Irena Leonavičiūtė-Bratkauskienė gimė 1930 m. gruodžio 10 d. Gaižiūnuose, Jonavos raj. 1948 m. įstojo į Kauno dramos teatro studiją (vad. Ona Rymaitė). 1949–1951 m. mokėsi Lietuvos dramos teatro studijoje (vad. Aleksandras Kernagis). 1951–1953 m. – Klaipėdos dramos teatro aktorė, 1953–1955 m. – kino studijos aktorė, 1955–1989 m. – Lietuvos valstybinio akademinio (dabar – Nacionalinis) dramos teatro aktorė. 1983 m. jai suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės vardas.
Irena Leonavičiūtė buvo parengusi Janinos Degutytės ir Anzelmo Matučio poezijos programas, kurias daugelį metų skaitė Lietuvoje ir Amerikoje. 1993 m. Čikagos lietuvių teatre „Vaidilutė“ ji pastatė Petro Vaičiūno „Nuodėmingą angelą“, spektaklis susilaukė pripažinimo ir įvertinimo.
* * *
Irena Leonavičiūtė: „Devynios mano vaikystės vasaros, praleistos Dzūkijos kaime pas Močiutę, – laimingiausios mano gyvenimo dienos. Jos tapo mano gyvenimo šaltiniu.
Scenoje aš labai seniai... Mano herojai – našlaitės iš pasakų ir romantiškos mergaitės – jau seniai suaugo...
Svajoju apie stebuklingą skraidantį kilimą, kuris galėtų pakelti mane nuo kasdienybės ir apskraidinti aplink pasaulį...
Aš pakylėta širdimi gyvendavau pasakoje – atėjus į pasaką vaikų klegesys man buvo muzika. Rampos šviesos atskirdavo nuo vaikų, bet visada jausdavau jų kvėpavimą.
Pirmiausia aš noriu nusilenkti prieš visus lietuvius, kurie, gyvendami toli nuo tėvynės, išlaikė lietuvybę. Iki graudulio paveikė kalba. Man tai – vienas iš stebuklų, įrodančių, kad lietuviai neišnyks.“ (Čikaga, 1992)
„Man svarbu paliudyti Tautos gyvybę Vinco Kudirkos žodžiais: „Kokie būtų vaisiai, kad mes nepritrūktume dviejų pamatinių dalykų: tvirtumo būdo ir vienybės viešame darbe.“ („Varpas“, 1897)
„Daugiausia vaidinau lyrinius vaidmenis, ypač daug – vaikiškuose spektakliuose. Su V. Rimkevičiaus „Vandens lelija“ ir kt. apvažiavau visą Lietuvą. „Klastoje ir meilėje“ vaidinau Luizą. Su tuo spektakliu buvo atsitikę keistas atsitikimas. Atvažiavo iš Veimaro vokietis režisierius Otto Langas ir rinko aktorius savo „Klastos ir meilės“ spektakliui. Mane jis išgirdo, kai aš kažkokiame profsąjungos susirinkime „kovojau“ už aktorių teises. Reikalavau, kad mes premjeriniuose spektakliuose, kaip normalūs žmonės, turėtume geras vietas, galėtume ateiti pasipuošę (tai juk mūsų šventė). Pirmose eilėse sėdėdavo ponai (proletarų valstybėje!), o artistas neturėjo vietos. Aš kalbėjau taip karštai, kad vokietis pasakė: „Ji vaidins Ledi Milford.“ Direktorius priešinosi, bet režisierius užsispyrė, ir aš vaidmenį gavau. Ir svarbiausia – net dublerio nedavė.
Pokarinių dešimtmečių atmosfera teatre buvo slogi: karaliavo ponios ministrų žmonos, kurios dar ir tarpusavyje riejosi, bet aš buvau laiminga, man tekdavo vaidmenų.
Vieno linkėčiau – kad į teatrą sugrįžtų Lietuvos didvyriai, mūsų herojai, kančios žmonės. Kad teatras sugrąžintų mums istoriją, kad auklėtų jaunimą. Prisimenu, anuomet J. Marcinkevičiaus „Mažvyde“ vaidinau nediduką vaidmenį ir iš susijaudinimo drebėdavau užkulisiuose, kai scenoje kartodavo „Lietuva, Lietuva...“ , o salėje žmonės stovėdavo. Man graudu ir šiandien tai prisiminti... O kas dabar žadina tuos jausmus? Atrodo, kad patriotizmas tapo gėda. Reikia budinti, kad jaunimas didžiuotųsi savo tėvyne, nenorėtų išvažiuoti, o ieškotų vietos savo Žemėje.“ (1995)
„Nepaprastai gerbiu ir myliu režisierių Romualdą Juknevičių. Jo spektakliuose visuomet jausdavausi kaip namie. Scena – tavo mažasis kambarys, jauku. Viskas buvo ligi smulkmenų apgalvota, tobula. Vidujai buvau tvirta, žinojau, vardan ko einu. Į atmintį įstrigo darbas su Vytautu Čibiru. Jis man pasiūlė kitokius vaidmenis – nebe lyrinius, gal charakterinius. Įrodinėjau, nesugebėsiu vaidinti tokių herojų, tačiau jis įtikino, kad tai mano vaidmenys. Irena Bučienė taip pat pateikė staigmeną paskirdama Kazio Sajos „Ubagų saloje“ kvaištelėjusios Vonušės vaidmenį. Niekada neužmiršiu darbo su Dalia Tamulevičiūte „Abejingame gražuolyje“.“ (2005)
„Irenos Leonavičiūtės Nina – šviesus žiburėlis veidmainingame gyvenimo maskarade. Aktorė pavergė žiūrovą ne vien moterišku žavesiu. Įdomus pats vaidmens sprendimas. (...) Visa jos būtybė alsuoja troškimu gyventi ir mylėti. Tokios gyvybingos ir tyros Ninos žuvimas sukrečia kaip didelė neteisybė.“ (Dana Rutkutė. „Gražu pažiūrėti, bet...“ Literatūra ir menas, 1960-04-09)
„Prie aktorių, jaučiančių poetinio žodžio svarbumą ir kartu jo trapumą, priskirtina Irena Leonavičiūtė. Pagrindinė jos autorė buvo Janina Degutytė. (...) Įsigyvenimas ir išgyvenimas yra svarbiausi aktorės Irenos instrumentai, kuriais skaitydama Janiną Degutytę ji puikiai naudojosi, atidžiai sekdama tekstą, neiškreipdama jo prasmių, sutelktų į tėvynę, gamtą, kalbą, ištikimybę.“ (Profesorė Viktorija Daujotytė, 1993; laiškas iš I. Leonavičiūtės archyvo)
„Su P. Vaičiūno „Nuodėmingo angelo“ pastatymu „Vaidilutės“ teatras pasirodė naujoje šviesoje. Ne vien tik beveik naujas kolektyvas, bet ir jo siela, režisierė Irena Leonavičiūtė-Bratkauskienė, su pasigėrėjimu savo roles ir pareigas atliko. Gal būt dėl to, kad, priešingai buvusiems režisieriams, ji ne tik myli teatrą, bet ir jo žiūrovus. (...) Esu pastovus teatrų lankytojas ir negaliu atsiminti tokio atvejo, kuomet, spektakliui pasibaigus, visi žiūrovai atsistojo, taip ilgai ir nuoširdžiai plojo.“ (Juozas Žygas. „Maloni atgaiva“, Draugas, 1994-03-31)
„Čikagos Jaunimo centro didžiąją salę pripildę žiūrovai tą spalio 31 vakarą skirstėsi, gėrėdamiesi „Vaidilutės“ pasisekimu. Žinoma, čia buvo didelis įnašas režisierės Irenos Leonavičiūtės-Bratkauskienės.“ (Juozas Prunskis. „Sušvito scenoje“, Draugas, 1993-11)
Svarbiausi Irenos Leonavičiūtės vaidmenys teatre
1952 – Katia („Trečio kurso studentas“, rež. Romualdas Juknevičius, Klaipėdos dramos teatras);
1953 – Maša (A. Simukovo „Mergužėlės lelijėlės“, rež. Kazimiera Kymantaitė),
Pamela (H. Balzaco „Gėlininkė“, rež. Alfonsas Radzevičius),
Princesė (S. Michalkovo „Princas ir elgeta“, rež. Vitalijus Gruodis);
1954 – Tina (M. Baratašvilio „Žiogas“, rež. Aleksandras Kernagis);
