Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KULTŪRA

Ginamasis žodis galimam transatlantiniam solidarumui


Dragan Klaič (1950–2011)


7 MD

Share |
Dragan Klaič (1950–2011)
Žinia, kad rugpjūčio 25-ąją išėjo Draganas Klaičius, buvęs „Theater Instituut“ Nyderlanduose direktorius bei projekto „Culture Action Europe“ (anksčiau – EFAH) prezidentas, iki šiol atrodo kaip nelemtas pokštas.

Vilniuje paskutinįsyk matytas IETM susitikime „Menų spaustuvėje“ 2009 m. spalį, jis iki paskutinės dienos buvo aktyviai įsitraukęs į kultūros vyksmą, ar tai liestų Europą, ar JAV, ar Aziją. Jam rūpėjo kultūros sostinių likimas, jis kėlė kultūrinės atskirties, tarptautinių kultūros ryšių, kultūrinės diplomatijos ir daugybę kitų klausimų.

 

Eruditas, poliglotas, Draganas Klaičius buvo talentingas teatro tyrinėtojas ir tarptautinį pripažinimą pelnęs kultūros analitikas. Nuolat klausdavome jo patarimo, provokavome pasidalyti įžvalgomis, nes žinojome, kad atsakys neįprastai, kitaip, paradoksaliai, su balkanišku humoru. Jo patirtis buvo neišsemiama, o kultūros politikos ir vadybos suvokimas gilus ir autentiškas.

 

Gimęs Serbijoje 1950 m., Klaičius buvo pasaulio pilietis. Studijavo dramaturgiją Belgrade, Jeilio universitete įgijo teatro istorijos ir kritikos daktaro laipsnį, buvo profesorius daugelyje Europos ir JAV universitetų. Inicijavo daugybę kultūros iniciatyvų, parašė knygų (itin populiari tarp studentų „Mobility of Imagination“ – „Vaizduotės mobilumas“, kurį sėkmingai į savo kalbas išvertė kolegos latviai ir lenkai), tuo praturtindamas kultūros vadybos ir politikos tyrimų lauką, tapo tikru Mokytoju kultūros vadybininkams. Iki šiol sunku patikėti, kad jo daugiau nesutiksi traukinyje pakeliui į konferenciją kurioje nors pasaulio kertelėje ar nepamatysi apsupto būrio kolegų mažoje senamiesčio kavinukėje. Išeidamas paliko gedėti žmoną Juliją ir dukterį Norą, moteris pačiais teatrališkiausiais vardais.

 

Norėdama apmaldyti šios netekties sukeltą skausmą, atsiverčiau vieną iš jo straipsnių 2005-aisiais jo redaguotame leidinyje „Europa kaip kultūros projektas“. Jo vertimą dabar siūlau „7md“ skaitytojams.

 

Irena Alperytė


 

Išvykau iš Belgrado studijuoti į Jungtines Valstijas 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Buvau įsitikinęs, kad per ankstesnes keliones pakankamai gerai pažinau Vakarų Europą ir kad jau nieko nebeieškau komunistiniame bloke, tad domėjausi Jungtinėmis Valstijomis. O nuvykęs ten pradėjau mąstyti apie kultūrų skirtumus ir ypatingą Europos savitumą, nuolat patirdamas kontrastuojančias amerikietiškosios kultūros savybes. Jeilio universitete (viename iš pasaulio mokslo lyderių), daugelis magistrantų ir pedagogų buvo iš Europos, bet mano socialinis ratas susiformavo iš europiečių, amerikiečių ir bičiulių iš „besivystančių“ šalių, tokių kaip Indija, Brazilija ar Šri Lanka. Mūsų pokalbiuose kritinė amerikietiškosios kultūros analizė buvo nuspalvinta doze Azijos ir Lotynų Amerikos pastebėjimų. Tai buvo Šaltojo karo metai, kai poliarizavosi politinė kairė ir dešinė, JAV peraugusi į opoziciją tarp liberalų ir konservatorių, tuo metu tokių sąvokų kaip „tapatybė“ ir „globalizacija“ mūsų leksikone nebuvo, o apie postmodernizmą tik kartkartėmis užsimindavo vienas kitas profesorius.

