Jo programoje – vaidybiniai ir dokumentiniai filmai iš įvairių pasaulio šalių ir žemynų. „Kitokio kino“ tikslas – šviesti Lietuvos visuomenę, meno priemonėmis perteikti LGBT kultūrą, diskutuoti ir keisti nusistovėjusius stereotipus bei negatyvų visuomenės požiūrį į homoseksualų bendruomenę. Festivalį rengia Lygių teisių ir socialinės plėtros centras, partneris – Lietuvos gėjų lyga.
Festivalį atidarys dokumentinis filmas „Aš įamžinau savo meilę“ („I shot my love“, Vokietija, 2009). Jo režisierius – kino dokumentininkas Tomeris Heymannas pasakoja apie tai, kaip iš Izraelio atvykęs į Berlyną pristatyti savo filmo „Popierinės gėlės“, čia sutiko vyrą, pakeitusį jo gyvenimą. Tai buvo šokėjas Andreasas Merkas, kuris netrukus nusprendė persikelti į Tel Avivą. Tačiau Izraelyje jo laukė nauja sudėtinga ir nepažįstama realybė. Dar viena šio filmo herojė – Tomerio motina, visą gyvenimą praleidusi mažame Izraelio miestelyje. „Aš įamžinau savo meilę“ pasakoja asmeninę, bet kartu ir universalią istoriją. Filmo kūrėjai žada dalyvauti festivalio atidaryme ir susitikti su žiūrovais.
Vienas garsiausių ir daugiausiai apdovanotų festivalio filmų – režisūrinis dizainerio ir mados kūrėjo Tomo Fordo debiutas „Vienišas vyras“ („A Single Man“, JAV, 2009). Tai – autobiografinės amerikiečių rašytojo Christopherio Isherwoodo knygos ekranizacija. Filme rodoma viena, gal būt svarbiausia universiteto profesoriaus literatūrologo Džordžo Falkonerio (Colinas Firthas už šį vaidmenį buvo nominuotas „Oskarui“), gyvenimo diena. Jis negali susitaikyti su mylimojo (Matthiew Goode) praradimu, jo tragiška mirtimi. Tą dieną iš pirmo žvilgsnio nesvarbūs susitikimai ir kartu su artima drauge (Julianne Moore) praleistas laikas netikėtai atvers profesoriui naujas galimybes... Pasak Fordo, jis pasirinko Isherwoodo kūrinį, nes „tai – giliai metafizinis romanas apie vieną gyvenimo dieną žmogaus, kuris netiki, kad jo dar gyvenime kažkas laukia. Tai universali istorija apie susitaikymą su vienatve, kurią visi juntame, ir apie didžiulę gyvenimo čia ir dabar reikšmę. Apie tai, kaip svarbu suvokti, kad maži dalykai iš tikrųjų yra svarbiausi“.
Šių dienų gėjų kiną būtų sunku įsivaizduoti be amerikiečių režisieriaus Guso Van Santo. Filme „Milkas“ („Milk“, JAV, 2008) jis atkuria 1978 m. nužudyto Harvey Milko gyvenimą. Tai buvo vienas pirmųjų JAV kovotojų už gėjų ir lesbiečių teises, politikas, sumokėjęs už savo įsitikinimus gyvybe. Šį drąsų žmogų filme įtikinamai suvaidino Seanas Pennas. Iš pirmo žvilgsnio pagal visas biografinio (ar net propagandinio) kino taisyklės sukurtas filmas pasižymi didžiule emocine įtaiga. Kartu tai pasakojimas apie tai, kaip svarbu būti savimi, gyventi savo gyvenimą.
„Kitoks kinas“ pirmą kartą Lietuvoje pristatys vieno garsiausių gėjų kino kūrėjų Rosos von Praunheim filmą. Režisierius visada aktyviai kovojo už tai, kad gėjų kinas būtų rodomas didžiuosiuose festivaliuose. Jis pradėjo kurti dar 7-ajame dešimtmetyje ir buvo lyginamas su Raineriu Werneriu Fassbinderiu. Vieno naujausių von Praunheim (beje, gimusio Rygoje) filmų „Vaikinai nuomai“ („Rent Boys“, Vokietija, 2010) premjera įvyko šiemet Berlyno kino festivalyje. Dokumentiniame filme rodoma jaunų, prostitucija Berlyne besiverčiančių vaikinų realybė, tyrinėjama prostitucijos įtaką jų gyvenimui, šeimoms ir jų klientams. Lengvai uždirbamų pinigų troškimas vilioja ir jaunus heteroseksualus. Vaikinai (daugelis iš jų imigrantai, dažniausiai romai) tiki galėsiantys apsaugoti nuo narkotikų, smurto ar ligų. Režisierius suteikia jiems galimybę papasakoti savo istorijas ir atskleidžia sukrečiantį jų pasaulį.
