Atostogos prieš 100 metų

Laima Laučkaitė
2011 m. leidykla „Versus aureus“ išleido Andriaus Surgailio fotografijų albumą „Mediniai Druskininkai“ iš ciklo, skirto medinei Lietuvos miestų architektūrai. Pristatome sutrumpintą įžanginį straipsnį.


 

Druskininkus galima laikyti Lietuvos Karlsbadu, vienu iš tų kurortų, kurie XIX a. antros pusės Europoje virto neatskiriama pasiturinčių piliečių vasarojimo vieta. Privataus gyvenimo naujovė – atostogos – pateko į privalomą miestiečių metų ritmą; suklestėjo kurortai, kuriuose buvo galima ne tik gydytis, bet ir pabėgti į gamtą, atgauti jėgas. Vasarviečių istorijoje kurortai su mineraliniais vandenimis atsirado XIX a. pirmoje pusėje, anksčiau už pajūrio ar kalnų kurortus. Mineralinių kurortų kasdienybę sudarė pasilinksminimai, koncertai, pokyliai: gydymas XIX a. antros pusės – XX a. pradžios kurorte buvo ne varginanti medicininė prievolė, o malonus, pramogų kupinas draugijų gyvenimas.

 

Druskininkai buvo artimiausias Vilniaus kurortas, tad vidurinio sluoksnio vilniečiai, kurie XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje neįstengė nuvykti į Karlsbadą, Baden-Badeną ar kitus Vokietijos, Austrijos-Vengrijos kurortus, rinkosi Druskininkus. Jų iškilimas – tai kapitalizmo raidos Šiaurės vakarų krašte pasekmė, kai atsirado vidurinis, pasiturintis sluoksnis, turėjęs poreikį ir galimybes atostogauti kurorte. Amžių sandūroje Druskininkai garsėjo ne tik buvusios Lietuvos ir Lenkijos valstybės teritorijoje, bet visoje Rusijos imperijoje, greta Kaukazo mineralinių kurortų. Tapybiškos Nemuno vietovės grožis, pušų miško klimatas ir mineraliniai vandenys traukė vasarotojus.

 

Kurortas įkurtas 1837 m., bet suklestėjo 1862 metais nutiesus geležinkelio liniją Peterburgas–Varšuva. Ši moderni susisekimo priemonė pagreitino ir atpigino kelionę, padarė kurortą demokratiškesnį, prieinamą platesniems gyventojų sluoksniams. Geležinkelis nesiekė miesto, ėjo už keliolikos kilometrų per Pariečės (dabar Baltarusijos teritorija) stotį, su kuria Druskininkus jungė plentas; juo kursavo diližanai, o XX a. pradžioje – ir autobusai. Nemunu iš Gardino kurortą buvo galima pasiekti garlaiviu.

 

Vieno pirmųjų lenkų rašytojos Elizos Ožeškienės kūrinių – romano „Paskutinė meilė“ (1868) veiksmas vyksta Druskininkuose. Rašytoja šmaikščiai nupiešė XIX a. antros pusės visuomenės požiūrį į kurortą: „Vietos su mineraliniais vandenimis iš pradžių būna paprastai tik gydomosios įstaigos; į jas veržiasi ligoniai didžiausio, kaip sako vienas kitas, gero – sveikatos. Prašokus trumpam laikui, tie besveikačiai, susirinkę į vieną daiktą, pasijutę atgauną „didžiausią savo labą“, pradeda linksmintis, tai yra telktis į draugijas, šokti, drauge važinėti, jodinėti ir vaikštinėti, mylėtis, vesti ir tekėti. Pamažu sveikatingųjų vandenų garsas pasklinda drauge su tų įvairiausių pasilinksminimų garsu. Jei gali smagintis paliegėliai, kodėl gi neturėtų pasismaginti ir sveikieji? Taigi ir tie, kuriems jokioj ligoj niekados nebuvo išbalęs veidas, traukia, keliauja į mineralinius vandenis! Pamatyti ką nors ir pasirodyti patys, pašokti ir pavaikščioti – o gal… o ką, jei pasitaikys geras šansas! Ir štai iš šiaurės ir iš pietų, iš vakarų ir iš rytų liūliuoja pulkai keliauninkų – ligotų ir sveikų. Gerokai nutukę ir per daug sulysę, silpnaplaučiai ir su geliamais kojų kaulais; karštligiškai trokštą naudotis gyvenimu ir tie, kuriems boste nusibodo gyventi; su pilnomis kišenėmis ir su melancholiška jų tuštuma – visi mauna į mineralinius vandenis, – o išganingi jų šaltiniai įvairiausiomis priemonėmis gydo tas visas sveikų ir paliegėlių ligas.1

