7 meno dienos

Juk neatsitiktinai jo filmų herojais tapo alchemijos ir okultizmo garbintojas Rudolfas II ar italų tapytojas alchemikas Giuseppe Arcimbolda. Po lemtingų 1968-ųjų Švankmajerio filmai atsidūrė ant lentynos, todėl su jo kūryba anksčiau nebuvo daug progų susipažinti, bet paskutiniais dešimtmečiais jam skiriamos retrospektyvos ir knygos, filmai tapo neatskiriama animacijos kanono dalimi. Septynis 1966–1989 m. sukurtus Švankmajerio trumpo metražo filmus trečiadienį (21 d. 19.05) parodys LTV2. Saldžios disnėjiškos animacijos gerbėjus prašyčiau nesivarginti, nes Švankmajeris mėgsta karstus ir visokius makabriškus dalykus, tad ir šioje filmų programoje pamatysime gotiškos ir siaubo literatūros pradininkų Horace’o Walpole’o „Otranto pilies“ ir Edgaro Allano Poe „Ešerių namų žlugimo“ ekranizacijas. Tie filmai iš dalies atsirado todėl, kad 8-ojo dešimtmečio pabaigoje valdžia Švankmajeriui leido grįžti į kiną su sąlyga, kad jis apsiribos klasikos ekranizacijomis. Bet netrukus ir vėl jam buvo uždrausta dirbti kine. Švankmajeris eksperimentavo ir toliau, kūrė keramiką, koliažus, netoli sienos su Vokietija nusipirko sugriuvusius rūmus ir įkūrė juose siurrealistinį „Meno kambarį“. 1982 m. jo filmas „Dialogo dimensijos“ sulaukė tarptautinių apdovanojimų (tarp jų ir Berlyno „Auksinio lokio“), bet tuometinėje Čekoslovakijoje jis bematant atsidūrė juodajame sąraše, o filmas buvo rodomas komunistų partijos ideologų susirinkimuose kaip pavyzdys, kokio kino socialistinėje šalyje negalima kurti. Švankmajeris išliko nepatogus valdžiai. Jo humoro jausmas ir polinkis į mistifikaciją iki šiol yra geriausias ginklas prieš visokias ir pokomunistiniame pasaulyje populiarias jėgos ar tautos idėjas. Pats menininkas tvirtina, kad jam artimiausias yra „Alisos stebuklų šalyje“ autorius Lewisas Carrollas: „Mes su Carrollu esame iš tos pačios upės pusės.“ Neatsitiktinai Švankmajerio „Alisos...“ ekranizacija priskiriama prie pačių geriausių. Švankmajeriu žavisi Terry Gilliamas, Timas Burtonas, Johnas Lasseteris ir garsieji broliai Quay, pagerbę čekų magą filmu „Jano Švankmajerio kabinetas“. 1975 m. Švankmajeris išspausdino esė „Ateitis priklauso masturbuojančioms mašinoms“. Kad jis buvo teisus, įsitikinu kiekvieną kartą, kai įsijungiu televizorių.

Kažkodėl pagalvojau, kad Švankmajeris turi kažką bendra su 1992–2010 m. kurto populiaraus britų serialo „Frosto prisilietimas“, kurį vėl primins LTV (18 d. 13.30) pagrindiniu personažu – melancholišku vienišiumi, policijos detektyvu inspektoriumi, kurį suvaidino Davidas Jasonas, užsispyrusiai kovojančiu ne tik su savo bukais viršininkais, bet ir su jų begaliniu noru subanalinti ir supaprastinti pasaulį bei žmogaus elgesio motyvus.

Detektyvų ir kriminalinių istorijų mėgėjus turėtų sudominti Olivier Marchallo filmas „Ginklas MR 73“ (LTV, šįvakar, 16 d. 23.15), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė puikus prancūzų aktorius Danielis Auteuil’is. Jis vaidina su alkoholizmu ir praeities šmėklomis kovojantį policininką Luji. Praeitis persekioja ir Žiustiną (Olivia Bonamy), kurios tėvus prieš ketvirtį amžiaus žiauriai nužudė Šarlis Siubra. Dabar už gerą elgesį jis paleidžiamas iš kalėjimo. Tas netikėtas nusikaltėlio išlaisvinimas suartina Žiustiną ir Lujį.

LNK primins 1981 m. Bobo Rafelsono filmą „Laiškanešys skambina du kartus“ (17 d. 22.30). Žinovai tvirtina, kad tai ištikimiausia literatūriniam pagrindui – 1934 m. Jameso M. Caino romanui – ekranizacija. Pirmąkart jį ekranizavo prancūzai 1939 m., amerikiečių juoduoju romanu susižavėjusiems italų intelektualams Luchino Visconti ekranizacija „Apsėstieji“ (1942) tapo įžanga į neorealizmą, tik 1946 m. romaną į ekraną perkėlė patys amerikiečiai. Manau, kad sąrašas dar bus tęsiamas. Kas tokio yra Caino romane, kad į jį nuolat gręžiasi kinas? Pirmiausia, žinoma, aistros, prakeiktųjų meilužių tema. Kai klajūnas Frenkas (Jack Nicholson) užklysta į atokią degalinę, jis pamato gražuolę Korą (Jessica Lange), šalia pagyvenusio vyro slopinančią ir savo erotinius geidulius, ir maištą. Gyvenimo pilnatvės ilgesys atves Korą ir Frenką iki tragedijos, kurios nuojautą nuolat pabrėžia meistriškai operatoriaus Sveno Nykvisto perteikta filmo atmosfera. Į kino istoriją įėjo ir erotinė scena ant miltais apibarstyto stalo. Tokios įtaigios erotikos šių dienų kine jau seniai nemačiau.

LTV (20 d. 21.15) parodys šveicarų dokumentininko Erico Bergkrauto dokumentinį filmą „Laiškas Anai. Žurnalistės Politkovskajos nužudymo istorija“ (2008). Filme pasakojama apie žurnalistės gyvenimą ir mirtį (ji buvo nužudyta per tuometinio prezidento Vladimiro Putino gimtadienį), pateikiami interviu su jos vaikais, buvusiu vyru, bendradarbiais ir rusų kovotojais už žmogaus teises, rodomas Politkovskajos pasiaukojimas ir drąsa atskleidžiant karo Čečėnijoje nusikaltimus. Šį rugpjūtį suimtas vienas Politkovskajos nužudymo organizatorių ir laukia naujas teismo procesas, tad sekantiems įvykių eigą, manau, filmas padės prisiminti primirštas aplinkybes, kitiems tai bus galimybė sužinoti apie naujausią Rusijos istoriją iš pirmų lūpų.

Jūsų –

Jonas Ūbis