Pasirodęs 1847 m., XX a. romanas buvo ekranizuotas ne kartą ir ne du. Kai palygini skirtingais dešimtmečiais ekranizuotas klasikines knygas, supranti, kad režisieriai stengiasi paimti tuos žinomo kūrinio motyvus ir idėjas, kurie jiems atrodo aktualiausi. Be abejo, ekranizacijos atspindi ir sukūrimo metu dominuojantį kino stilių. Kai bestselerių sąrašų viršuje puikuojasi knygos apie jaunus ir gražius vampyrus, feministinė leksika pamažu įsigali net moterų žurnaluose, o Londono gatvėse jauni neturtingų kvartalų gyventojai siaubia buitinės technikos ir madingų drabužių parduotuves, akivaizdu, kad ir filmas akcentuos panašias idėjas. Nežinau, kokių sumetimų vedami britai pakvietė jauną amerikiečių režisierių Cory Fukunagą iš naujo ekranizuoti „Džeinę Eir“ („Jane Eyre“, D. Britanija, 2011), bet laiko dvasią filmas perteikia puikiai. Kitas klausimas, kaip pavyko perteikti knygos ištarmę. Manau, kad Alfredo Hitchcocko garsiojo anekdoto ožkos ir šįkart pasakytų: „Knyga buvo geriau“. Nesupratau tik vieno: ar filmo kūrėjai yra įsitikinę, kad knygos siužetą ir taip visi gerai žino, ar jie sąmoningai nusprendė redukuoti jį iki telenovelės lygio. Neprireikė net poros valandų, kad į filmą sugultų viskas: žiauri mažosios Džeinės teta, siaubinga vaikystė prieglaudoje, sėkminga guvernantės karjera niūriuose Ročesterių šeimos rūmuose, Džeinės meilė paslaptingam Edvardui Ferfaksui Ročesteriui ir neįvykusios jų vedybos, vienatvė nuošalioje kaimo mokykloje ir finalinis bučinys, kuriuo pagaliau turtinga tapusi Džeinė apdovanoja aklą savo mylimąjį. Pasakodamas šią istoriją Fukunaga pasitelkia žiūrovų mėgstamus gotikinio trilerio elementus – daug tamsos ir netikėtas montažines sandūras, epochą perteikia kelios tikslios detalės, pavyzdžiui, žaidimas, kuris vėliau bus pavadintas badmintonu, ir įspūdingi interjerai bei veikėjų kostiumai. Nors šių dienų režisieriai dažniausiai piktnaudžiauja išraiškingais personažų vidinę būseną perteikiančiais peizažais, begalinę Džeinės vienatvę tiksliai atspindi nykūs rudens ir žiemos Anglijos vaizdai. Tačiau pagrindines filmo mintis vis dėlto išreiškia Džeinės monologai ir dialogai. Daug lėmė ir aktorės pasirinkimas. Timo Burtono ekranizuotame kitame britų literatūros šedevre ūgtelėjusią Alisą suvaidinusi Mia Wasikowska ir šįkart yra tokia Džeinė Eir, kokia bus priimtina šiuolaikinei paauglei. Wasikowskos Džeinė ryžtingai gina savo teisę į dvasinę nepriklausomybę ir saviraišką, nesirengia būti tik mylimo vyro priedėlis, tiki meile ir vyro bei moters lygybe. Ji taip pat nėra linkusi pateisinti socialinės nelygybės. Tai, kas Brontë laikais sukėlė skandalą, dabar atrodo savaime suprantama, bet aktorei pavyko perteikti tą jaunos merginos dvasios tvirtybę, kuri ir sužavėjo išlepintą aristokratą Ročesterį, suvaidintą kitos kylančios šių dienų kino žvaigždės Michaelo Fassbenderio. Galiu įtarti, kad Cary Fukunagą įkvėpė garsusis Jane Campion „Fortepijonas“ – sekimas kartais net pernelyg akivaizdus, bet šįkart režisieriui pakišo koją perdėtas vaizdų dekoratyvumas. Filme atkurtas tobulai gražus praeities pasaulis vis dėlto niveliuoja personažų dvejones, kančias ir aistras. Tarsi ant jų uždėtas tobulos kadro kompozicijos, muzikos akordo ar senovinio audinio filtras neleistų žiūrovui patirti tikrų jausmų.
