Nuo 1998-ųjų R. Bučius – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius. Svarbiausi jo vaidmenys – Sergejus (F. Dostojevskio „Stepančikovo dvaras“, rež. J. Vaitkus, 1998), Džekas (B. Frielo „Lugnazado šventės šokiai“, rež. G. Padegimas, 2001), Lebedevas (A. Čechovo „Ivanovas“, rež. S. Mykolaitis, 2002), Pranciškonas (J. Meko „Pati pradžios pradžia“, rež. J. Vaitkus, 2002), Kirilovas (F. Dostojevskio „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“, rež. J. Vaitkus, 2005), Lakūnas (A. Saint-Exupéry „Mažasis princas“, rež. S. Mykolaitis, 2006), Subtilus ponas (L. Bärfusso „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“, rež. R. Kudzmanaitė, 2007), Kapitonas Ilgakojinė (A. Lindgren „Pepė Ilgakojinė“, rež. E. Jaras, 2007), Vileikis (A. Škėmos „Saulėtos dienos“, rež. R. Kudzmanaitė, 2008).

Mintimis apie Remigijų Bučių maloniai sutiko pasidalinti režisieriai Jonas Vaitkus ir Ramunė Kudzmanaitė.

Jonas Vaitkus: Su Remigijumi Bučiumi repetavome „Fundamentalistus“. Jis ir Ramunė Skardžiūnaitė – žmonės, esmingai susiję ir su manimi, ir su mano teatro suvokimu. Jie yra stabili šeima, jie turi savo vertybių skalę, jie išsiskiria pastovumu, darbštumu, požiūriu į teatrą, šeimą, apskritai – į gyvenimą.

Manau, kad daug kur yra tokių „esminių“ žmonių, ant kurių lyg ir laikosi pats teatras: jie visada laiku ateis į repeticiją, visada bus pasiruošę, visada imlūs. Galima sakyti, kad iki sudėtingų personažų Bučius atėjo savo kojomis, savo galva, savo širdimi. Tokie žmonės kaip jis man labai reikalingi, nes be jų nebūtų į ką atsiremti.

Ramunė Kudzmanaitė: Remigijus Bučius – ypatingos vidinės elegancijos aktorius. Ja pripildytas kiekvienas jo gestas ir visa plastika. Neįsivaizduoju, kas dar būtų taip suvaidinęs Antano Škėmos „Saulėtų dienų“ Vileikį. Jį visada girdi, kad ir ką vaidintų. Jo personažų tariami žodžiai aštrūs, taiklūs, skaudūs...  

„Seksualinėse mūsų tėvų neurozėse“ jam teko vaidinti ypač neigiamą personažą, prievartautoją. R. Bučius surado jame kažkokio keisto žmogiškumo, vienatvės, kažkaip išteisino jo gyvenimą ir elgesį, tuo sukeldamas paradoksalią žiūrovų reakciją: neigiamas personažas tampa lyg humaniškesnis už teigiamus.

Jo kuriami vaidmenys pasižymi ypač didele bruožų amplitude, jie gyvena, pulsuoja. Man labai patinka jo darbas repeticijose, nes tai aktorius eruditas, neperšantis savo nuomonės, dirba netausodamas savęs.

Nors jis vaidina daugelyje spektaklių, manau, režisieriai jo dar iki galo neatrado. Jis kuklus, nešvysčioja TV laidose. Remigijus Bučius – pagrindinių dramatiškų vaidmenų artistas! To jam ir linkiu šio jubiliejaus proga.

Parengė Daiva Šabasevičienė

„7 meno dienos“ Nr.32 (954), 2011-09-16