Galima, žinoma, sau padėti (ar pakenkti?) ir prisiminti, kad egzistuoja tapyboje tokia kryptis, abstrakcionizmas, atsiradusi XX a. pradžioje, įsibėgėjusi viduryje. Pasaulyje jau seniai žmonės nesuglumsta neradę paveiksle siužeto ar tikroviško natiurmorto su verbomis ir obuoliais; moka gėrėtis paveikslo tuštuma. Galima sau priminti, kad Rūta Katiliūtė – be abejonių viena nuosekliausių ir stipriausių Lietuvos abstrakcionistų, kad atsidūrę prieš Katiliūtės paveikslus susiduriame su meistriška tuštuma. Galima įsitikinti, kad tuštuma iš tikrųjų yra iki kraštų pilna, tuomet slystant paveikslo paviršium tyrinėti ir įvardinti sau atskiras kūrinio kokybes – kolorito niuansus, skaidrumą ar tamsos tirštumą, išnyrančių ir vėl drobės gelmėje ištirpstančių elementų siluetus. Galima ieškoti prasmių – ką reiškia viena ar kita detalė, kokia paveiksle glūdinčių motyvų kilmė.
Susidūrus su Katiliūtės drobėmis, mane visuomet traukia elgtis kitaip: pasisukti šonu į menotyrines lentynėles, kultūrinį kontekstą, istorinių ir asmeninio gyvenimo faktų kratinį, veidu į paveikslą. Tuomet paveikslas yra ir rodo tai, ką turi, o vidun ima tyliai tekėti tai, kam sunku (ir ar visada reikia?) rasti žodžių. Ima skleistis tai, ką žodžiai nutyli, supaprastina ar iškraipo. Galbūt čia ir slypi tikros tapybos jėga. Kaip Rūta kuria? Kaip gimsta jos paveikslai? Kaupiau šiuos klausimus daug metų, šiandien atsirado proga juos užduoti. Sėdėdamos dirbtuvėje, gelmes spinduliuojančių kūrinių apsuptyje, pasitelkiame žodžius. Teptukai ir pradėtos drobės laukia ryto.
Rūta, kaip Tu tapai?
Tikrai nebūna taip, kad atsikeliu, einu į dirbtuvę, paskui grįžtu namo, ir taip kiekvieną dieną. Kuriu bangom: tapau, tapau, paskui galiu mėnesį netapyti. Nes yra kitas, svarbesnis darbas – pamatyti. Kažkas pavergia, kažką pamatai. „Sausai“ tapyti negaliu.
Ar pradėdama naują drobę turi jos vaizdą mintyse?
Pradedi tapyti – viskas būna aišku. Bet nenusakomai. Matau abstrakčiai. Spalvas tikrai žinau, bet formos yra šiek tiek pasąmonėje. Tai panašu į šilkverpį, leidžiantį šilko siūlą. Žinai, kad trauksi tą šilko siūlą, žinai, kad bus gerai. Bet kaip viskas vyks, kas konkrečiai išeis, nežinai.
Nors ir naujas motyvas, bet įšoka visa senoji patirtis. Pradėdama turiu tą impulsą, ryškų, raiškų, bet formos gali versti tapyti pagal ankstesnę patirtį. Arba būtent tą valandą, tą minutę užsinori kažkokios naujos formos. Ir ta forma atsiranda. Ir dar nelauktai ji gali pasipildyti kokiu nors gabaliuku iš paprasčiausios kasdienybės – kad ir kokia nors rudens lapo spalva. Niekas nesupras, kad ta ryški dėmelė drobėje – tai atmintyje iškilęs raudono vijoklio lapelis, kurį kažkada mačiau nukritusį ant šviesaus grindinio. Sunku suprasti, iš kur, kaip ir kodėl. Bet atsiranda laiku ir vietoje.
Pagrindinis tave užkariavęs motyvas yra mintyse. Kaip Soldene tapant nutiko – ten senos gotikines bažnyčios, daug tamsos. Taip gimė juodos drobės, nors matyta aplink tikrai daug kitų motyvų. Bet visi įspūdžiai išsigrynina ir susisieja su jausmais.
Kuri kūrybos fazė labiausiai patinka?
Aišku, kad pradžia, nes dar nespėji prie savęs prikibti. O paskui būna įvairiai: pradedi lengvai, paskui ateina nusivylimas, paskui ilgai ieškai, tada baigi. Ratas sukasi. Ir būna nepasitenkinimo pabaigoje; jau atrodo, kad pavyko, o kitą dieną pamatai, kad ne. Tai amžina kančia. Ir džiaugsmo būna akimirkų. Darbu to nepavadinsi, nors kartais dirbi kaip juodžiausias darbininkas.
Kaip tuomet tai pavadinti?
Nežinau. Panašiau į žaidimą. Bet tokį, kad kartais ir nusišaut norisi. Man žaidimas – rimtas dalykas. Pasižiūrėk į vaikus, kai jie žaidžia, – jie ir verkia, ir stato, ir griauna – ir visa tai daro rimtai. Ir kuriantiems menininkams yra taip pat.
