Pastarąjį variantą man padėjo išsirinkti močiutė (Irena Švedienė). Ji vis kalbėjo, kad būtinai nori aplankyti Frenkelio vilą, nes ten eksponuojami jos dailės mokytojo Penzeliuko darbai.
„Penzeliuko?“ – „Taip taip, mes visi Bagdonavičių taip ir vadindavome. Labai geras mokytojas buvo, nors, tiesa, mes jo per pamokas neklausydavom, kol neprižadėdavo, kad pieš ant lentos, jei mes ramūs, tylūs būsim. Ir kokių tik paveikslų nepripiešdavo! Sulaikę kvapą žiūrėdavome ir niekaip atsigrožėti negalėdavom.“
Dar močiutė prisiminė, kad Bagdonavičius su savo mama labai mėgdavo eiti į teatrą. Abu baltai apsirengę, žili („Atrodydavo it angelai“), visada gaudavo vietas centre ir taip emocingai žiūrėdavo, jog atrodydavo, kad salė pilna judviejų balsų. Išties Bagdonavičius mėgo ir teatrą, ir muziką, ir fotografiją, nors dailei skyrė daugiausia laiko. Jis – įvairiapusė asmenybė, miesto šviesuolis, kurio visur būdavo pilna. Turbūt todėl ir paroda vadinasi „Gyvenimas – tarsi teatras...“.
Taigi pakalbėjusi su močiute ir pagalvojusi, kad Bagdonavičius vis dėlto buvo viena ryškiausių Šiaulių asmenybių, nusprendžiau, jog būtų gėda neaplankyti parodos. Taip vėl atsidūriau prie Frenkelio vilos vartelių, pro kuriuos įžengusi visada pasijuntu lyg sugrįžusi atgal į praeitį. Ir atrodo, kad tuoj duris atvers pats Chaimas Frenkelis ir paklaus, ko man reikia jo namuose. Žinoma, taip neatsitinka, bet, dievaži, tą vilą tikrai gaubia kažkokia mistinė aura. Pojūtis kaip niekur kitur.
Mane pasitiko linksmos ir paslaugios muziejaus darbuotojos. Sumokėjusi 3 litus paklausiau, kur čia to Bagdonavičiaus darbai. Bet muziejaus damos pasiūlė neskubėti ir iš pradžių aplankyti visas viloje esančias ekspozicijas. Kodėl gi ne? Esu ir anksčiau viską išvaikščiojusi, bet vis tiek įdomu. Pirmas aukštas, antras aukštas, salė po salės, baldai baldeliai, didikų portretai, peizažai, knygos, kino salė ir t.t.
O viską apžiūrėjusi, kai ką nemačiom ir pačiupinėjusi, prieinu ir Bagdonavičiaus darbų ekspoziciją, kuri užima tris vilos sales. Tiesa, vienoje salėje eilėmis išdėliotos kėdės šiek tiek trukdo laisvai vaikščioti ir apžiūrinėti darbus. Bet negalima pykti, nes ši salė skirta viloje vykstantiems koncertams. Dar vienas akiai neįprastas dalykas – darbai iškabinti ne ant baltų sienų. Istorinis interjeras apsaugo kūrinius nuo įspūdžio sterilumo.
Kadangi prieš parodą lankytojai apeina ir kitas ekspozicijas, pakliūna tiesiai į antrąją salę. Pirmoji su parodos plakatu bei planšetėmis, trumpai pristatančiomis Bagdonavičiaus gyvenimą, apžiūrima vėliausiai. Tai šiek tiek glumina, nes vis dėlto yra įprasta pirmiausia susipažinti su autoriaus gyvenimo faktais, o tik vėliau apžiūrėti jo darbus. Beje, Šiaulių Aušros muziejaus rengiamoms parodoms tokios planšetės, iliustruojančios autoriaus gyvenimą (biografijos faktai, nuotraukos, kitų atsiminimai ir pan.), labai būdingos.
Parodoje pristatoma įvairiapusė dailininko kūryba: tapyba, scenografija, grafika, taikomoji grafika, dizainas – „nuo saldainių popierėlio iki paminklo Vytautui Didžiajam Lygumuose“. Darbai buvo ilgai saugoti ,,Aušros“ muziejaus archyvuose ir pagaliau pristatyti lankytojams. Taip pat išleistas ir 110-ųjų gimimo metinių jubiliejaus proga pristatytas albumas-katalogas „Gerardas Bagdonavičius. Tapyba, grafika, dizainas, fotografija“ (sud. Augenija Jovaišaitė, Virginija Šiukščienė, Odeta Stripinienė, įvadinio straipsnio autorius – Vytenis Rimkus. Šiauliai: „Aušros muziejus“, 2011 m.), kur išsamiai pateikiami Bagdonavičiaus biografijos faktai, jo kūrybos apžvalga, bibliografija ir viskas iliustruota svarbiausiais menininko darbais.
Pirmieji darbai, kuriuos pastebėjau, buvo gaminių pakuotės bei saldainių popierėliai. Būtent, saldainių popierėliai, kuriuose kojytėmis maskatuoja miesto poniutės. Grakščios ir valiūkiškai žvelgiančios – nejučia priminė kažkada Vilniuje lankytą mados parodą „Art deco stilius (1918–1939)“. Žinoma, čia esama ir tautiškesnių popierėlių, puoštų medžio drožybą primenančiais ornamentais ar su Vytauto Didžiojo atvaizdu. Tautinę savimonę taip pat žadina jo kurti baldai Kauno Karininkų ramovės Prezidento kambariui. Visai kitaip atrodo „Metropolio“ baro rekonstrukcija ar džiazo orkestro estrados fono dekoracija – spalvos ir linijos pulsuoja, figūrų komponavimas muša ritmus. Nieko neprikiši – išties įdomūs futuristiniai pabandymai.