 

Knygos centre – naujosios kartos, veiklos žmogus, inžinierius Ravickis, tiesiantis geležinkelį tarp Vilniaus ir Varšuvos, einantį netoli Druskininkų. Kurorte jis įsimyli pagrindinę heroję, gyvenimu nusivylusią aristokratę, idealistę gražuolę Reginą. Romantiška istorija rutuliojasi kurorto fone, o jo kasdienybę sudaro nesibaigiančios pramogos, muzikavimas, šokiai, arbatos gėrimas, knygų skaitymas altanose, piknikai, pasivaikščiojimai, vakariniai plaukiojimai valtimi Nemunu, kur, anot rašytojos, „tamsia ir glotnia vandenų erdve ne tik valtys gali plaukti; kartais ja plaukia ir jausmai, ir aistros, kaip ir vilnims mestos gėlės“2. Jausmų skleidimasis gamtoje viliojo atvykėlius iš miestų, leido jiems patirti naujų išgyvenimų.

 

Romane Druskininkų traukos centras, visuomenės susitikimo vieta – snobiškos grafienės salonas, kur rinkosi išskirtinė draugija. Ožeškienė piešė grafienės rūmų vaizdą, vasarotojų ritualus ir papročius: „Priešais platų, rymantį ant lengvos kolonados, didžiosios ponios priebutį klojėjo gėlių klombos, o palei jas į įvairias puses bėgo sodo takeliai, po senų medžių šešėliais arba tik išpuošti gėlėmis. Tarp tankių rožių ir jazminų krūmų arba išsišakojusių medžių unksmėje stovėjo sniego baltumo suoleliai. Šis platus ir gražus sodas atsidarydavo kasdien kiekvienam, kas norėjo pasivaikščioti, o grafienė, nesijudindama nuo savo priebučio, matė prasilenkiant visas žmogystas, atvykusias į Druskininkus, ir kaip buklus generolas per kariuomenės paradą, mokėjo per šitą publikos apžvalgą atpažinti laipsnį, vertybę ir nuopelnus kiekvieno, kas praeidavo pro vijokliais apraizgytas jos namų sienas.“3

 

Promenados Druskininkuose vyko palei Nemuną nusidriekusiame natūraliame angliško tipo parke. Jo alėjos jungė svarbiausias kurorto vietas – kurhauzą, mineralinių vandenų paviljoną, vonių gydyklą. Promenados kiekvienam leido apžiūrėti kitus ir pasirodyti visuomenei, o tai buvo puiki proga pademonstruoti save, išsiskirti išvaizda, elegantiškais apdarais. Kurortų kultūra XIX a. pabaigos Europoje pagimdė kosmopolitines vasaros madas, lengvus, šviesius drabužius, baltas moterų sukneles su būtinais aksesuarais – skrybėlaitėmis, skėčiais, šviesius vyrų kostiumus. Ši apranga tapo nerašytu kurorto reikalavimu, o damos stengėsi atvykti pasisiuvusios paskutinės mados sukneles. Jų reikėjo nemažai: pagal to meto etiketą moterims apdarus, anot Ožeškienės, privalu buvo keisti ne mažiau kaip tris kartus per dieną.

 

Per atostogas derėjo įamžinti save ir savo draugiją, Druskininkuose tai buvo daroma L. Baranovskio fotoateljė. Nuotraukos, fiksavusios „laimingos ir nerūpestingos vasaros“ akimirkas, buvo siunčiamos, dovanojamos ar laikomos atminčiai. Plito ir kita kurortinio vasarojimo „atminties“ forma – atvirukai su Druskininkų vaizdais. XX a. pradžia atnešė kurortinių, turistinių fotografinių atvirukų bumą, o Lietuvos filokartijos istorijoje atvirukai su Druskininkais užima antrą vietą po Vilniaus miesto vaizdų.