Pakalbėkim apie matymą. Kas Tau daro įspūdį?
Viskas, kas netikėta, nauja. Pavyzdžiui, pernai Pažaislio vienuolyne buvau nusiteikusi, kad pamatysiu kažkokius savo mėgstamus mėlynumus ir vėl, po juodų drobių pauzės, atrasiu savo mėgstamas spalvas. O išėjo taip, kad sukūriau nedidelį ciklą rudų darbų. Nors visada anksčiau sakydavau, kad ruda – ne man. O dabar vėl prapuolė, ir aš tos rudos nepagaučiau kaip vėjo. Yra paslapties tame, kažkas veda, bet ne religine prasme. Tai kaip meilė – pamatei ir įsimylėjai. Pavergė.
Aš tapytoja. O tapytojui svarbiausia spalva. Visą laiką eini žiūrėdama į spalvas, akys dirba. Kur bežiūrėtum, akys mato spalvas. Kiti gal žiūri – stalas, galvoja, aha, čia galima kažką padėti. O tapytojas iškart žiūri į spalvą. Aišku, dar į formą ir apšvietimą. Ir visą laiką to akys ieško. Eini ir staiga pamatai – kažkokie spalviniai stebuklai. Ir čia iš karto įsijungia dvasiniai pojūčiai. Nebūna taip, kad pamatei spalvą ir sakai „oi, kaip gražu, nutapysiu“. Spalvos, vaizdai prisijungia prie to, ką patyrei, jautei, skaitei ar dar kaip kitaip išgyvenai. Jei tuo metu domiuosi archajiniais motyvais, pasirodo seni ženklai; jei domiuosi debesimis, atspindžiais, atsiranda gamtinių motyvų – aišku, jie transformuojasi, susiabstrahuoja, bet prasideda visada nuo mano tikrovės, nuo stebėjimo. Pasąmonė irgi dalyvauja, būtent ji kartais ir pasuka viską šiek tiek kitaip.
Ko daugiau Tavo paveiksluose – racionalių sprendimų ar intuicijos?
Norėčiau, kad abiejų būtų per pusę. Kartais noriu, kad būtų daugiau racionalumo, bet pavyksta visiškai priešingai. Manau, kad pusiausvyra yra gerai. Kitaip būtų per daug viskas išplaukę... Man patinka suvaldyti formas, įvesti kažką griežtesnio. Intuicija tarsi veda, o tu iš paskos eini, su kažkokia valia, tvarkymu, racionalumu. Net nežinau, ar aš čia drobę suvaldau, ar save (juokiasi). Daug racionalumo maišant spalvas, dengiant paviršių, čia negalima visko paleisti savieigai.
Kada nusprendi, kad paveikslas yra baigtas?
Blogiausia baigti, kai pavargsti. Jei tapai realistinį paveikslą, tuomet gali remtis apšvietimu, aiškia forma, visi plotai turi būti padengti. Tada aišku, kada pradedi ir pabaigi. O jei tapai abstrakčią drobę... Anksčiau įsikibdavau įvieną drobę ir ją niurkydavau; dabar to nedarau, tapau ciklais, dengiu daug sluoksnių. Atrodo, kad nutapyta labai paprastai ir greitai – bet būna, kad drobę tapau ir pusę metų, ir ilgiau: sluoksniai ilgai džiūva, jau esu išmokusi darbus tęsti. Kartais tuoj pat užbaigi, o kartais labai ilgai negali. Na ir laukia drobė, guli. Kad ir ta ilga šviesi drobė (rodo į atremtą į sieną kūrinį) – jau laukia manęs tris mėnesius. O būna, kad, et, ir taip vienu priėjimu visą ciklą drobių užbaigi – na, tiesiog šventos dienos.
Ką labiausiai savo kūriniuose vertini?
Aš per daug neanalizuoju. Didelė kūrybos dalis eina iš įkvėpimo ir pasąmonės. Vertinu atitikimą. Vertinu, kai meninis jausmas ten, kur išgyvenau, kad ir Diuseldorfo keramikos muziejuje, ir jausmas esantis paveiksle, atitinka, yra tas pats. Spalvinė nuotaika, spalvinis jausmas. Atitikimas man labai svarbu – pasižiūri į kūrinį ir matai, kad jis atitinka tai, kas tave pavergė. Man atrodo, kad aš vis keičiuosi, ieškau, o kas nors gali pasižiūrėjęs pasakyti, kad „visą laiką tas pats“. Aš nesiginčiju. Tapau taip, kaip man reikia.
Rūta, sakei, kad tapydama atrandi. Ką?
