Įsigali bejėgystės ir mirtingumo nuojauta. Ypač kalbant apie kultūrinę spaudą. Nes jos nauda nėra tiesioginė. Ją lengva užmiršti. Tik kas vėliau atspindės tai, ką nuveiks sėkmingesnieji? Kas dirbs su kultūros atmintimi? Vis daugiau kalbama ne apie atidarymus, o apie užsidarymus. Pasaulis gedi žuvusiųjų (Lietuva žaidžia krepšinį).
Visame tame fone Algimanto Švėgždos vokiškojo periodo (nuo 1982 m.) piešiniai, grafika ir akvarelės, rodomos „Titaniko“ parodų salėje, veikia paguodžiamai. Kovojant su akivaizdžiu kūno nykimu menininko įžvalga tik aštrėjo. Jis susikaupęs ieškojo šviesos ir tobulumo. Bandymai pagauti ir popieriuje suturėti kiekvieną realybės akimirką įgavo žūtbūtinės kovos atspalvį. Drausmė, laiko taupymas, rūsčiai matuojamos jėgos – visa tai iš darbų prabyla griežtu tonu į žiūrėtoją, verčia jaustis nevertinančia, ką turi. Mintis, jausenas, sveikatos būseną detaliai fiksavęs ne tik vaizdu, bet ir raštu menininkas savo laiškuose bei dienoraščiuose aprašo, kaip jį jaudina, kiek džiaugsmo ir užsimiršimo suteikia gamta, ypač miškas. Parodoje viena siena buvo skirta vien miško temai.
Nuostabą ir grožėjimąsi gamta bei meistriškumu ją atkartoti gali patirti ir stebintysis. Švėgždos nupieštas lizdas ar šakelė, rodos, plazda. Detalių gausybė neleidžia daikto, nors ir mažo, suvokti iškart kaip visumos. Šmirinėjant akiai ir vaizdas mainosi. Piešiniai su greta kaligrafiškai išvedžiotais tekstais panašūs į alchemiko užrašus. Mane ir galbūt kitus žiūrovus labiausiai jaudina tie jo darbai, kur vaizduojamas koks nors nykstantis augalas. Granatas, bulvė, avokadas irsta ir būtent tuo yra patrauklus. Lyg sakantis, kad taip turi būti, aš tik atsiveriu paslapčiai.
Tačiau kuo gi svarbi ši paroda? Juk ne taip seniai Nacionalinėje dailės galerijoje buvo išsamesnė. Pirma, svarbi tuo, kad laiko žirklių atskirtų žiūrovų nematytas menininkas sulaukė daug naujų gerbėjų, kuriems galbūt norėtųsi dar. Juk dabarties kultūra paremta kartojimu. Antra, NDG parodos išsamumas šiek tiek išsklaidė akcentus – rodyta ir tai (pati ankstyviausia kūryba), ko pats Švėgžda gal kiek varžytųsi. Reikšmingos institucijos didžiosiose salėse jis atrodė įvairus ir reprezentatyvus. O šioji ekspozicija sugrąžino įprastą menininko kūrybos veidą. Jis intymus, susitapatinęs su gamta, tyla, paniręs į vidinius pokalbius su egzistencija. Švėgžda juk tikėjo tobulėjimu, artėjimu prie esmės. Parodoje „Esu gamtos dalis“ gal ir nematyti kūrybos kelio (kaip kad NDG parodoje), bet išgrynintos išvados, tie priartėjimai. Svarbu ir tai, kad eksponuojami ir niekur anksčiau nerodyti darbai. Todėl dvi parodos ne prieštarauja, o tik papildo viena kitą.
Grįžtant prie apmąstymų apie materiją – džiugino tai, kad paroda vyko ilgiau nei mėnesį. Galbūt per aktyvų parodinį sezoną (nuo rudens iki pavasario) tai būtų buvusi pernelyg didelė prabanga, tačiau gal verta mums visiems įsiklausyti į nušvitusiojo Švėgždos mokymą: kai išteklių tiek nedaug, geriau juos labai tikslingai naudoti. Aš už ilgiau veikiančias, bet nekompromisinės kokybės (kaip kad ši) parodas. Marumas dar nėra priežastis sustoti. Net atvirkščiai – atėjo laikas „gulbės giesmėms“. Tik įdomu, kada mums reiks atsiduoti paslapčiai?
Paroda veikia iki rugsėjo 3 d.
„Titanikas“, I a. ekspozicijų salė
(Maironio g. 3, Vilnius).
Dirba antradienį-šeštadienį 12-18 val.