 

„Pusė“ Vilniaus leido vasaras Druskininkuose, čia rinkosi dvarininkija, miestiečiai, kultūrinis elitas. Kurorte nuolat atostogaujanti Eliza Ožeškienė 1904 m. rugpjūtį leidėjui Wacławui Makowskiui skundėsi, kad ji ir jos bičiulė Vilniaus rašytoja Jelena Dmochowska nespėjančios rašyti straipsnių literatūriniam almanachui: „Medžiaga knygai tingiai renkasi! Taip jau yra, kad mums, plunksnos žmonėms, vasarą sunku rašyti. Iš ponios Dmochowskos, kuri čia vasarojo, sužinojau, kad apie Nerį ji dar nieko neparašė. Aš irgi vėluosiu su straipsniu apie Nemuną. Atvykau čia smarkiai pasiligojusi, visapusiškai gydžiausi, o dar ir tas draugingas gyvenimas, neišvengiamas prie mineralinių vandenų ir t.t.“4

 

„Neišvengiamas“ draugijų gyvenimas, pramogos kurorte buvo nuolatiniai, bet po 1863 m. sukilimo linksmybės nurimo, pakito jų pobūdis. Numalšinus sukilimą, Šiaurės vakarų krašte tiek lenkų, tiek lietuvių kalba viešumoje buvo uždrausta, tad renginiai, spektakliai Druskininkuose vyko rusiškai. Legali lenkiška kultūrinė veikla atsigavo tik po caro Nikolajaus II manifesto, Druskininkuose pradėti rengti lenkiški vakarai, pirmasis įvyko 1905 m. rugpjūčio 5 dieną. Literatai Eliza Ožeškienė, Jelena Dmochowska, Kazimierzas Laskowskis sukūrė tekstą anuomet populiaraus žanro spektakliui, „gyvajam laikraščiui“. Vakare metu perskaitytas „Druskininkų laikraštis – literatūrinis-meninis-satyrinis-filosofinis-humoristinis-joks5 šmaikščiai pristatė kurorto naujienas, pastangas modernėti. 1908 m. įsteigta Druskininkų dramos ir muzikos mylėtojų draugija „Ondyna“, rengusi koncertus, literatūrinius, šokių vakarus. 1908 ir 1909 m. sezonais vaidino lenkų teatro trupė, sudaryta iš Varšuvos aktorių, vadovaujama Karolio Hoffmano.

 

Kurortas gyveno savo ritmu, klestėjo sezono metu – nuo gegužės iki spalio. Vasarą Druskininkai turėjo orkestrą, kuris kasdien griežė kurhauzo estradoje, nes tikėta, kad muzika pagerina pacientų gijimą. Išlikusios koncertų afišos liudija, kad 1872–1888 m. orkestrui dirigavo V. Ebanas, 1888 m. kurhauze pasirodė Londono karališkojo teatro primadona Rafael Machic, baritonas D. Krotovas. XIX a. pabaigoje orkestrui dirigavo Peterburgo konservatoriją baigęs Levas Šteinbergas, akompanavo pianistas Levas Dessonas, smuiku griežė Vilniaus muzikos mokyklos dėstytojas Elijas Malkinas, koncertavo žymus lenkų smuikininkas Stanisławas Barcewiczius. Muzikinis kurorto gyvenimas negalėjo nepaveikti būsimojo kompozitoriaus M. K. Čiurlionio, užaugusio Druskininkuose.

Tautinė kurorto publikos sudėtis buvo įvairi, didelę dalį sudarė lenkakalbiai iš Lietuvos ir Lenkijos žemių, nemažai būta atvykėlių iš Rusijos imperijos. Lietuvių suvažiuodavo nedaug, bet apylinkių etnosą sudarė lietuviai valstiečiai. Atostogauti plaukė įvairių tikėjimų žmonės, tad privaloma kurorto sąlyga buvo skirtingų konfesijų maldos namai: Druskininkuose veikė katalikų bažnyčia, stačiatikių cerkvė, keli sentikių maldos namai, sinagoga.

 

„Apgyvendintą mišką“, – taip Druskininkus XIX a. pabaigoje apibūdino rašytojas publicistas Ben-Ami (Markas Rabinovičius) – ypač mėgo žydai. Jie sudarė miestiečių daugumą vakarinėje Rusijos imperijos dalyje, tad ir ženklią atostogautojų dalį. Druskininkų vietą jų istorijoje rodo tai, kad 1887 m. čia įvyko antrasis visos Rusijos sionistų suvažiavimas, propagavęs žydų grįžimą į istorinę tėvynę. Žydai aktyviai dalyvavo pramoginiame, kultūriniame kurorto gyvenime, orkestro dirigentai ir muzikantai dažniausia buvo žydų tautybės.

 

Pirminė kurorto paskirtis buvo gydymas, o pozityvistinis mentalitetas lėmė karštą XIX a. miestiečių tikėjimą medicinos galiomis. Parke veikė mineralinių vandenų vonios, gimnastikos ir masažo salės, o 1887 m. įsteigtas saulės vonių parkas žymėjo Europą apėmusį grįžimą į gamtą; gryno oro, saulės svarbą sveiko kūno puoselėjimui. Kai XIX a. pabaigoje anglai Europą užkrėtė naujomis sporto šakomis, Druskininkuose atsirado teniso kortai, takai dviračiams, kroketo aikštelė. Gydomojo vandens gėrimas buvo privalomas ritualas parko mineralinių šaltinių paviljone. XIX a. pabaigoje Vakarų kurortuose iškilo dailūs statiniai – pieninės, nes pienas imtas taikyti kaip natūrali daugelio ligų gydymo priemonė. XIX a. 8-ajame dešimtmetyje Druskininkuose įsteigta pieno ferma, o parko gale iškilo medinis paviljonas – pieno kavinė, siūliusi pieno, kefyro ir net kumyso.

 

1913 m. kurortą aplankė net 18 tūkstančių atostogautojų. Jų srautą reikėjo aptarnauti, apgyvendinti. XIX–XX a. sandūroje Druskininkuose sparčiai kilo nuomojami vasarnamiai – vilos, pensionai. Jiems būdingas šveicariškas stilius, atsiradęs XIX a. pirmoje pusėje Vokietijoje, o antroje pusėje tapęs kosmopolitiniu, plitęs Rytų Europoje – Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje ir Skandinavijos šalyse bei JAV. Šį stilių įkvėpė tradicinės Šveicarijos kalnų trobelės chalet. Šveicariško stiliaus medinės vilos buvo kelių aukštų, sudėtingo asimetrinio plano, su bokšteliais, mansardomis, daugybe balkonų, galerijų, atveriančių supančią gamtą. Visos vilos turėjo stiklintas ar atviras verandas, kuriose popiečiu buvo geriama arbata. Vilos puoštos ornamentiniais drožinėjimais, kuriuose ryškūs anuomet madingų tautinių stilių – šveicariško, neorusiško, lenkiško arba „Zakopanės“ atgarsiai. Puošnumu išsiskyrė medinė vila „Maurytanka“ su Artimųjų Rytų, „maurų“ stiliaus architektūros bruožais. Vila išliko iki mūsų dienų, deja, netekusi daug detalių. XIX–XX a. sandūros Europoje „maurų“ stilius buvo suvokiamas ne kaip islamiškas, o kaip žydiškas (nes žydai kilę iš Artimųjų Rytų), taigi orientalistinis stilius sietas būtent su jų tapatybe.

 

XX a. pradžioje Druskininkuose buvo nemažai vilų ir visi privalomi kurorto atributai. Parko pakraštyje įsikūręs neogotikinis kurhauzas atliko ne tik stoties funkcijas, bet ir buvo svarbiausias pramoginio gyvenimo židinys: čia veikė šokių salė, biblioteka, skaitykla, damų persirengimo kambarys, restoranas, biliardinė ir vasaros estrada kieme. Nemuno ir Ratnyčios upėse stovėjo uždaros mokamos maudyklės, nes maudytis viešoje vietoje XX a. pradžioje nederėjo. Minėti kurorto infrastruktūros statiniai – kurhauzas, mineralinių vandenų paviljonas, pieninė, maudyklės buvo mediniai, ir nė vienas iš jų neišliko iki šių dienų.

 

Šiandien XX a. pradžios atostogų pasaulis užmirštas, tik jo likučius dar gali aptikti Druskininkuose. Andriaus Surgailio fotografijų medinės vilos tebesaugo XX a. pradžios kurorto prisiminimus, miesto pušyne žavesį, gyvenimo stilių, derinantį gydymą su pramogomis, asmens privatumą su draugijų bendravimu, gamtos ramybę su civilizuotais patogumais ir elegantišku modernumu. Nuotraukos primena išnykusį klestėjimo metą, daugiataučio, kosmopolitinio kurorto vasaras.


1E. Ožeškienė, Paskutinė meilė, II leid., vertė S. ir S. Dabušiai, Kaunas, 1995, p. 10.

2ten pat, p. 114.

3ten pat, p. 22.

4E. Ožeškienės 1904 08 25 laiškas W. Makowskiui iš Druskininkų: http://pl.wikisource.org/wiki/Listy_Orzeszkowej_do_Wacława_Makowskiego.

5ten pat, p. 39.

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.