 

Kultūrinis Europos egzistavimas buvo matomas visur: mokymo programoje, bibliotekoje, universiteto galerijoje, „arthauzo“ kino teatruose ir universiteto teatre rodomuose spektakliuose, nuolatiniame akademikų ir įžymybių, atvykstančių viešnagėn iš Europos, sraute. Tačiau miesto aplinka buvo tipiškai amerikietiška: kruopščiai prižiūrimus XVIII–XIX amžių universiteto pastatus, tarp kurių pasitaiko ir atgijusios neogotikos pavyzdžių, iš visų pusių supo sutrešę dviaukščiai Naujosios Anglijos namukai, skurdas, nusikalstamumas, aplink centrą, 7-ajame dešimtmetyje tapusį radikaliojo urbanistinio regeneravimo auka, stūksojo garažų pamėklės ir apleisti prekybos centrai. Universitetas buvo intelektualinė oazė – privilegijos ir išsilavinimas, prabanga ir geros manieros, – bet jam stigo socialinio konteksto ir kultūrinės įtakos. Net nušiurusios gatvelės ties universiteto miestelio riba, kur gyvenome mes, studentai, buvo izoliuota zona, o mūsų profesoriai slėpėsi saugiuose priemiesčiuose.

 

Ačiū Dievui, ne per toliausiai buvo Niujorkas, tad aš vykdavau ten patirti gyvų europietiškų kontekstų. Nors visuomet jaučiau neeuropietiškų bendruomenių artumą ir persmelkiantį amerikietiškosios popkultūros buvimą, savo nostalgiją galėjau sušvelninti Aukštutinio Ist Saido Vidurio Europos kavinukėse ir parduotuvėlėse ar kunkuliuojančiose Mažosios Italijos gatvelėse. Europinio stiliaus intelektualas, kuris neužsisklendžia savo tyrimuose ir pajėgia įveikti atotrūkį tarp akademinės ir plačiosios visuomenės, kurio balsas iš universiteto geto gali pasiekti ir kitas intelektualines ar menines bendruomenes – Niujorke buvo retai, o gal net vargiai įmanomas. Iš rytinės šio miesto dalies perspektyvos pajutau dar tvirtesnį ryšį su Europa, suvokiau ją kaip stiprią ir unikalią kultūrinę konsteliaciją, kaip bendrą kultūrinį mentalitetą, nors ir grūmiausi su homogenizuojančia nostalgija, prisimindamas tą didžiulę įvairovę, kurią patyriau keliaudamas po Europą. Savo baigiamajame darbe gilinausi į autorius, kurie laikė save tikrais europiečiais, bet nepriklausė Europos kultūriniam „meinstrymui“ – Karelą Čapeką, Stanisławą Witkiewiczių; vėliau su malonumu pristačiau Amerikos scenai tokius Europos autorius kaip Ödönas von Horváthas, Franzas Xaveras Kroetzas. Savo amerikietiškiems skaitiniams ieškojau eruditų kritikų ir kandžių europietiško raugo publicistų, taigi aptikau Edmundą Wilsoną ir Gore’ą Vidalą: greta Miroslavo Krležos ir Witoldo Gombrowicziaus jie tapo man naujais kultūros herojais. Po kelerių metų įgijau daktaro laipsnį ir grįžau į Belgradą, nė kiek nesigailėdamas ir neabejodamas, bet nuolat apsilankydavau JAV.

 

Šaltojo karo pabaiga ne staiga, bet smarkiai paveikė Europos ir Amerikos kultūrinę poliarizaciją. Pasipiktinimas JAV suvešėjo globalizacijos diskurso paunksmėje, Europoje tai buvo atsakas į agresyvią ir atgrasią JAV kultūrinių industrijų ekspansiją. Pokomunistinių Vidurio ir Rytų Europos visuomenių perėjimas į rinkos kapitalizmą atnešė paveldėtų kultūros sistemų dezorientaciją ir nuosmukį, o kultūros rinkas sparčiai užtvindė amerikietiški produktai, tai kėlė papildomų nuoskaudų ir nuogąstavimų.