Šalia – daugybė peizažų: grafikos ir tapybos darbų, architektūrinių, urbanistinių, gamtos peizažų. Dauguma iš jų (architektūriniai ir urbanistiniai) papildyti įvairiausiais užrašais, paaiškinimais, kuriuos dabar galima laikyti neįkainojamais etnografiniais bei istoriniais šaltiniais: „Dailininkas fiksavo tas vietoves, tuos miestų kampelius, kurių šiandien net nėra išlikę, ir jau ta prasme piešiniai yra vertybė“, – sako Virginija Šiukščienė (Diena.lt, 2011-08-10). Asmeniškai man patraukliausi pasirodė pajūrio vaizdeliai: Palangos restoranas ir paplūdimiu besidžiaugiantys poilsiautojai ar jachtos, plūduriuojančios jūroje – idiliški ir nekomplikuoti. Šiek tiek niūresni ir grėsmingesni miesto vaizdai – sodrių, tamsių spalvų banguojančios stogų eilės ir rimti žmogystų veidai. Šiuose darbuose galima aptikti ir impresionizmo, ir ekspresionizmo, ir natūralizmo apraiškų.
Apskritai, anot muziejininkų, kūrybinis Bagdonavičiaus braižas formavosi veikiamas įvairių XX a. pradžios stilių, o kartu išliko savitas ir nepakartojamas (tiesa, tai turbūt būdinga didžiajai daugumai to laikotarpio Lietuvos dailininkų). Vytenio Rimkaus teigimu, dailininko kūrybinio braižo formavimuisi bei estetinėms pažiūroms daugiausia įtakos turėjo secesija, modernas, rusų „Meno pasaulio“ grupuotės stilistika, artima pažintis su dailininkais Mstislavu Dobužinskiu, Antanu Žmuidzinavičiumi, Justinu Vienožinskiu, meno istoriku Pauliumi Galaune.
Nemaža vietos parodoje skirta ir scenografijoms bei veikėjų kostiumams. Šioje srityje Bagdonavičius pradėjo dirbti dėl specialistų stokos ir vedamas jaunatviško entuziazmo. Kuriant scenografijas buvo būdinga įsijausti ir kuo tikroviškiau atskleisti epochą. Jo sukurti kostiumai ir scenografijos ryškios, detalios, apgalvotos.
Nepamirštas Bagdonavičiaus indėlis kuriant ir populiarinant ekslibrisus. Parodoje galima pamatyti Martyno Kavolio, paties Bagdonavičiaus ekslibrisų. Jie stilizuoti, dekoratyvūs, puošti liaudiškais ornamentais. Būdinga aiški kompozicija, šrifto ir vaizdo darna, epochos simbolika. Įdomi ir originali taikomosios grafikos kūrinių grupė: padėkos, sveikinimo ir pagyrimo raštai, įstaigų blankai, vokai, atvirlaiškiai, knygų viršeliai. Gaila, kad parodoje negalima pamatyti dailininko fotografijų, bet gal visko būtų jau ir per daug. Tiesa, galima pirštų galiukais pačiupinėti kėdę, ant kurios sėdėdamas Bagdonavičius tapė. Čia yra ir autentiška menininkui priklausiusi paletė, molbertas, rodomi ir neužbaigti eskizai.
Mano pirmą išsamesnį susitikimą su Penzeliuku papildė Danielio Dolskio muzika. Nors įrašas ekspozicijoje sklido iš magnetofono, girdėjosi sukamos plokštelės garsai. Ši ano meto muzika padėjo pajusti dvasią, kuria gyveno ir kūrė Gerardas Bagdonavičius.
Taigi apžiūrėjusi visus darbus (prie saldainių popierėlių grįžau net keletą kartų), dėl išsamesnio vaizdo nusprendžiau aplankyti dar ir Bagdonavičiaus namus: jis pats juos suprojektavo ir sukūrė jiems interjerą. Menininkas svajojo, kad čia ateityje bus jo memorialinis muziejus. Deja, tokio niekas neįkūrė, o įrengė socialinius būstus. Kažkada buvęs išskirtinis, namas dabar po truputį nyksta. Turiu prisipažinti, kad ir pati, kol buvau neaplankiusi parodos, šito namo nė kiek negailėjau. Nors ne vieną kartą yra tekę pro jį praeiti. Dabar norėtųsi ne tik praeiti, o ir užeiti. Paliesti sienas, pamatyti kambarius, kuriuose gyveno ir kūrė Bagdonavičius.
Kauniečiai džiaugiasi Juozo Zikaro namu, kodėl šiauliečiai negali pasidžiaugti Bagdonavičiaus? Praeidama pro šalį mirkteliu savo naujajam pažįstamam, žvelgiančiam iš memorialinės lentos – bent jau tokia žymė ant namo sienos.
Paroda veikia iki spalio 23 d.
Ch. Frenkelio vila (Vilniaus g. 74, Šiauliai)
Dirba antradienį–penktadienį 10–18 val., šeštadienį–sekmadienį 11–17 val.