Pjesę iš suomių kalbos išvertė Aida Krilavičienė, spektaklio scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, kompozitorius Antanas Jasenka, videorežisierė Eglė Eigirdaitė, vaidina Jolanta Dapkūnaitė, Algirdas Gradauskas, Dalia Michelevičiūtė, Džiugas Siaurusaitis, Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė.
Mika Myllyaho (g. 1966) – vienas garsiausių Suomijos režisierių, įsitraukęs ir į dramaturgų gretas. Dirbdamas su Helsinkio „Teatro grupe“, jis režisavo ir rašė tekstus. Kaip teatro praktikas sukūrė daugelį įsimintinų spektaklių – yra statęs ir klasikinius veikalus, tarp jų Williamo Shakespeareo’o „Hamletą“, ir šiuolaikines pjeses – pavyzdžiui, Martino McDonagh‘o„Inišmoro leitenantą“. Jo spektakliai – suprantami, dažnai juokingi, bet pasižymi ir sudėtingų gyvenimo reiškinių analize, teatrine patirtimi. Nuo 2010 m. rudens Mika Myllyaho yra Suomijos nacionalinio teatro generalinis direktorius.
Pirmojoje pjesėje „Panika“ (2005) jis tyrinėjo vyro situaciją šiuolaikinėje visuomenėje. Tai komedija, kurioje atskleidžiamos trijų vidutinio amžiaus vyrų neurozės. Pjesė ir spektaklis sulaukė puikių žiūrovų ir kritikos atsiliepimų.
Antroji pjesė „Chaosas“ (2008) pasakoja apie tris moteris. Sofija – mokyklos, kurią rengiamasi uždaryti, mokytoja. Julija – gydytoja, užmezgusi romaną su pacientu. Emi – impulsyvi žurnalistė, kuriai gresia kalėjimas. Vieną žiemą ir pavasarį nutikę įvykiai iš esmės sujaukia jų gyvenimus – jos suvokia, kad turi kažką daryti. Problemos, iškylančios pjesės herojėms, susijusios ir su jų pačių asmenybe, ir su jautrumą praradusia visuomenine aplinka. Stiprybės jos semiasi iš savo tvirtos draugystės, ir netgi labiausiai beviltiškose situacijose atranda vietos humorui. Pjesė buvo išversta į anglų, danų, estų, vokiečių, rusų, vengrų kalbas, vien Suomijoje pastatyta septynis kartus, vaidinta ir Edinburgo „Fringe“ festivalyje.
Paskutinė Mikos Myllyaho trilogijos dalis „Harmonija“ (2009) – dar viena šiurkštoka komedija, kurioje gvildenami darbo ir aistros klausimai. Autorius taip apibūdina savo rašymo metodą: „Pjesės rašymas – nuolatinis procesas. Per repeticijas perrašinėju ir taisau savo juodraščius. Iš pradžių improvizuoju, prašau aktorių, kad jie keistų dialogus, raginu daryti ką nors kita, o aktoriai komentuoja savo personažus. Kitą dieną atnešu jiems naują teksto variantą.“
Savo susidomėjimą Mikos Myllyaho pjese „Chaosas“ Lietuvoje ją statanti režisierė Yana Ross aiškina taip:
„Reiktų pradėti nuo to, kad Suomijoje egzistuoja dramaturgo profesija. Šios profesijos mokoma, jauniems dramaturgams suteikiama galimybė tobulėti, dirbti ir savo meistryste užsidirbti duoną. Suomijoje susiformavusi stipri socialinio teatro tradicija, ir jau dešimtmečius gyvuoja požiūris, jog žmogus formuoja visuomenę ir už ją atsako. Ir suomių teatro kūrėjas, ir žiūrovas – tai aktyvus žmogus, ginantis savo poziciją.
Istoriškai suomių dramaturgija – liaudies komedijos ir socialinis teatras – susiformavo XIX a., priklausomybės nuo Rusijos imperijos laikotarpiu, kai buvo sutelktas dėmesys į nacionalines problemas, atgimė gimtoji kalba. Visa tai giliai įaugę ir į šiuolaikinę dramaturgiją.
XX a. 7-ojo dešimtmečio politinis radikalizmas įtvirtino suomių dramaturgijos socialinį „šališkumą“. Pagal naujų pastatymų per sezoną kiekį šiuolaikinės suomių pjesės (vidutiniškai apie aštuoniasdešimt nacionalinės dramaturgijos premjerų!) turbūt gali konkuruoti tik su vokiškomis.
Iš teatro žiūrovas laukia aktualaus ir aktyvaus dialogo. Tokioje atmosferoje organiškai vyksta dramaturgų kartų kaita. Ryškiai debiutavo jauni autoriai Juha Jokela, Saara Turunen, Sofi-Elina Oksanen (su ja planuoju artimiausiu laiku bendradarbiauti). Tad Mika Myllyaho jau priklauso susiformavusiai viduriniajai kartai.
„Chaosas“ – viena iš pačių brandžiausių ir ryškiausių jo pjesių. Dramaturgijos stilius atviras režisūriniam sprendimui ir interpretacijai. Pjesė sudaryta iš epizodų, veiksmas šuoliuoja tarp kelių personažų praeities ir dabarties, perteikdamas atpažįstamą šių asmenybių charakteristiką. Myllyaho rodo šiuolaikinį pasaulį ir teigia, kad materialioji krizė tiesiogiai susijusi su dvasine. Žmogų prislėgė tiek kasdienių smulkių problemų, kad jo akiratis susiaurėjo iki visiško apakimo.
