau už kitą, rytoj vertybės gali ir pasikeisti. Todėl į savo darbus žiūriu ne kaip į individualių projektų kolekciją, bet kaip į vientisą laiko bloką: 1999–2007, 2007–2011 ir t.t.
Nors jau nemažai metų gyveni Osle, Lietuvoje esi gana žinomas: dalyvauji parodose, projektuose. Tačiau ar jautiesi Lietuvos menininku? Su kuria šalimi labiau tapatiniesi?
Manau, visada būsiu Lietuvos menininku, nors žiūrint iš ekonominės pusės – akademinį išsilavinimą gavau Norvegijoje, tad kažkiek atstovauju ir šiai skandinavų šaliai. Manau, esu dvigubas agentas kultūros srityje.
Tavo kūrybos temos susijusios su garso ir vaizdo įtaigos bei galios tyrinėjimais. Kiek matyti iš videodokumentacijų, darbuose naudoji tam tikrus iš psichologijos perimtus priėjimo ir žmogaus paveikimo būdus. Netgi dokumentinę medžiagą iš tardymų ir terapijos sesijų. Man neteko dalyvauti tavo performansuose, bet bandydama įsivaizduoti jų poveikį pasijutau kaip pacientas psichiatro kabinete, kuriam rodoma hipnotizuojančiai besisukanti spiralė. Ar sukelti afekto būseną žiūrovui – vienas iš tavo tikslų?
Valdžios ir galios troškimas yra universalus žmogiškas reiškinys. Beveik niekam jis nepatinka, bet tai tarsi oras, be kurio žmogus negali išgyventi. Teisėsaugos institucijos, psichiatrija, savęs tobulinimo pramonės ir panašios institucijos turi savo specifinę manipuliavimo kalbą, kurioje esanti psichologinė įtampa mane labiausiai ir domina. Sakykim, tardymo dialogas yra gana įtemptas pokalbis ir puikus galios naudojimo pavyzdys. Būtent ta įtampa, atsirandanti tarp eilučių, ir nurodo man, kaip kurti muziką, kaip sudėti tekstą ekrane ir kaip eksponuoti darbą publikai. Savo kūriniuose stengiuosi tokią psichologinę įtampą perteikti pasitelkęs muziką ir videovaizdą. Visi tekstai, kuriuos naudoju savo naujuose darbuose, yra „pasiskolinti“ iš jau minėtų institucijų veiklos medžiagos. Ji veikia kaip dokumentas, garantuojantis teksto autentiškumą. Taip, sukelti afekto būseną tikrai yra vienas iš mano tikslų.
Neretai dalyvauji grupiniuose projektuose. Kokių patirčių suteikia kolaboravimas su kitais menininkais? Nesi individualistas?
Be jokių abejonių esu individualistas, todėl ir kolaboruoju. Pirma, tai nepaprastai smagu, įdomu ir labai daug ko išmoko. Antra, bendradarbiavimas suteikia galimybę pažvelgti į savo idėjas ir praktiką iš kito atskaitos taško. Ne vien teoriškai, bet ir praktiškai nuo idėjos sukūrimo iki parodos atidarymo. Manau, kad kūryba su partneriais kiekvienam menininkui turėtų būti beveik privaloma, nes nauda (gautos žinios) yra labai didelė.
Spalio 6 d. menininkas dalyvavo pokalbių ciklo „Kultūros horizontai 2020. Kultūros praktikos skaitmeniniame amžiuje“ dalyje „Meno praktikos“ ir kalbėjo apie menines strategijas.
Pokalbių ciklo renginiai vyksta Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) ketvirtadieniais nuo 18 val.