 

Dešimtajame dešimtmetyje suintensyvėjus Europos intelektualų debatams, Europai plečiant savo kultūrinę įtaką į rytus ir pietus, amerikiečių intelektualinis dalyvavimas šiame konferencijų ir debatų sraute kiek prislopo, nors JAV knygos ir straipsniai vis dar labai veikė Europą. Pavyzdžiui, debatuose dėl karo mano ankstesniojoje šalyje ryškiai suskambo kelių Amerikos kultūros atstovų balsai, nors jų tonas ir buvo skirtingas: nuo išskirtinai supratingo (Susan Sontag) iki neišmanėliško, arogantiško, iškraipančio esmę (Robert Kaplan).

 

JAV prezidentui oficialiai paskelbus karą su terorizmu, politiniai nesutarimai tarp Europos ir JAV sukėlė ir kultūrinių įtampų. Esu linkęs nepaisyti lėkšto antieuropietiškumo apraiškų, o ypač antiprancūziškų JAV gestų, taip pat ir nevalingo antiamerikietiškumo, būdingo nūdienos Europai. Pasigirsta balsų, kad būtina apibrėžti Europos savivoką siekiant priešpriešos su Amerika. Tai neišvengiamai redukuoja ir supaprastina tiek sudėtingus JAV kultūros klausimus, tiek ir įgimtą Europos kultūros konsteliacijų įvairovę. Europa nieko neįgyja nei išsigalvodama savo ideologiją, nei puoselėdama netvarų europietiškumo kultą ar Europos viršenybės pojūtį, nei kurdama radikaliai priešišką Kito įvaizdį, kad ir kam jis būtų adresuotas – amerikiečiams ar arabų ir islamo pasauliui. Labai negerai, kai politinės emocijos ir nesutarimai grindžiami kultūrų skirtumais. Užuot konstravę europietiškumo ideologiją, europiečiai verčiau gilintų Europos masto intelektualines diskusijas, pasirūpintų geresne jų kokybe, taip pat visais lygiais – nuo savivaldos iki ES institucijų – palaikytų Europos kultūros politikos plėtrą, kad būtų skatinami tarpkultūriniai ryšiai, mobilumas ir tarptautinis bendradarbiavimas. Smarkiai pasikeitusiame pasaulyje – išlaisvintame nuo drastiškų šaltojo karo perskyrų, besigrumiančiame su ekonominės globalizacijos kultūrinėmis pasekmėmis, paveiktame migracijos ir Europos gyventojų senėjimo, genamame skaitmeninės revoliucijos ir purtomame teroristų atakų, – reikia iš esmės peržiūrėti kultūros politiką Europoje. Nei amerikietiškos filantropijos (kaip vyriausybės rūpesčio pakaitalo) imitacija, nei naivi opozicija Amerikos kultūros konsteliacijai nebūtų šiuo požiūriu vaisinga kryptis.

 

Solidarumo jausmas yra brangintina Europos kultūros ir politikos ypatybė. Kodėl gi nepareiškus solidarumo su kritiniais amerikiečių balsais, t.y. su tais, kurie priešinasi homogenizuojančiam karo su terorizmu diskursui („kas ne su mumis, tas prieš mus“) arba kovoja už tikrą multikultūrinę įvairovę, kritikuodami kvotomis paremtas politiškai korektiškas pyrago dalybas. Transatlantinį dialogą, ko gero, pagerintų atgyvenusio požiūrio į „Vakarus“ (labiau tinkančio Šaltojo karo priešpriešai) atmetimas, nepaisant neseniai nuskambėjusios entuziastingos Timothy Gartono Asho ginamosios kalbos. Europos Sąjungai tampant ekonominės galios bloku ir – ne taip sparčiai – vientisu politiniu dariniu, kultūrinė Europos dimensija neturi būti spraudžiama į ES rėmus. Europos kultūrinį savitumą lemia atvirumas kitiems balsams ir laikysenoms, taip pat pasirengimas išnaudoti tarpkultūrinio veiksmo galimybes, užuot išpažįstant europietišką tradiciją kaip simbolį ar kertinį ideologijos akmenį. Mūsų partneriams Amerikoje, kamuojamiems karingų reakcionierių ir fundamentalistų ultrapatriotų, praverstų šiek tiek kitokie europietiško solidarumo gestai, tokie, kokie būtų sumažinę Rytų Europos disidentų izoliaciją šaltojo karo metais.

 

Versta iš: „Europe as a Cultural Project 2002–2004“, Final Report of the Reflection Group, European Cultural Foundation, 2005.


 

 

„7 meno dienos“ Nr.32 (954), 2011-09-16

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti