Poilsiaujantis ekspresionizmas

Vidas Poškus
Ekspesionizmas nemirė, jis tik laikinai poilsiauja – kaip nemirė ir kiti dalykai, kurių mirtis skelbiama ir konstatuojama jau kelis šimtus metų – poezija, romanas, teatras, tapyba, net kalba, Vakarų civilizacija ar Dievas. Tai juk taip natūralu, nes ilgainiui marinami visi ilgaamžiai. Ekspresionizmas šioje vietoje – ne išimtis. Juk jam jau, šiaip ar taip, bent koks šimtas metelių. O pasak Wilhelmo Worringerio – ir dar daugiau...

Vartojant žmogišką mirties sąvoką, norom nenorom sužmoginamas net toks abstraktus reiškinys kaip ekspresionizmas. Norintiems geriau įsivaizduoti, kaip atrodo kūniškas jo pavidalas, derėtų pažvelgti bent jau į vieną E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės paveikslą – tą, vaizduojantį mažą vaikelį didelėmis ausinėmis ir pavadintą „Kaip Hamletas“. Infantili šio veikėjo išorė nėra klaida ar sąmoninga apgaulė. Turbūt visi puikiai supranta (tą liudija ir senolių suvaikėjimui dedikuotas folkloras), jog pasiekę garbų amžių mes visi pasuksime atgal. (O ir Hamletas buvo ne kas kitas kaip jaunuolis nuo pernelyg didelių aistrų bei išgyvenimų senatviškai sudiržusia siela).

 

Tad štai, ekspresionizmas dar yra gyvas. Minėtasis, taip pat daugelis kitų tos pačios E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kūrinių (o jie yra tikroji ekspresionizmo emanacija) tai tik paliudija. Panašiu principu senais laikais tautai būdavo rodomas dar gyvybingas karaliaus kūnas. Ekspresionizmas juda, kruta visais savo dažybiniais kaulais, raumenimis, gyslomis bei kraujagyslėmis rodydamas, kad dar ,,gali“. Žiūrint į gyvybingai užteptus paviršius (E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės tapyba yra tikra užtepimų, potėpių, prisilietimų enciklopedija – dažas čia ir tirštai klojamas, ir skystai varvinamas, ir pusiau sausai įtrinamas), į nepriekaištingai suderintas spalvas (viskas suveržiama pasitelkus aristokratišką juodą ir skaisčią baltą), tikrai nekyla jokių minčių apie ekspresionizmo mirtį. Jeigu ne pasaulyje, tai bent Lietuvoje, jeigu ne Lietuvoje, tai bent Kaune... Tai brandi, pati brandžiausia ekspresionizmo forma (omenyje turima E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės tapyba), kupina gyvenimo patirties – tokia, kuri turi užtarnautą teisę į poilsį.

 

Taigi, tai jau poilsinė, beveik kurortinė jo (ekspresionizmo) gyvenimo fazė. Jis, senolis, pelnytai ilsisi po ilgo ir audringo savo gyvenimo, po visų pakilimų ir nuosmukių grandinės. Jis dar toks pats (kaip ir dera ekspresionizmui) dirglus bei audringas, bet kartu – atsipalaidavęs. Primenantis vaizdingomis Birštono apylinkėmis vaikštinėjantį ir kūniškos bei dvasiškos ramybės mediciniškai nustatytomis mineralinio vandens dozėmis siekiantį neurasteniką. E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės tapyba yra labai nervinga, t.y. ekspresyvi. Dėl to negali kilti nė menkiausių abejonių. Žiūrint į jos paveikslus regisi, kad teptukas bėgiojo po jų paviršius lyg reguliariai elektros srovės purtytas, o dažai paletėje maišyti esant nuolatinio šoko būsenos (drebant rankoms, virpant sielai ir emociškai išsibalansavus smegenims). Atsipalaidavimo, ilsėjimosi gaidos ypač ryškios naratyviniame E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės tapybos lygmenyje. Čia, kaip ir dera besiilsintiems (retas, o ypač nuvargintas ilgalaikių dvasinių ieškojimų, prie jūros skaito Dostojevskį ar Camus), nėra nė trupinėlio (nebent kažkas giliai giliai paslėpta po pastoziniu dažų sluoksniu) mistikos ar ekstazės (tų būtinų save gerbiančio ekspresionizmo elementų). E. Balsiukaitės-Brazdžiūninės įkūnytas ekspresionizmas ilsisi ir oriai lesina paukščius, bendrauja su vaikais ar pats tiesiog nekaltai žaidžia infantilius žaidimus (banalu, kad senatvė su vaikyste žingsniuoja koja kojon).

 

Apie besiilsintį (ir ne tik E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės) ekspresionizmą kalbant vertinamuoju aspektu reikia pasakyti, kad poilsis suteikia tam tikrų pranašumų, kita vertus, iš dalies apriboja. Taip, daugelis estetiškai ar net etiškai gerų darbų padaroma lengva ranka. Ekspresionizmo (kaip ir kitų labai rimtų dalykų – pavyzdžiui, kalbos ar Dievo) lengvumas gali pakrypti į nepateisinamą lengvabūdiškumą. (Apie Dievą nekalbėkime, bet pernelyg atsipalaidavus kalba pavirsta talaluška, o ekspresionizmas – nieko neįpareigojančia buitinio dekoro dalimi.) Vis dėlto pasiekus garbų amžių galima ir net būtina atsipalaiduoti – šimtamečiai senoliai didžiąsias tiesas kartais taip pat išsako ,,vaikiškomis“ frazėmis. Tad ir kalbant apie E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės ekspresionizmą vėjavaikiškumas, paletėje ir ant drobės sumaišytas su gilios patirties doze, suteikia nepakartojamo žavesio ir intrigos – savybių, kurios dažnai pasiekiamos tik gerai pailsėjus ir labai atsipalaidavus.

 

Paroda veikia iki rugsėjo 30 d.

Galerija „Meno niša“ (J. Basanavičiaus  g. 1/13, Vilnius)

Dirba antradienį–penktadienį 12–19, šeštadienį 12–16 val.


 

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.