Spalvas atrandu, formas, savo filosofiją. Pati nustembu kartais. Nebūna kaip realistams – pamatė kažką, nusinešė molbertą ir nutapė. Tapant ir mąstant abstrakčiau, viskas bendrinasi. Nežinai, kur tave nuves, kaip viskas susilydys. Man atrodo, yra keli keliai į abstrakciją. Vienas iš jų: paėmiau drobę, išpyliau dažų – gali ir graži abstrakcija išeiti, jei ją kaip nors suvaldai, įtikini žiūrovą ir pats pamatai, ką norėjai pamatyti išpylęs ir pabraukęs. Kitas kelias yra pro realybę. Atsimeni Mondriano obelį? Jis labai tikroviškai piešė tą obelį, piešė, paskui vis toliau ėjo, giliau. Bendrino, bendrino ir iki visiškos geometrines abstrakcijos – matei, kas iš obels išėjo (Piet Mondrian, „Obelis“ 1912, – aut. past.)? Man priimtinas panašus kelias – pro realumą. Aš irgi einu į savo abstrakcijas nuo konkrečios tikrovės.
Koks santykis su baigtais darbais?
Šiaip aš norėčiau, kad nė vienas kūrinys, kol aš gyva, neiškeliautų. Jie kaip mano vaikai. Tų drobių šiuo metu nedaug iš mano dirbtuvės išeina. Aš tikrai nežiūriu į jas atsainiai. Jei drobė svarbi ir iškeliauja, tai lyg ir išdavusi kažką jaučiuosi. Nežiūriu į savo kūrinius kaip į prekę. Aš negodi, bet ir nesišvaistau darbais. Tačiau kai matau, kad žmogus suvokia, ko aš ieškojau, o kartais net daugiau suvokia, man negaila ir padovanoti kūrinį. Drobės yra rankų darbas. Rašytojui lieka rankraštis, o tai, kas atspausdinta, plinta. Tapytojai turi tik rankraščius. Jei būtų reprodukcijos, tai tapytojai jas visiems dalintų į kairę ir į dešinę (juokiasi).
Kada patinka kitų menininkų darbai?
Mėgstu žiūrėti į kitaip dirbančių kūrinius. Patinka tyrinėti realistus, žaviuosi simbolistais, romantikais, minimalizmu. Na, ir aišku, žiūrėdama kūrinius visada po visą pasaulį ieškau sau draugų. Va, numirė Cy Twombly ir gaila... Su menininku gali asmeniškai nesusitikti, bet jis gali būti tavo bičiuliu per erdves. Manau, tapytojo profesija svarbi, norėčiau, kad ji neišnyktų. Dabar daug kas padaroma greitai, atšviečiama, kopijuojama – tai įdomu ir vertinga. Bet ta tikroji, rankų darbo tapyba – kaip grįžimas prie dvasinės ekologijos.
Kaip manai, ką tapyba duoda žmogui?
Su tapyba yra kaip ir su poezija – vieni skaito poeziją, kiti – ne. Pastatyk šimtą žmonių prieš kūrinį, ir ką? Kai kurių kamertonai veikia, o kitų ne – ir tai nesusiję su išsilavinimu. Tai greičiau spalvinė klausa. Vienų skalė plati, kitų siaura. Yra žmonių, kuriems tapybos reikia kaip oro.
Kas tau padeda kurti?
Prieš tapydama turiu susikurti savo erdvę ir pamiršti viską – kad turiu vaikų, tėvus ir problemų. Kurdama negali pasakyti sau: „Pavalgiau, dabar tapysiu“, taip nebūna. Į tą ritualą turi save įvesti. Turi pabūti vienas. Kuo kūryba geresnė, tuo žmogus vienišesnis. Gal tai ir nėra absoliuti teisybė, bet iš tikrų kūryboje didelė dozė vienatvės. Tai neišvengiama. Kažkodėl iš tos vienatvės, iš tų tikrųjų žmogaus ilgesių ir muzika gražiausia randasi. Aišku, gali paskui išsitreniruoti taip, kad sugebi staigiau įkristi į kūrybinį procesą. Bet jei prasideda naujas etapas, reikia turėti mintims erdvės. Vienatvė man tinka, ji kaip brangakmenis. Kiek save prisimenu, man labai patiko būti vienai. Tada ir minčių atsiranda, ir svajoti gali. Buvau apsisprendusi menininkė nuo keturiolikos metų. Užsidarydavau kambaryje, atsisėsdavau prieš veidrodį ir tapydavau autoportretus tokiomis didelėmis akimis. Man tuomet didelį įspūdį darė Vrubelis (Michail Vrubel, 1856–1910, – aut. past.). Demonai, damos alyvų krūmuose... Kai žiūriu į alyvas, matau Vrubelį.
Viską mačiau per spalvas. Vaikščiojau pilnomis kišenėmis spalvotų stikliukų – išeidavau į kiemą ir žiūrėdavau į debesis pro raudoną, pro mėlyną, žalią ar rudą stikliukus, bet, aišku, per mėlyną man būdavo gražiausia. Paskui baigiau Vilniaus dailės institute vitražą, vis galvojau, kodėl? Tik daug vėliau supratau – vitražą studijavau tam, kad suprasčiau šviesą. Nes vien spalva – dar ne viskas. Spalva turi eiti su šviesa. Tai va, tą šviesą kartais pasiseka kūriniuose pasiekti. Vienas žmogus žiūrėjo žiūrėjo į mano drobes ir sako: „Čia ne tapyba“. O kas čia? Sako, „aš nežinau, kas čia“. Taip ir yra.