Panašų įspūdį palieka ir garsaus dizainerio Tomo Fordo filmas „Vienišas vyras“ („A Single Man“, JAV, 2009). Sukurtas pagal 1961 m. parašytą autobiografinį Christopherio Isherwoodo romaną, filmas nukelia į 1962-ųjų Kaliforniją ir rodo vieną universiteto dėstytojo Džordžo dieną. Nuo pat pirmų kadrų filmą gaubia elegiška nuotaika. Džordžas negali susitaikyti su partnerio praradimu: Džimas, su kuriuo jie buvo kartu šešiolika metų, žuvo autokatastrofoje. Džordžas nebeturi jėgų gyventi čia ir dabar, negali susitaikyti su praradimu, jis vis labiau grimzta į vienatvę ir yra tarsi ištiktas jausmų paralyžiaus. Jis tarsi ir egzistuoja realiame pasaulyje, ir kartu nebėra jame, tad mirtis atrodo vienintelė logiška išeitis.
Džordžas – vienas geriausių Colino Firtho vaidmenų, pelnęs aktoriui Venecijos kino festivalio apdovanojimą ir „Oskaro“ nominaciją. Jis kuria kartu ir tragišką, ir autoironišką personažą, intelektualą, sugebantį išsaugoti distanciją su savo skausmu, britą Amerikoje, besipuikuojantį savo atskirumu ir ypatingu akcentu, bet kartu ir gyvenimo beprasmybės staiga prislėgtą žmogų. Jam nebegali padėti nei išmintingoji Čarli (Julianne Moore), skandinanti savo neviltį alkoholyje, nei žavus studentas, staiga instinktyviai suvokęs, kad dėstytojas išgyvena kažką svarbaus. Bendravimas su jais – tarsi atsisveikinimo ritualo dalis. Džordžas vis labiau artėja prie ribos, už kurios jo laukia Džimas.
Ir vis dėlto Džordžą supantis pasaulis filme yra itin materialus, pilnas tobulų daiktų, gražiai apsirengusių ir sušukuotų žmonių, tiksliai herojaus būsenas perteikiančių spalvų. Suprantu, kad lyginti knygą ir filmą visada nekorektiška, nes kiekvienam galioja savi dėsniai, bet skaitydama „Vienišą vyrą“ negalėjau atsistebėti, kad ji tarsi parašyta vakar, o ne prieš kelias dešimtis metų. Fordas prismaigsto filmą nuorodų į išnykusį laiką – auditorijoje rūkantys studentai, a la Jamesas Deanas susišukavęs jaunuolis, Hitchcocko „Psichozės“ plakatas... Režisierius neišvengiamai žadina prisiminimus apie stilingas Douglaso Sirko melodramas ir, deja, prabangius spalvotus moterų žurnalus. „Gucci“ ir „Yves Saint Laurent“ mados namų dizaineris Fordas mėgaujasi filme tobulai stilizuota epocha – 7-ojo dešimtmečio pradžios interjerai, šviestuvai, šukuosenos ir drabužiai, menkiausios detalės pabrėžia elegišką filmo nuotaiką, kurią dar labiau paryškina vis dėlto įkyrokai skambantis Abelio Korzeniowskio muzikos leitmotyvas. Akivaizdu, kad vienas režisieriaus įkvėpimo šaltinių buvo Wong Kar-wai „Meilės laukimas“, tobulai susiejęs praeities ir neišsipildžiusios meilės nostalgiją. Bet Fordo tai neišgelbsti nuo akivaizdžių supaprastinimų. Pistoletas stambiu planu, šunys, senoviniai automobiliai, vaiduokliškai kruvinas Džimas ir kitokios detalės kartais užgožia tai, kas pasakojime vis dėlto svarbiausia, – tas akimirkas, sekundės atplaišas, kai Džordžas pajunta laimės ar nevilties dvelksmą. Kai jis suvokia, kad kenčia. Net gyvenimo banalybę, kai Džordžas skaito tupykloje, Fordas paverčia kompoziciškai nepriekaištingais kadrais. Be abejo, „Vienišas vyras“ – estetiškai nepriekaištinga, stilinga gėjų melodrama, prabylanti apie universalius žmogaus dvasinio gyvenimo klausimus. Bet, ko gero, būtent tobulas reginys ir sutrukdė jam tapti pasakojimu apie nepakeliamą meilės ir būties laikinumą.