Dramos herojai sukasi uždarame rate ir mėšlungiškai bando išsikapstyti iš krizinių situacijų ir šeimoje, ir profesinėje aplinkoje, ir mes patys repetuodami dar nenusprendėm, ar pavyks mūsų herojams įveikti šį kliūčių ruožą. Myllyaho parašė šviesų finalą, kuris, aišku, yra klastingas... Gyvenimas nepanašus į filmo kadrą, kur kamera atsitraukia, o trys neperskiriamos draugės, akimirkai pamiršusios gyvybiškai svarbias problemas, valgo morkų pyragą ir žiūri pro langą į krintančius geltonus klevų lapus...
Myllyaho žaidžia stereotipais. Pjesė „Panika“ skirta vyriškam neurozės protrūkiui, o „Chaosas“ – moteriškam, nors „Panikoje“ vyrai visą laiką verkia ir aimanuoja, o „Chaose“ moterys mosuoja kumščiais ir stoja prieš kliūtis. Autorius ironizuoja postfeministinėje visuomenėje išsitrynusias vyriškumo ir moteriškumo ribas.
Pjesės pamatas, jos „mėsa“ – šiuolaikinis kontekstas. Myllyaho pjesę įrėmina populiari sąmokslo teorija, kurią knygoje „Šoko doktrina“ išdėstė žurnalistė, politikos apžvalgininkė, įtakinga kairiosios politinės krypties mąstytoja kanadietė Naomi Klein (g. 1970). Vykstant globaliai katastrofai (žemės drebėjimui, kariniam perversmui, Artimųjų Rytų karui ir pan.) valdžia ir finansinis elitas dirba pagal matematines formules, reorganizuoja visuomenę ir ja manipuliuoja. Kai žmogus išgyvena šoko būseną, jam lengva įteigti naujas vertybes, perkrauti „kompiuterį“. Remdamasis „mažo žmogaus“ pavyzdžiu, Myllyaho patikrina, naujai įvertina ir ironizuoja šią tezę, o kartu palieka vietos šaltai analizei, svarstymui ir abejonei.
Šiuolaikinis žmogus-skruzdėlė bėga užprogramuotą krosą su kliūtimis, o prie finišo linijos pasaulio galingieji (valdžia, oligarchai, finansų magnatai ir kitos „smegenys“) atims iš jo paskutinį šapelį ir privers patikėti, kad dėl visko kalta krizė.
„Chaosas“ tiria ir scenoje projektuoja šiuolaikinį žmogų – siekiantį viską kontroliuoti, kita vertus, balansuojantį ties plonyte psichologinės krizės ir prievartos protrūkio riba. Nors chaoso tema taip pat labai svarbi, bet pagrindinė, vidinė šios medžiagos tema yra agresija, slypinti žmogaus viduje. Pjesės veiksmas vyksta „čia ir dabar“, kur šiuolaikiniai žmonės bando spręsti savo problemas, bet matome ne sprendimus, o tiesiog fizinius sprogimus: žmonės mušasi, kovoja už savo miegą, darbą, šeimą. Svarbu atsakyti į klausimą, iš kur kyla ta agresija. Man įdomu suprasti, kaip žmonės sprendė šiuos klausimus prieš šimtą metų, viduramžiais ar dar anksčiau. Kaip mes galėjome išgyventi, tramdydami tą agresiją. „Chaose“ moterys apie tai kalbasi, o mes matome, kaip ji netikėtai sprogsta.
Ši pjesė parašyta trims aktorėms. Nors joje yra daug šalutinių personažų, nusprendėme, kad mūsų komandoje bus šeši žmonės. Veiksmas bus epizodiškas, kiekvienas aktorius turės būti ne tik personažas, bet ir egzistuoti scenoje kaip asmuo, turės klausyti, girdėti ir bandyti nesusitapatinti su kauke. Man labai svarbu rasti bendrą kalbą su žiūrovu. Mes pripratę sėdėti teatro salės tamsoje ir stebėti viską iš šono. Bet dabar yra XXI amžius, matome, kaip greitai viskas keičiasi, koks mūsų gyvenimo ritmas ir tempas, todėl ir teatre negalime sau leisti tik sėdėti ir stebėti. Man labai svarbu priartinti aktorių prie žiūrovo, bent jau pasiekti, kad žiūrovas taptų aktyvesnis, kad atsirastų jo ir spektaklio dialogas. Tai gali vykti ir tamsoje, bet labai svarbu sukurti sąlygas tam bendravimui, atsakyti į kai kuriuos šiuolaikiniam žmogui aktualius klausimus.
Struktūros epizodiškumas leidžia atsisakyti buities, spręsti erdvės klausimą. Žiūrovas patenka į juodą dėžutę, iš pirmo žvilgsnio užpildytą matematinėmis formulėmis, bet įsižiūrėjęs supranta, kad tai tik padaugintas kavinės valgiaraštis ar kažkas panašaus. Šešios tribūnos ir mikrofonas, mokyklinė lenta – štai ir visi daiktai, iš kurių šešių aktorių grupė sukuria šiuolaikinę „juodąją skylę“ – chaosą.
Remiamės kiekvieno personažo kasdienine gyvenimo kakofonija. Kas, kokie garsai yra natūralus jų dienos dirgiklis? Mokyklos skambutis ar avarinės sirenos, gretimame bute gręžiama siena ar tiesiog klaviatūros tarškėjimas, jei visą dieną leidi prie kompiuterio? Klegantis televizorius, arbatinuko švilpimas ar lašantis vanduo iš neužsukto čiaupo? Taip gimsta spektaklio ir kiekvieno personažo temų leitmotyvai.“
Parengė Daiva Šabasevičienė