1956 – Onutė Žaliūnaitė (A. Bieliausko „Egzaminas“, rež. Aleksandras Kernagis),
Mariči (H. Hejermanso „Vilties žuvimas“, rež. Romualdas Juknevičius),
Luiza (F. Shillerio „Klasta ir meilė“, rež. Borisas Dauguvietis);
1957 – Stasė Gabytė (J. Butėno ir A. Kernagio „Pamilau dangaus žydrumą“, rež. Aleksandras Kernagis);
1958 – Onytė (G. Landsbergio-Žemkalnio „Blinda“, rež. Kazimiera Kymantaitė),
Graciela (E. de Filipo „Melo ilgos kojos“, rež. Romualdas Juknevičius),
Birutė Vidugirytė (Vytauto Rimkevičiaus „Vandens lelija“, rež. Balys Lukošius);
1960 – Nina (M. Lermontovo „Maskaradas“, rež. Romualdas Juknevičius),
Birutė (K. Sajos „Nerimas“, rež. Kazimiera Kymantaitė);
1961 – Milda (K. Sajos „Pirmoji drama“, rež. Romualdas Juknevičius);
1962 – Moteris (K. Simonovo „Ketvirtasis“, rež. Vytautas Čibiras);
Liudmila (L. Zorino „Draugai ir metai“, rež. Juozas Rudzinskas);
1963 – Aušra Medelytė (V. Rimkevičiaus „Ratas“, rež. Vytautas Čibiras),
1964 – Nataša (V. Tokarevo „Sąžinė“, rež. Vytautas Čibiras),
Libušė (P. Kohauto „Trečioji sesuo“, rež. Vladas Limantas);
1965 – Našlaitėlė (A. Liobytės „Meškos trobelė“, rež. Stefa Nosevičiūtė);
1967 – Raminta (A. Bieliausko „Kauno romanas“, rež. Henrikas Vancevičius),
Alia (S. Mrožeko „Tango“, rež. Jonas Jurašas);
1968 – Alionuška (I. Karnauchovos, L. Brausevičiaus „Raudonoji gėlelė“, rež. Algirdas Lapėnas);
1969 – Rita (E. de Filipo „Cilindras“, rež. Algirdas Lapėnas);
1970 – Estera (A. Millerio „Kaina“, rež. Irena Bučienė);
1972 – Ledi Milford (F. Schillerio „Klasta ir meilė“, rež. Ottas Langas);
1973 – Fru Serbiu (H. Ibseno „Laukinė antis“, rež. Henrikas Vancevičius);
1976 – Motina (J. Berrie „Piteris Penas“, rež. Irena Bučienė);
1977 – Misis Peidž (W. Shakespeare’o „Vindzoro šmaikštuolės“, rež. Henrikas Vancevičius);
1978 – Katriukė (Just. Marcinkevičiaus „Mažvydas“, rež. Henrikas Vancevičius);
1980 – Vonušė (K. Sajos „Ubagų sala“, rež. Irena Bučienė);
1982 – Morta (A. Laurinčiukas „Praraja“, rež. Algirdas Lapėnas);
1984 – Manefa (A. Ostrovskio „Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo“, rež. Henrikas Vancevičius);
1988 – Poeto mylimoji (V. Kukulo, R. Tumino „Čia nebus mirties“, rež. Rimas Tuminas)
Svarbiausi vaidmenys kine ir televizijoje
1953 – Aušra („Aušra prie Nemuno“, rež. Arkadijus Faincimeris, LKS);
1956 – Giedrė („Tiltas“, rež. Borisas Šreiberis, LKS);
1957 – Nijolė („Kol nevėlu“, rež. Vytautas Žalakevičius, LKS);
1966 – Birutė (J. Radzevičiaus „Nebaigta apysaka“, rež. Balys Bratkauskas, LTV);
1975 – Gina (N. Charitonovo „Valtis miške“, rež. Balys Bratkauskas, LTV);
1976 – Aktorė (J. Cocteau „Abejingas gražuolis“, rež. Dalia Tamulevičiūtė, LTV);
1978 – Kotryna (B. Sruogos „Pavasario giesmė“, rež. Balys Bratkauskas, LTV);
1980 – Misis Kroft (A. Christie „Endhauzo paslaptis“, rež. Balys Bratkauskas, LTV),
Gina (N. Chaitovo „Viltis miške“, rež. Balys Bratkauskas, LTV).
Parengė Daiva Šabasevičienė
Šv. Mišios už Irenos Leonavičiūtės-Bratkauskienės vėlę bus laikomos Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje rugsėjo 27 d. 9 val.
Atsisveikinti su Aktore galima Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rugsėjo 27 d. nuo 10 iki 14 val. Urna su velionės palaikais bus laidojama Antakalnio kapinėse Vilniuje.