Denniso Todorovićiaus komedijoje „Saša“ („Sascha“, Vokietija, 2010) rodomas tradicinių šeimos vertybių ir meilės susidūrimas. Trisdešimtis Saša gyvena Kelne, jo šeima prieš dvidešimt metų emigravo iš Jugoslavijos. Saša – talentingas pianistas, jo motina tiki sūnaus, kuris rengiasi perklausai prestižinėje muzikos mokykloje, sėkme. Saša yra homoseksualus, bet niekam apie tai neprasitaria, ypač konservatyviems tėvams.
Vokietijoje pirmieji gėjų filmai buvo sukurti dar XX a. pradžioje. Prancūzijoje gėjų kino tradicija tokia pat sena, jos ištakos – Jeano Genet, Jeano Cocteau filmai. Prancūzų režisierių filmuose dažnai iškyla netradicinės šeimos tema. Vincent’o Garenqo filmas „Tokie patys“ („Comme les autres“, Prancūzija, 2008) pasakoja apie keturiasdešimtmetį homoseksualų vaikų gydytoją Maniu (filme „Dievai ir žmonės“ pagrindinį vaidmenį sukūręs Lambert’as Wilsonas). Jis būtų laimingas, jei galėtų įsivaikinti vaiką ir auginti jį kartu su partneriu advokatu Filipu. Tačiau šis nepritaria vaiko atsiradimui. Manu nusprendžia rasti surogatinę motiną, sutiksiančią pagimdyti jam kūdikį. Bet bedarbė argentinietė Fina (Pilar Lopez de Ayala) sutinka išnešioti kūdikį su sąlyga, kad Maniu ją ves...
Laure Charpentier „Žigola“ („Gigola“, Prancūzija, 2010) šiemet jau pelnė moterų festivalio „Šeršėliafam“ prizą. Filmas pasakoja apie katalikiškoje šeimoje gimusią Džordžą, kuri dar paauglė įsimyli mokytoją Sibilę. Vėliau priblokšta mylimosios savižudybės Džordža sutiks turtingą, bet vyresnę Odetą, kuri jai pasiūlys pinigų už seksualines paslaugas. Taip Džordža taps Žigola.
Valérie Minetto filmas „Ieškant Šejen“ („Oublier Cheyenne“, Prancūzija, 2006) pasakoja apie žurnalistę Šejen, kuri nusprendžia palikti Paryžių ir persikelti į kaimą. Ji nori pamiršti ją palikusią mylimą moterį Sonią. Pasirodo, tai nėra taip paprasta. Filmo kūrėjos klausia, kaip suderinti troškimus ir galimybes, mintis ir poelgius, meilę ir atstūmimą.
Alaino Guiraudie filmas „Karaliaus išsigelbėjimas“ („Le Roi de l‘evasion“, Prancūzija, 2009) taip pat perkels į Prancūzijos provinciją. Keturiasdešimt trejų homoseksualus Armanas nebegali pakelti savo vienatvės. Likimas jį suveda su maištinga paaugle. Taip prasideda uždrausta meilė, kurią persekiojama pora nori išsaugoti, nepaisant visų pavojų. Tačiau ar Armanas iš tikrųjų svajojo būtent apie tai?
Švedų režisierės Ellos Lamhagen komedija „Patrikas 1,5“ („Patrik, 1,5“, Švedija, 2009) taip pat apie homoseksualų porą, kuri nori įsivaikinti berniuką. Goranas ir Svenas gyvena idiliškame priemiestyje. Vieną dieną jie gauna ilgai lauktą laišką, kad gali auklėti pusantrų metų berniuką Patriką. Tačiau kai Patrikas atvyksta į jų namus, poros laukia siurprizas: Patrikui – penkiolika ir jis sunkiai auklėjamas paauglys.
Iš Paragvajaus kilusi režisierė Renate Costa dokumentiniame filme „Palo peilis/108“ („Cuchillo de Pablo“, Ispanija, 2010) pasakoja apie savo dėdę Rodolfo Costą, kuris Paragvajų valdant diktatoriui Stroessneriui, 9-ajame dešimtmetyje buvo įtrauktas į garsųjį „108 homoseksualų“ sąrašą. Šokėju norėjęs tapti vyras buvo suimtas ir kankintas tik todėl, kad buvo homoseksualus.
Dar vienas filmas, kurio veiksmas perkels į Lotynų Ameriką – Rio de Žaneirą ir Buenos Aires – brazilų režisieriaus Aluisio Abrancheso „Nuo pradžios iki galo“ („Do começo ao fim“, Brazilija, 2009). Tai pasakojimas apie du nuo vaikystės neatskiriamus netikrus brolius Franciską ir Tomą. Bręsdami jie suvokia tikrąją savo jausmų prigimtį. Pagrindinius vaidmenis šioje daug polemikos sukėlusioje incesto dramoje sukūrė du buvę modeliai João Gabrielis Vasconcellos ir Rafaelis Cardoso.
Iš egzotiškų Bahamų atkeliaus Kareemo Mortimero filmas „Dievo vaikai“ („Children of God“, Bahamai, 2009), kuriame rutuliojamos kelios siužetinės linijos, atskleidžiančios šalyje vis dar klestinčios homofobijos absurdiškumą.
Daugiau informacijos www.kitokskinas.lt
7md inf.